Protus jaukiantis klausimas – kas yra už Visatos ribų? Atsakymas sudėtingesnis, nei galėtų atrodyti (Video)

Net jeigu visata turi pabaiga, arba jos neturi, nekeičia paties fakto, kad tas žodis visata nenusako, kaip ji atsirado, jeigu įvyko kažkoks reiškinys, kas sukūrė visatą (nekalbu apie dieviškas apraiškas, aš jais netikiu), tuomet klausimas kils iš ko kilo tai kas davė impulsą susikurti visatai, toliau seka grandinė, kur ji baigiasi, bandau atsakyti ir suvokti, ir tik suvokiu koks esu bukas, nes nieko nesuvokiu, o bet kokie bandymai kažką suprasti daugiau savo kiemo varo į neviltį. Nepamenu filmuko, bet ten buvo kažkoks, kaip šaldiklyje susikūrė civilizacijos, jos tobulėjo sekundėmis, galiausiai pasiekė tokį lygį, kad tiesiog buvo sunaikinta, o tuomet viskas vėl prasidėjo nuo akmens amžiaus. Man mintis, kad gyventume matricoje atrodo paprastesnė, nei galimi atsakymai į klausimus apie visatos atsiradimą, jo kilmę, galų gale mūsų pačių kilmę, gyvybę, niekas iki galo nėra įrodytą, tiek Darvino teoriją duoda tik variantą, ji tai pat turi spragų, kada atsakysime į visus klausimus, galbūt reikės milijonų metų, jeigu dar egzistuosime, kaip rūšis, atsakyti į klausimus ir tai nereiškia, kad atsakymai mums patiks, galbūt tikrai esame kokioje šūdo duobėje apie kurią niekas nei pagalvoti negalėtų.

Man įdomesnis klausimas ar Visata išties yra, ar tik atrodo, jog ji yra? Nes tokiu atveju tai, kas tiesiog yra, nelabai ką bendro turi su šia suvokiama Visata.

Kol įmanoma, reikia vadovautis Occamo skustuvu. Žiūrint griežtai, mes VISKĄ pažįstame per pojūčius, stebėjimus analizuodami, skaičiuodami, modeliuodami, etc. Jeigu nėra požymių, kuriais remdamiesi, galėtume atskirti regimybę nuo realybės, tai reginys ir yra realybė.

Jeigu iš visatos pašalinsiu pagrindinį jos "komponentą", tai galiausiai viskas tampa niekuo! Ir tai aš P.S. tavo atžvilgiu tai tu, nors nesu tikras dėl tavęs - veikiausiai tu tik dėl manęs

Neteisingas teiginys. Plokstumas geometrijoje yra arba vidinis arba isorinis. Reikia ismokt diferencijuot situos du. Vidinis plokstumas nereiskia isorinio plokstumo. Tai kad visata viduje (intrinsically) plokscia nereiskia kad ji begaline. BH pavirsius irgi intrinsically plokscias nors isorinis stebetojas ir mano kad tai sfera. Tai kas matuojama yra vidinis plokstumas. Dar nuoroda pridesiu, kad cia neskiestut man, https://sites.pitt.edu/~jdnorton/teachi ... #Intrinsic Visata viduje plokscia, isoreje apvali, skindulys 13.7 mlrd sviesmeciu, tolimiausias matomas objektas 13.7*pi. Regimoji visata yra visa visata, nera daugiau, neskaitant tu keliu procentu kuriuos uzdengia CMB. Du priesingi regimosios visatos taskai (CMB) yra beveik vienas salia kito, todel ir temperatura tokia tolygi. Infliacijos nebuvo.

Tavo teorija sako, kad jei nuo visatos krašto* žiūrėsiu į jos centrą, tai kitoje pusėje matysiu tą patį, ką žiūrėdamas "palei išorinę sferą", tik iš kito kampo Sakai mokslininkai nebūtų to pastebėję ir padėję tašką šitoms diskusijoms? 1919 Age: Infinite Size: 300,000 Light Years 1929 Age: 2 Billion Years Size: 280 Million Light Years 1955 Age: 6 Billion Years Size: 4 Billion Light Years 1965 Age: 10-25 Billion Years Size: 25 Billion Light Years 1993 Age: 12-20 Billion Years Size: 30 Billion Light Years 2006 Age: 13.7 Billion Years Size: 94 Billion Light Years The most distant objects in the Universe are 47 billion light years away, making the size of the observable Universe 94 billion light years across. How can the observable universe be larger than the time it takes light to travel over the age of the Universe? This causes very distant objects to be further away from us than their light travel time. For additional information, see Ned Wright's Cosmology FAQ. The Hubble Key Project, conducted by the Hubble Space Telescope from 1991 to 2000, nailed down the value of the Hubble Constant and hence the age of the Universe. Results from the WMAP satellite further confirmed and refined the age of the Universe to be 13.7 billion years.

Ar as taip sakiau? , taip paciai kaip ir cilindro pavirsiaus nera centre. Jokia kryptis danguje nerodo link centro. Cia ka tu papostinai tai visiskai neaktualu

Tai nelabai suprantu kaip tas tavo visatos modelis atrodo: "Visata viduje plokscia, isoreje apvali, skindulys 13.7 mlrd sviesmeciu, tolimiausias matomas objektas 13.7*pi. " ...,bet ir daug nesigilinsiu, nes tai ką aš papostinau parodo kaip bėdant metams skyrėsi žmonijos supratimas apie visatos amžių ir dydį. Ir tas 2006-ų metų variantas veikiausiai nėra paskutinis

Amzius per daug nesikeis, isliks iki 10% paklaidos ribose, net ir skirtingus modelius priemus su ivairiom prielaidom modelis turi atitikt duomenis. Greiciauciai ateity tik atsiras daugybe skirtingu amziu o ne vienas kaip dabar, bus kokia nors multivisatos, hyper-erdves, higher-dimensional ar dar ten kokia teorija. Gal ir atsiras duomenu is stebejimu kokiu nors.

Occamo skustuvo idėja yra puiki, bet pati savaime nėra absoliutus teisingumo testas. O Jūsų pateikiamu atveju klausimą galima pastatyti ir atvirkščiai: jeigu nėra požymių, kuriais remdamiesi, galėtume patvirtinti regimybę esant realybe, tai reginys ir nėra realybė. Problema tame, kad smegenys yra labai lanksčios ir linkę patikėti priimama informacija, ypač jei neturi su kuo jos palyginti. Paprastas pavyzdys: virtuali realybė. Aiškiai matai, kad VR žaidimas netikras: pikseliai, netikra fizika, pojūčių (lytėjimo, kvapo, inercijos, sunkio, objektų materialumo) trūkūmas, bet po kelių valandų žaidime smegenys prisitaiko ir pradeda priimti tai kaip realybę, nepaisant to, kad gali žaidimą palyginti su savo atmintimi - vadinamu realiu pasauliu. Gan dažnai netgi būna, kad pavargęs žaidėjas bando atsiremti į virtualų baldą ir nugriūva. Ir tai vyksta netgi turint su kuo palyginti. O kaip smegenys priima realybę, kai neturi su kuo palyginti?