Įstrigę burbule. Mokslininkas skelbia, kodėl mums niekada nepavyko aptikti ateivių ()
Tyrėjas pateikė dar vieną „radijo tylos“ iš kosmoso paaiškinimą. Jį įkvėpė eilinė kempinė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kiek žino mokslas, žmonės niekada anksčiau neturėjo kontakto su ateiviais. Tačiau žvelgiant iš statistikos pusės, neturėtume būti vieni, todėl desperatiškai bandome suprasti, kodėl taip ilgai su mumis niekas nesusisiekė, rašo „Science Alert“.
Claudio Grimaldi, Šveicarijos École Polytechnique Fédérale de Lausanne (EPFL) Statistinės biofizikos laboratorijos mokslininkas, pateikė dar vieną galimą paaiškinimą, kodėl vis dar stebime „radijo tylos“ efektą. O jį įkvėpė eilinė kempinė.
Grimaldi teigimu, problema gali būti ta, kad per mažai ieškojome – „tik 60 metų“. Be to, mokslininkas teigia, kad Žemė gali būti burbule, kuriame tiesiog nėra nežemiškos gyvybės skleidžiamų radijo bangų.
Paprasčiau tariant, skenavimo erdvė yra per didelė. Grimaldi išvados pagrįstos statistiniu modeliu, anksčiau naudotu tiriant akytas medžiagas, tokias kaip kempinės. Tačiau šį kartą vietoj porų medžiagoje, modelis buvo panaudotas siekiant įvertinti nežemiškų signalų skleidėjų, kurie gali būti arba nebūti kažkur erdvėje, pasiskirstymą.
Grimaldi pažymi, kad žmonija tiesiog turi būti „šiek tiek kantresnė“. Pirma, todėl, kad komunikacijos pėdsakų skenavimas erdvėje užtrunka, antra – tai reikalauja daug pinigų.
Mokslininkas pažymi, kad jo tyrimo modelis remiasi tuo, kad bet kuriuo laiko momentu Paukščių Take yra bent vienas technologinės kilmės elektromagnetinis signalas, o Žemė yra „tyliajame burbule“, arba, kaip pasakytų Grimaldi, kempinės poroje – bent jau pastaruosius 60 metų, gal ir daugiau.
Jei tai tiesa, tai, remiantis statistika, mūsų galaktikoje kas 100 metų atsiranda nuo 1 iki 5 elektromagnetinių signalų. Kitaip tariant, jie yra labai neįprasti, kaip supernovos Paukščių Take. Atkreipkite dėmesį, kad tokie modeliai, kurie apima tikimybę, dažnai apima prielaidas. Jei jie koreguojami viena ar kita kryptimi, scenarijai gali būti optimistiškesni arba pesimistiškesni.
Pasak Grimaldi, pagal optimistiškiausią scenarijų mums prireiks dar mažiausiai 60 metų, kol gausime kokią nors žinią iš nežemiškos gyvybės. Pagal ne tokį optimistinį scenarijų laukimas truktų daugiau nei 2000 metų. Tačiau vienu ar kitu atveju radijo teleskopą turėtume nukreipti teisinga kryptimi.
Tyrėjas pastebi, kad ši hipotezė atrodo „mažiau ekstremali“ nei prielaida, kad esame nuolat bombarduojami signalais iš visų pusių. Tačiau dėl kažkokios nežinomos priežasties vis dar negalime jų aptikti.
Tobulėjant kosmoso tyrinėjimo technologijoms ir priemonėms, mokslininkai atranda vis daugiau planetų, tinkamų gyvybei formuotis. Tačiau dar yra daug erdvės tyrinėjimams. Štai kodėl, Grimaldi įsitikinimu, modeliavimas yra toks svarbus – jis gali tiksliai pasakyti, kur ieškoti.
Mokslininkas taip pat pažymi, kad geriausias būdas judėti į priekį ieškant nežemiškos gyvybės bus naudoti teleskopų duomenis, orientuotus į kitas misijas, o ne kai kuriuos iš jų naudoti specialiai nežemiškų pranešimų paieškai.
