Pavojus Putino režimui kol kas praėjo. Tačiau vagneriečių maištas parodė, kad šis režimas mirtingas ir liepto galas – netoli

Tai, ką Prigožinas nuveikė birželio 24-ą, tam tikra prasme galima pavadinti revoliucijos repeticija.

Juk revoliucija visuomet atrodo ne taip, kaip ją iš pradžių įsivaizduoja idealistai revoliucionieriai ar jiems prijaučiantys. Baltai apsitaisiusi ateina retai. Balti revoliucijos rūbai — veikiau išimtis, ne taisyklė. Dažniausiai revoliucija ateina su kareiviškais autais, ji grubi ir dvokia.

Tačiau svarbiausia, ką pademonstravo vagneriečiai — kad ginkluoto sukilimo pergalė dabartinėje Rusijoje įmanoma.

Iš kitos pusės, užėmęs Voronežą, Rostovą prie Dono su visu gynybos ministro Evkurovo vadovaujamu Pietų karinės apygardos štabu, numušęs šešis RF GM sraigtasparnius ir lėktuvus, nepriėjęs 200 kilometrų iki Maskvos, Prigožinas paskutiniu momentu atsitraukė. Patikėjęs amnestijos pažadais, jis patvirtino akivaizdžią tiesą — dvaro kileris negali būti nuosekliu priešininku sistemos, kurios dalimi yra pats.

Birželio maištui vadovauti pradėjęs Prigožinas daugeliui Putino režimo priešininkų kėlė teisėtą sąmyšį. Jei 1789 metų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir 1917 metų Didžiosios Rusijos revoliucijos vadai buvo juristai intelektualai (pirmu atveju — advokatas Maximilien Robespierre, antru — Aleksandras Kerenskis vasarį ir Vladimiras Uljanovas-Leninas spalį), tai prieš perpuvusią Putino valdžią maištą kėlusį Prigožiną iš garsių Rusijos istorijos personažų būtų galima palyginti veikiau su kazokų atamanu, plėšiku ir piratu Stepanu Razinu, kuris savo laiku irgi skelbė: „Aš atėjau suteikti jums laisvę!“.

Nors šiaip jau ir iki Stepano Razino šia prasme Prigožinui toli, mat pirmasis, nepaisant kriminalinio verslo, kuriuo jis užsiėmė Volgoje, visgi nebuvo caro dvariškis, o antrasis toks yra.

Švelniai tariant, Prigožinas nuėjo vingiuotą kelią nuo įprasto nusikaltėlio iki prezidento virėjo. Tapo jo patikėtiniu, paskui jo „delikačių“ pavedimų vykdytoju, budeliu, kaperiu jo didenybės tarnyboje.

Tačiau Ukrainoje su „Wagner“ grupės vadu kažkas atsitiko..

Apie jame įvykusio vidinio perversmo priežastis galiu kelti įvairias prielaidas. Tačiau svarbiausia iš jų – karas keičia žmogų. Karas ir šiaip stiprus gydytojas — kai kam smegenis ištaiso, kai kam ištaško…

Būtis apibrėžia sąmonę. O karinė būtis — ypač.

Vienas reikalas, kai Prigožinui ir jo „muzikantams“ karas tebuvo lengva, nervus „žąsims keliauninkėms“ ir pinigų bei nuotykių ieškotojams kutenančia avantiūra. Toks jiems buvo karas 2014–15 metais, pasimetusioje, nesuprantančioje kas vyksta, Ukrainoje. Tuo šiai publikai karas buvo ir silpnoje, pilietinio karo draskomoje Sirijoje, Libijoje ir Centrinėje Afrikoje.

Tačiau 2022-ais metais Putinas įvykdė lemtingą klaidą — prieš Ukrainą pradėjo visiškai kitokį karą. Totalų, nukreiptą sunaikinti didelę Europos valstybę ir jos tautą. Būtent taip diktatorius suformulavo šio karo tikslus, demagogišai tvirtindamas, kad Ukraina „dirbtinė“ valstybė, o ukrainiečių tautos iš viso nėra („mes viena tauta“). Pastarasis teiginys reiškė, kad jos ir neturi būti.

Agresiją atremti nepalyginamai geriau nei 2014-ais pasirengusi ir kariniu, ir psichologiniu atžvilgiu, 2022 metais Ukraina atsakė nuožmiu pasipriešinimu. Rusijos armijos nuostoliai šiame kare siaubingi, sulyginami tik su patirtais Antrojo pasaulinio karo metu.

Kaip pripažįsta pats Prigožinas, bendri rusų kariuomenės nuostoliai per parą (žuvę, dingę be žinios, sužeisti) siekia 1000 žmonių. Tariant, kad žuvusieji sudaro apie trečdalį, tai reiškia, kad per parą žūva maždaug 300. Padauginame šį skaičių iš 30 dienų, tai per mėnesį 9000 žmonių. O karas tęsiasi jau 16 mėnesių. Viso: apie 144 000 vien žuvusių. Ir dar šimtai tūkstančių sužeistų, suluošintų, nutrauktomis rankomis ir kojomis, visam laikui tapę neįgaliais…

Priminsiu, per 10 metų karo Afganistane žuvo 14 tūkstančių sovietų kareivių. Per 16 mėnesių karo Ukrainoje — jau apie 144 tūkstančius…

Tokia „būtis“ neišvengiamai keičia bet kurio žmogaus sąmonę. Melu, istorijos ir politinių realijų falsifikavimu pagrįsta propaganda, lengvai prasibraunanti į eilinių žmonių galvas taikos metu, veikiama viso to siaubo, kareivių regimo apkasuose, kažkuriuo momentu nustoja juos veikti. Jų sąmonė pamažu ima keistis.

Praėjus vos kelioms dienoms nuo plataus Putino armijos įsiveržimo į Ukrainą, rašiau, kad atvejų, kai imperialistinis karas (o iš Rusijos pusės jis dabar yra būtent toks) virsta pilietiniu, o imperinės armijos kareiviai virsta revoliucijos kareiviais, istorijoje būta ir ne kartą. Ir ne tik Rusijoje 1917-ais. Tas pats nutiko, pavyzdžiui, ir Vokietijoje 1918-ais.

Pastebėsiu, kad Rusijos imperijai, kuri buvo dvigubai didesnė už dabartinę Rusijos federaciją, tvirtybės pakako vos pustrečių pirmo imperialistinio karo metų (nuo 1914-ų liepos iki 1917-ųjų vasario). Dabartinė Putino valstybė gerokai silpnesnė ir jos pajėgų tokiam terminui nepakaks.

Matome, kad praėjo vos šešiolika plataus masto karo mėnesių, o valstybinės RF mašinos siūlės jau braška.

Ir jeigu sukilėlių armijai būtų vadovavęs ne smulkus nusikaltėlis ir dvaro kileris, revoliucijos šansai laimėti būtų buvę gan dideli.

Užtenka prisiminti, kad Prigožino maišto dieną dalis Rusijos karių atvirai, neslėpdami veidų, pradėjo įrašinėti video, kuriuose kalbėjo apie pasirengimą palaikyti žygį į Maskvą.

Dabar, kai Prigožinas pabūgo, jo likimą prognozuoti nesunku. Taip, Putinas pažadėjo jam amnestiją, bet anksčiau ar vėliau karinį maištą prieš tironą pakėlusį žmogų jis sunaikins. Suprantama, kad ir „Wagner“ egzistavimas baigtas. Kompanija bus išformuota, o išfiltruoti jos kariai bus įtraukti į gynybos ministerijos dalinius, kur ir pratęs savo tarnybą, kaip jo didenybės patrankų mėsa.

Pačiam Prigožinui Lukašenko suteikė galimybę atvykti į Baltarusią, kur jis, tikėtina, bus utilizuotas. Jei, žinoma, laiku nesusizgribs išvykti kur nors į Afriką.

Pavojus Putino režimui kol kas praslinko. Tačiau Prigožino maištas parodė, kad šis režimas mirtingas ir galas jo netoli.

republic. ru