Afrikos strateginių studijų centro mokslininkas Danielis Eisenga tvirtina, kad iš pradžių perversmas neturėjo civilių gyventojų ir kitų karinių formacijų palaikymo, išskyrus pačią prezidento gvardiją. Tačiau vėliau kariuomenės lojalumas pasikeitė pučistų naudai, civilių protestai buvo žiauriai išsklaidyti. Taip pat įvairios Amerikos tarnybos paskelbė pareiškimus, kad tarp perversmo ir Rusijos Federacijos nėra matomo ryšio.

Cameronas Hudsonas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro vyresnysis teisininkas, ragina neskubėti daryti išvadų. Jis mano, kad reikia sulaukti kokių nors konkrečių veiksmų ir pareiškimų iš pačių sukilėlių. Kol kas karinė chunta tikrai nežengė radikalių žingsnių nei finansinėje, nei karinėje srityse. Šalyje lieka užsienio kontingentai. Prancūzų laikraščio „Le Monde“ žurnalistai Morgana Le Cam ir Nathalie Guibert pažymėjo, kad nors chunta pasmerkė susitarimą dėl prancūzų kontingento buvimo, jokie pareiškimai apie kariuomenės išvedimą nebuvo paskelbti.

Šiuo metu Nigeriui griežtus ekonominius apribojimus taiko JAV, Europos šalys ir ECOWAS, tačiau tai neturi įtakos strateginiams šios valstybės projektams. Be to, Euroatomas jau nuramino vartotojus pareiškimu, kad urano atsargų užteks trejiems metams. IPSE ekspertų grupės vadovas Emmanuelis Dupoilly mano, kad šiuo metu aiškių grėsmių Prancūzijos ekonominiams interesams nėra. Jis netgi pasiūlė, kad Nigerio armija ir toliau saugotų vilkstines, išvežančias uraną iš šalies.

Ar įvyks invazija į Nigerį ir ar „Wagner“ įsitrauks į karo veiksmus?

Akivaizdu, kad Vakarai dar nepriėmė galutinio sprendimo, kaip elgtis su chunta. Akivaizdu, kad tokiu būdu pučistams suteikiamas šansas nukrypti nuo savo kategoriškų pozicijų ir sukuriamas laukas galimam kompromisui.

Tiesą sakant, tiesioginės perversmo priežastys nėra tokios reikšmingos. Kad ir kokiais argumentais vadovautųsi generolas Chiani, jis susidūrė SU tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, kad praktiškai neturi erdvės manevruoti. Geopolitinė situacija aplink Nigerį neleidžia „laviruoti“ tarp partijų.

Dabar kiekvienas pasaulio politikos subjektas nustatys savo politiką Nigerio chuntos atžvilgiu pagal principą „jei ne už mus, tai prieš mus“. Be to, ji nuvertė teisėtą prezidentą, kuris buvo gerbiamas ir remiamas Vakaruose. Todėl chuntos vadui nelieka kitos išeities, kaip tik bendradarbiauti su Kremliumi (net jei perversmas tikrai buvo įvykdytas dėl asmeninių paskatų). Taip, jis jau paleido anksčiau suimtus M62 judėjimo, kuris yra susijęs su Malio vyriausybe ir nuolat veikia kaip Rusijos Federacijos interesų ruporas šalyje, šalininkus. Būtent jie „atnešė“ Rusijos trispalvę į veiksmus, kuriais buvo siekiama paremti perversmą. Štai kodėl tarp perversmo šalininkų plevėsavo Rusijos vėliavos.

Chuntą jau palaikė Malis ir Burkina Fasas, kurie yra aiškiai prorusiški. O rugpjūčio 2 dieną Malio atstovas lankėsi Rusijoje aptarti galimo „Wagner“ kontingento įvežimo į Nigerį. Prieš tai, liepos 31 d., Malis ir Burkina Fasas pareiškė, kad bet kokią karinę intervenciją į Nigerio reikalus laikys karo paskelbimu joms. Tačiau vargu ar šis kontingentas bus reikšmingas, atsižvelgiant į tai, kad pačiame Malyje yra tik tūkstantis vagneriečių.

Šiuo metu visos suinteresuotos šalys veda atviras ir slaptas įvairaus pobūdžio ir lygmens derybas, kurių tikslas – išspręsti susidariusią situaciją joms palankia linkme.

Rugpjūčio 6 d. pasirodė ECOWAS organizacijos chuntai pateiktas ultimatumas. Jis pakankamai kietas savo forma – chunta turi išsiskirstyti ir grąžinti valdžią teisėtai vyriausybei, kuriai vadovauja prezidentas Mohamedas Bazumas, kitaip įvyks organizacijos šalių narių armijų invazija.

Po kelių dienų griežtintų sankcijų (Nigerija atjungė Nigeriui elektrą. Importas iš šios šalies sudaro 70 proc. suvartojimo) rugpjūčio 10 d., organizacijos šalys vėl susirinko į neeilinį viršūnių susitikimą. Buvo nuspręsta pasiruošti invazijai. Tai pareiškė ECOWAS prezidentas Omaras Aliu Tourei. Tam turėtų būti suformuotas specialus karinis kontingentas, kurio pagrindas, regis, yra Nigerijos ginkluotosios pajėgos. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas taip pat kalbėjo griežtai, iš esmės pakartodamas ECOWAS ultimatumą – Mohamedas Bazumas turėtų būti paleistas iš nelaisvės ir grąžintas į valdžią.

Vietoj to, chunta pareiškia, kad ginsis nuo išorinės invazijos visais prieinamais metodais, net nužudydama nuverstą prezidentą. Ne pelno organizacija Egalitarian Mission for Africa (EMA) padavė į teismą ECOWAS, reikalaudama uždrausti invaziją, nes tai pažeistų „pagrindines žmogaus teises“. Kaimyninės valstybės Malis ir Burkina Fasas jau išreiškė savo nuomonę ir savo pozicijos du kartus kartoti neketina.

Kol kas šios Afrikos organizacijos karinio kontingento įtraukimas atrodo labiausiai tikėtinas problemos sprendimas, nes amerikiečių, o ypač prancūzų kariuomenės veikla gresia dideli įvaizdžio praradimai, susiję būtent su kolonijinės praeities korta. Ilgalaikėje perspektyvoje tai būtų netgi naudinga Rusijos Federacijai ir Kinijos Liaudies Respublikai, nes Nigerio praradimas ir tolesnis jo destabilizavimas (amerikiečių ar prancūzų karių okupacijos atveju) būtų, jei ne į naudą, tuomet bent jau nekenksmingas Maskvai ir Pekinui, tačiau šioms šalims tai būtų reikšmingas argumentas tolimesnėje kovoje už afrikiečių protus ir širdis.

ECOWAS operacija, priešingai, turi daug privalumų:

• Demonstracija, kad afrikiečiai gali išspręsti savo problemas.
• Teisėtos demokratinės valdžios apsauga kitų demokratinių valstybių pagalba.
• „Wagner“ galios kontrastas su tikra afrikietiška ECOWAS kontingento galia.

Argumentas prieš invaziją, neskaitant galimų daugybės aukų, yra atskirų šalių nenoras prisiimti su operacija susijusią naštą. Akivaizdu, kad visa jos našta kris ant Nigerijos (kuri ribojasi su Nigeriu) ir Ganos, kuri turi vieną pajėgiausių armijų visoje Afrikoje, pečius. Be to, invazija lems galutinį Malio ir Burkina Faso pasitraukimą iš organizacijos, o tai nuves dar vieną takoskyrą tarp „vakarietiškos“ demokratinės ir „prorusiškos (kiniškos)“ Afrikos.

Bendradarbiavimo su chunta galimybė atrodo vis mažiau tikėtina. Juk nepaisant taikos „čia ir dabar“, ji kelia didelę riziką tolimesnėje perspektyvoje, nes perversmų skatinimas prisideda prie jų plitimo. Taip Afrikoje vyksta pastaruosius trejus metus. Nigeris bus paskutinė siena, už kurios galima bus trauktis, nes bus tik blogiau. Afrikoje yra pakankamai šalių, kuriose vyriausybė yra nestabili (net dauguma jų) ir į kurias „Wagner“ ar kita Rusijos „hibridinio karo“ struktūros visada bus pasiruošusios žengti. Silpniesiems ne vieta džiunglėse, nes jis labai greitai taps maistu stipresniems kaimynams.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()