G-7, G-20, Globalūs Pietūs, BRICS. Pasaulis vėl pjaustomas į gabalėlius – kokia bus naujoji pasaulio tvarka ir kokias pasekmes ji sukels?

Naujajame Delyje baigėsi dar vienas G20 šalių viršūnių susitikimas. Dar per anksti daryti galutines išvadas, bet panašu, kad tai buvo triumfas forumo šeimininkams – Indijos premjerui Narendrai Modi ir JAV prezidentui Joe Bidenui, daugeliui netikėtai paskelbusiems apie naujo Indija – Artimieji Rytai – Europa logistikos koridoriaus sukūrimą, kurį tarptautiniai stebėtojai jau praminė „Naujuoju prieskonių keliu“.

Tačiau Naujasis Delis nuoširdžiai laiko savo iniciatyvas visiškai savarankiškomis ir yra gana pasirengęs prasimušti į aukščiausią pasaulio politikos lygą. Indija garsiai skelbia savo siekį tapti visaverčiu geopolitiniu įtakos poliu.

„Focus“ išanalizavo, kiek geopolitinių polių yra šiuolaikiniame pasaulyje ir ar tarp jų neprasidės naujas Šaltasis karas.

Pasaulis nebėra globalus

Šaltasis karas yra unikalus susidūrimas istorijoje tarp dviejų hegemonių, padalijusių pasaulį pusiau ir turėjusių diametraliai priešingą požiūrį į beveik visus žmogaus gyvenimo aspektus. Tai labiausiai supaprastintas apibrėžimas to, kas vyko pasauliniuose tarptautiniuose santykiuose nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki SSRS žlugimo. Šaltasis karas baigėsi Sovietų Sąjungos pralaimėjimu ir jai pavaldžiu bloko sunaikinimu. Tai nuspėjamai paskatino JAV ir jos puoselėjamų vertybių dominavimą pasaulio politikoje.

Tačiau buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau atsiras jėgos, kurios mestų Vašingtonui iššūkį jo ambicijoms dominuoti visoje planetoje. Buvo tikimasi, kad Maskva gali norėti atkeršyti, taip pat buvo atsargūs spėjimai dėl Pekino noro perimti SSRS vaidmenį. Dangaus imperijos komunistinė sistema leidžia paskelbti save SSRS ideologiniu paveldėtoju. Kitas klausimas – kiek KLR liko sovietinio stiliaus komunizmo.

Nei Maskva, nei Pekinas nenuvylė tų, kurie dėl jų lažinosi. Iš tiesų, Maskva bandė atkeršyti, o Pekinas metodiškai ir atkakliai kūrė savo ekonominį potencialą kiniškai lėtai.

Kodėl pasaulis padalintas į polius ir stovyklas

Pasaulio susiskaidymo į kelis polius priežastys yra kelios:

Daugelio skirtingų ideologinių normų, pasaulėžiūrų, elgesio normų buvimas įvairiose pasaulio vietose. Gyvenimo būdas skiriasi ne tik laisvąja rinka ir planine ekonomika. Galimi jų derinimo variantai, taip pat kiti neekonominiai žmogaus pasaulėžiūros apibrėžimo aspektai – teologiniai, socialiniai, moraliniai ir filosofiniai ir kt.

Kelių ekonominių svorio centrų buvimas. Antrasis pasaulinis karas kolonijinio pasaulio metropolijas privedė prie didelių sunaikinimų, o naujai susikūrusios valstybės tikrai nebuvo pasiruošusios kovoti dėl aukščiausių postų. Tai lėmė tik dviejų įtakos centrų atsiradimą. Per kelis dešimtmečius padėtis buvusiame kolonijiniame pasaulyje labai pasikeitė.

Grynai statistiškai – kai valstybių pasaulyje ženkliai išaugo, daugėja ir tikėtinų pasaulinės įtakos centrų. Dar nepasibaigus Šaltajam karui klasikiniai stulpai „įtrūko“. Ta pati KLR praktiškai perėjo į priešo stovyklą. Dabar situacija žymiai įvairiapusiškesnė.

Vienpolio pasaulio eros pabaiga siejama su JAV galios ir moralinio autoriteto praradimu. 2007-ųjų pasaulinė finansų krizė pakirto rinkos ekonomikos autoritetą, ne visur pasaulyje buvo suprantamos dviprasmiškos kultūros naujovės. Vietoj to, neaiškios karinės kampanijos Afganistane ir Irake daugeliui niekintojų parodė, kad JAV galia pradėjo slysti iš rankų.

Be elito: kaip „mažos šalys“ susivienija

G20 formato forumas iš tikrųjų buvo pradėtas po vienos iš finansinių krizių – amžinųjų rinkos ekonomikos palydovų. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Aziją sukrėtė finansų rinkų žlugimas. Valstybės, kurioms rinkos modelis buvo primestas iš išorės, abejojo ​​jo tikslingumu, o ypač JAV, kaip pasaulio lyderės, kompetencija.

Kita vertus, XXI amžiaus pradžioje energetinių išteklių turtingos arabų šalys pradėjo turtėti. Formaliai dauguma šių šalių yra susijungusios į Arabų valstybių lygą, tačiau ši formalizuota organizacija praktiškai nėra itin efektyvi.

Veiksmingesnė ir įtakingesnė yra OPEC (kur, nors ir apima daugiau dalyvių, jos tikroji lyderė yra Saudo Arabija). Ši organizacija de facto yra tarpvalstybinis kartelis, tačiau dėl strateginės produkto – naftos, kuri vis dar išlieka pasaulio ekonomikos varomąja jėga – svarbos, OPEC įgauna vis didesnę politinę įtaką, kaip ir kiti jos dalyvių galios aspektai (bendra ekonominė plėtra, karinis potencialas, politinės sistemos stabilumas ir savarankiškumas ir kt.). Ir svarbu, kad ši įtaka būtų reali, o ne nominali, kaip tai daro Arabų valstybių lyga ir kitos regioninės bei pasaulinės organizacijos, kurių viršūnė yra JT.

Vis dažniau kultūriniuose, ekonominiuose, geopolitiniuose ir vertybiniuose planuose Persijos įlankos monarchijos pretenduoja į lyderio vaidmenį regione ir demonstruoja pasirengimą visapusiškai konkurencijai su Vakarų pasauliu.

BRICS: nebėra „Rusijos interesų grupė“?

Kitame pasaulio kampelyje šalys nusprendė sukurti savo organizaciją, kuri konkuruotų su G7 – BRICS. Bloką inicijavo kita didelė ir gana turtinga šalis, kuri mano, kad jos dabartinis statusas neatitinka esamo potencialo. BRICS šalių įvairovės lygį iškalbingai byloja faktas, kad tarp organizacijos steigėjų buvo tuometinė G8 narė Rusija. Iš esmės BRICS yra savotiškas geopolitinis klubas tų, kurie nusiteikę prieš sistemą.

Taip, egzistuojanti pasaulio tvarka toli gražu nėra tobula, bet kokią alternatyvą siūlo ta pati Rusija, atakuojanti silpnesnius kaimynus? Idėja nutraukti Amerikos dolerio monopolį skamba mielai nuo realių finansinių ir ekonominių procesų nutolusių žmonių ausims. Bet kokia yra reali alternatyva, kas valdys šią valiutą? Kiek efektyvi bus realiai korumpuotų autoritarinių, o kartais tiesiog mafijos režimų sukurta valiuta? Šiuo metu nėra atsakymų, kurie tenkintų racionalius ir tam tikru mastu ciniškus investicinius fondus valdančius žmones.

Dėmesio: Afrika!

Be didelio masto globalių darinių, yra ir mažesnių regioninių, kurie nesiekia kovoti su pasauline tvarka, o pretenduoja į „regioninę autonomiją“. Tai ECOWAS, Afrikos Sąjunga, ASEAN, Erdogano tiurkų pasaulis, Panamerikietiškos asociacijos (Mercosur, NAFTA).

Jei Afrikos Sąjunga, ASEAN, Mercosur, NAFTA, tam tikru mastu net ES yra daugiausia grynai ekonominiai aljansai, veikiantys pagal dabartinės pasaulio tvarkos taisykles (darydami savo regionines pataisas, savotiškus regioninius „įstatus“), ECOWAS šią vasarą vos nenustebino viso pasaulio, bandydamos pakeisti istorijos eigą, grasindamos karui ką tik perversmą patyrusiam Nigeriui, tačiau toliau veiksmai nenuėjo.

Tęsinys kitame puslapyje:

Aplink ką vienija Afrika ir koks gali būti tiurkų pasaulis

Iš esmės Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys regioninės autonomijos ambicijų siekia beveik nuo pat valstybingumo paskelbimo (Azijoje ir Afrikoje tai įvyko daugiausia XX a. viduryje, o Lotynų Amerikoje gerokai anksčiau – XIX amžiaus pradžia).

Tačiau esamų asociacijų viduje nebuvo įmanoma imtis jokių realių žingsnių. Nigerio perversmo pavyzdys gana ryškus. Viskas sprendžiama trikampyje JAV – Kinija – Rusija. Afrikos Sąjunga, ECOWAS ir net JT yra toje pačioje padėtyje – labai susirūpinę stebėtojai.

Daugelis Afrikos ir Azijos šalių turi realių ir net pagrįstų (tai yra daugiausia ekonominio potencialo) ambicijų pakelti savo statusą, tačiau tai labiau taikoma atskiroms valstybėms, kurios mieliau derasi su didelėmis šalimis dėl savo likimo asmeniškai, o ne integracinių asociacijų rėmuose, kurioms jos priklauso.

Tokią politiką vykdo Marokas, Kenija, Japonija, Vietnamas ir daugelis kitų. Tiesą sakant, Turkijos užsienio politika veikia pagal tą pačią paradigmą. Jos neoosmanizmo, tiurkų pasaulio vizijos ir kitos Recepo Erdogano iškeltos idėjos lieka tik svajonėmis. Tiesą sakant, Turkija yra nuolaidi NATO narė, bandanti išgauti daugiau privilegijų iš galingo hegemono – Vašingtono.

Iš šios logikos išsiskiria Afrikos Sąjungos priėmimas į G20 (kuris vėliau bus pavadintas G21) gretas. Tačiau reikia pažymėti, kad G20 platforma greičiausiai bus vieta diskusijoms ir nuomonėms svarbiais šiandienos klausimais, o ne taisyklių nustatymo ir imperatyvių sprendimų priėmimo priemonė. Taigi Afrikos žemynas tikrai išaugo iki tokio lygio, kad apie jį norisi girdėti, tačiau dar anksti teigti, kad jis, kaip ir mažos Azijos šalys, tampa tikrais pasaulio politikos subjektais.

Hegemonai nesėdi be darbo

Kinijos BRI (Juostos ir kelio iniciatyva) ir Amerikos B3W (Build Back Better World) yra įdomūs pasauliniai projektai, primenantys bandymus atkurti dvipolį pasaulį.

BRI paprastai yra dabartinio Kinijos lyderio Xi Jinpingo gyvenimo projektas. Pirmą kartą apie tai jis prabilo prieš dešimt metų sakydamas kalbą viename iš Kazachstano universitetų. Tuo metu Xi kalba labiau priminė efemeriškus nostalgiškus prisiminimus apie prarastą Kinijos didybę, nes jo mintys palietė Didįjį Šilko kelią, veikusį daugiau nei prieš 2000 metų (galutinai nustojo egzistuoti Didžiųjų geografinių atradimų eroje).

Vėliau Indonezijos parlamente Xi aiškiau išdėstė savo idėją ir priartino ją prie modernumo. Per ateinančius dešimt metų 154 šalys, atstovaujančios 80 % JT narių, įvairiu mastu prisijungė prie Juostos ir kelio iniciatyvos. Juose gyvena 75 % pasaulio gyventojų ir jie sukuria daugiau nei pusę pasaulio BVP.

Iš esmės BRI yra KLR minkštosios galios projektas. Kinija ieško draugų (arba palydovų), siūlydama valstybėms, kurios dėl kokių nors priežasčių negali pritraukti pakankamai lėšų iš kitų šaltinių. Tiesą sakant, Kinija neturi daug ištikimų sąjungininkų, todėl ši iniciatyva Kiniją tikrai pakėlė į naują tarptautinių santykių lygį ir asmeniškai leido Xi sėkmingai kovoti partijos viduje dėl absoliučios valdžios.

Pirmaisiais metais Vašingtonas BRI neteikė didelės reikšmės. Tačiau prie šios iniciatyvos prisijungė vis daugiau valstybių, net draugiškos JAV. Net Ukraina 2017 m. prisijungė prie kai kurių BRI projektų. Tačiau pasaulio visuomenę ir Vašingtoną akivaizdžiai labiau sukrėtė žinia, kad 2019 m. G7 narė Italija prisijungė prie iniciatyvos.

Dabartinė šalies premjerė Georgia Meloni užsiminė, kad Roma pasitrauks iš iniciatyvos jau kitais metais, tačiau galutinis sprendimas bus priimtas po jos vizito Pekine. Tokia padėtis privertė Amerikos vadovybę galvoti apie alternatyvą Kinijos projektui. Dėl to 2021 metų birželį vykusiame G7 šalių viršūnių susitikime JAV prezidentas Joe Bidenas pristatė iniciatyvą „Padarykime pasaulį geresne vieta“ (Build Back Better World, B3W amerikietiška santrumpa).

Daugiapolis pasaulis ar daug pasaulių vienoje planetoje?

XXI amžiuje „pirmojo pasaulio šalys“ ilsėjosi ant laurų, pasigedusios Kinijos iniciatyvų ir spartaus buvusio „trečiojo pasaulio“, o dabar – Globalių Pietų vystymosi momento. Tai ypač pasakytina apie pastarąjį dešimtmetį, kai „auksinio milijardo“ šalys užėmė atvirai pasyvią poziciją. Ir tada atėjo kritinis momentas ir jos pradėjo judėti. Taip, dabar europiečiai ir amerikiečiai nebegali aiškiai dominuoti, kaip buvo XX amžiuje.

Visi pripažįsta, kad XXI amžius – Azijos era, tačiau Europa nėra pasirengusi tapti pasaulio kiemu.

Yra didelis skirtumas tarp septintojo dešimtmečio ir dabarties – arabų šalių faktorius, kurios taip pat yra neatsiejama koridoriaus dalis ir jos taip pat turi grandiozinių ambicijų ir planų dėl pasaulio tvarkos. Nes tik laikas parodys, kas šiame koridoriuje vadovaus, o kam vadovaus. Dabar galime aiškiai pareikšti, kad jis nebus lygiavertis. Tokia yra geopolitika.

Planeta Žemė yra per didelė ir įvairi, kad susijungtų į vieną civilizaciją net technologinės plėtros sąlygomis, kurias žmonija pasiekė XXI amžiuje. Pasaulyje gyvena šimtai tautų, kiekvienas regionas turi savo gyvenimo būdą. Visa tai prisideda prie žmonijos regionizacijos ir klasterizacijos, ir tame nėra nieko blogo, veikiau atvirkščiai. Pasaulinės jėgos – kitas reikalas. Kol kas tik JAV ir Kinijos Liaudies Respublika turi realias pretenzijas į pasaulinę lyderystę. Abi valstybės turi tokias ambicijas ir vis labiau bando supriešinti viena kitos idėjas įvairiose žmogaus gyvenimo srityse, tuo pat metu atsirado daug jėgų, pretenduojančių į regiono lyderystę ir siekiančių susilpninti ar net visiškai panaikinti globalių žaidėjų įtaką savo regione, tuo pačiu siūlydami kaimynams jiems artimas vertybes.

Šiuo metu lygiagrečiai vyksta JAV ir KLR kova dėl pasaulinio dominavimo ir šio globalaus pasaulio padalijimo į atskiras grupes. Jei pastarajai pasiseks, hegemonai tiesiog neturės kuo dalytis.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()