Kelionė į Žemės centrą. Kas slepiasi mūsų planetos širdyje 6400 km gylyje (Video) ()
Mokslas ir technologijos vystosi, tačiau mažai tikėtina, kad žmonija kada nors sugebės išgręžti pakankamai gilų gręžinį, kad pasiektų patį planetos centrą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žemės centras, pati mūsų planetos širdis, yra 6400 kilometrų gylyje žemiau mūsų kojų. Tačiau giliausias kada nors žmonių išgręžtas gręžinys pasiekė tik 12,2 kilometro gylį – geologams tam prireikė dviejų dešimtmečių, rašo „Live Science“.
Nepaisant visų bandymų ir pastangų, mažai tikėtina, kad žmonija kada nors galės pasiekti pačią Žemės širdį. Tačiau tai nesutrukdė mokslininkams tyrinėti planetos „vidurį“. Laimei, mokslininkai išmoko panaudoti seismines bangas, kurios prasiskverbia į planetą, kad aiškiai suprastų pagrindinę vidinę Žemės struktūrą.
Apskritai mūsų planetą sudaro pluta, mantija ir šerdis (branduolys). Tyrėjai žino, kad Žemės plutoje gyvena visa mokslui žinoma gyvybė, tačiau ji yra tik planetos apvalkalas ir sudaro tik 1 % viso jos tūrio. Mantija arba vidurinis sluoksnis sudaro 84 % viso Žemės tūrio, o planetos šerdis – 15%.
Žemės pluta skirstoma į okeaninę ir žemyninę. Vandeninė pluta yra nuo 5 iki 10 kilometrų storio ir yra tankesnė ir sunkesnė, o žemyninė – iki 80 kilometrų, bet lengvesnė.
Okeaninė pluta daugiausia susideda iš bazaltinių uolienų ir paprastai yra tankesnė už žemyninę plutą, kurią daugiausia sudaro granitas. Kai vandenyno plokštės susiduria su žemyninėmis plokštėmis, tankesnės plokštės linkusios judėti po žemyninėmis plokštėmis. JAV geologijos tarnyba pažymi, kad šis procesas yra itin ilgas, tačiau galiausiai vandenyno pluta į mantiją nusileidžia 2–8 centimetrų greičiu per metus.
Žemės mantija visai neskysta, bet vis tiek ne tokia standi nei skęstanti vandenyno pluta. Pasak docentės Sunny Park, tyrinėjančios Žemės vidinę struktūrą Čikagos universitete, jei pažvelgsite į procesą geologinėmis laiko skalėmis, mantija veikia beveik kaip skystis, nors tai yra kieta uoliena.
Park teigimu, mūsų planetos mantija sudaryta iš įvairių mineralų, tarp kurių bene labiausiai paplitęs bridgmanitas. Yra žinoma, kad ši Žemės dalis tęsiasi iki maždaug 2900 kilometrų gylio ir yra padalinta į dvi sutartines dalis: viršutinę ir apatinę. Tyrimai rodo, kad mūsų planetos vidinė temperatūra pakyla ties viršutinės ir apatinės mantijos riba ir svyruoja nuo 1000 iki 3700 laipsnių Celsijaus.
Jei nusileisime dar žemiau, susidursime su 2300 kilometrų storio išlydytos geležies ir nikelio jūra – šis sluoksnis žymi planetos širdies – Žemės šerdies – pradžią. Iš esmės ši skysta jūra, vadinama išorine šerdimi, supa paprastai kietą geležies sferą, kurios plotis apie 2440 kilometrų, vadinamą vidine šerdimi. Išorinė skystos geležies šerdis sukasi aplink vidinę šerdį, sukurdama Žemės magnetinį lauką.
Mokslininkai jau nustatė, kad mūsų planeta susiformavo beveik prieš 4,6 mlrd. metų. Jai atvėsus, sunkesni elementai, tokie kaip nikelis ir geležis, migravo į vidų, sudarydami šerdį. Beje, pasak Park, vidinė mūsų planetos dalis vis dar vėsta, o tai reiškia, kad Žemės širdis dar tik formuojasi.
Mokslininkų teigimu, planetos vidinės šerdies temperatūra siekia neįtikėtinus 5200 laipsnių Celsijaus, tai galima palyginti su Saulės paviršiaus temperatūra, tačiau milžiniškas slėgis šerdį išlaiko kietą. Tuo pačiu metu vidinėje šerdyje, kuri yra pačios Žemės vidinė šerdis, yra dar viena metalinė sfera, kurios skersmuo yra maždaug 725 kilometrai.
