Rusijos Bankas netikėtai pakėlė palūkanų normą iki 15％ — iš karto 200-ais procentinių punktų. Kaip po posėdžio vykusioje spaudos konferencijoje pripažino CB vadovė Elvira Nabiulina, visa tai lėmė netikėtai aukšta infliacija. Ar aukšta palūkanų norma gebės ją sutramdyti? Ir ar nesulūš ekonomika?

Kad Centrinis Bankas padidins palūkanų normą iki 15％, spėjo tik karščiagalviausi ekspertai, tačiau ir jie pabrėždavo, kad toks scenarijus nėra labiausiai tikėtinas — juk taip aukštai norma nebuvo pakilusi nuo 2022 metų kovo. Ir visi suklydo.

„Infliacinis spaudimas sustiprėjo ir darosi stipresnis, nei tikėtasi. Vidinės paklausos augimas vis stipriau viršija prekių gamybos ir paslaugų plėtimosi galimybes“, — taip savo sprendimą paaiškino RFCB direktorių taryba. Elvira Nabiulina savo spaudos konferencijoje buvo atviresnė. „Kainos auga greičiau, nei mes tikėjomės. Papildomas prognozių horizonto proinfliacinis faktorius yra biudžeto politikos suminkštinimas. Todėl piniginę kreditavimo politiką reikia griežtinti“, — pareiškė ji, dar kartą patvirtindama, kad tikslinė infliacija — 4％ ir ją pasieki CB ketina kitais metais.

Tiesą sakant, Elvira Sachipzadovna jokių paslapčių neatskleidė: rekordiškai (beveik 70％) padidintos biudžeto išlaidos karinėms reikmėms, kartu su pajamų sumažėjimu, lemia biudžeto deficitą. Pridėkite dar tradicinį „meduolių dalinimą“ prezidento rinkimų išvakarėse, išmokas kariškiams ir jų šeimoms (nejaugi šių pinigų nebuvo galima išdalinti be karo? Būtų buvę gerokai pigiau), išlaidas valstybei būtinų (tam pačiam karui) komplektuojančių dalių importui, už kurias, galų gale, moka tas pats biudžetas — visa tai CB vadovė apvilko „biudžeto politikos suminkštėjimas“ formuluote.

Jau ir mokinukai žino, kad šiuo atveju reikia arba išlaidas sumažinti, arba pajamas padidinti. Negalima sakyti, kad vyriausybė nesistengia. Tas pats sprendimas dėl eksporto valiutinių pajamų grąžinimo su prižiūrėtojų atsiradimu eksportuotojų biuruose, mokesčių inspektorių suaktyvėjimu, kurie pinigų ieškoti atėjo jau ir pas blogerius, ir pas gyvenimo trenerius–motyvatorius — visa tai, aišku, duos vaisius. Tačiau kada? Ir ar pavyks padengti išaugusias išlaidas? Vargiai.

O čia dar infliacija ir defliacija. Rublis pinga, kainos auga.

Nabiulina kainų augimą aiškina maža palūkanų norma pirmąjį pusmetį, tačiau bendrai, ne tokios jau mažos jos buvo. Ir nors silpnas rublis biudžeto įsipareigojimus įvykdyti padeda, infliacija jau aiškiai viršija tokio manevro galimybes — gyventojų burbėjimą dėl pajamų augimą lenkiančių kainų dar galima ignoruoti (nors vėl gi — rinkimai ant nosies), tačiau kainos juk auga ir gynybos užsakymus vykdančioms įmonėms.

Į CB sprendimą finansų rinkos kaip mat sureagavo: krenta ir doleris, ir akcijos, ir valstybės obligacijos. Bet ar CB sprendimas padės susidoroti su dviem dabartinės Rusijos ekonomikos bėdomis: infliacija ir silpnėjančiu rubliu? Ir kas nutiks su pačia ekonomika, kai verslo kreditai taps praktiškai nebepakeliami?

Viena iš paslapčių, lėmusių CB galimybę pusantrų metų išsaugoti finansų sistemos stabilumą – rinkos tikėjimu, kad reguliatorius vadovaujasi infliacijos targetavimo principams (monetarizmas), mano TG kanalas „Ekonomika v karmane“:

„Dabar vykdomojoje RF valdžioje daug „pigių pinigų“ ir „tiesioginio ekonomikos administravimo“ šalininkų. Siekiant pasipriešinti jiems ir sustiprinti tikėjimą CB politika, ir prisireikė tokio staigaus normos pakėlimo (rinka laukė 14–14,5％). Nes kai tik tikėjimas infliacijos targetavimu dings — ir rublis nukris, ir infliacija smarkiai išaugs. Būtent dėl to CB taip svarbu palaikyti tikėjimą savimi“.

Ir CB pranešime, ir Elviros Nabiulinos spaudos konferencijoje buvo pabrėžiama, kad reguliuotojas kupinas ryžto laikyti aukštą palūkanų normą tol, kol infliacija ims mažėti, o jei reikės — tai normą ir dar pakels. Šie pareiškimai labai primena ECB ir FRS verbalines intervencijas. Tačiau vakariečių kolegų pavyzdys rodo, kad tikėjimas reguliatoriaus žodžiais mąžta — o drauge su juo krenta ir grėsmingų pažadų efektyvumas. Kie dar liko tikėjimo RF CB?

 

Tuo tarpu aukšta norma jau kelia problemas.

Finansų ministerijai prieš prezidento rinkimus ir esant būtinybei finansuoti greitesnę mūšio laukuose prarandamos ginkluotės gamybą, dar reiks skolintis ir skolintis — ekonomika tiek pinigų nesukuria ir, esant tokiems brangiems kreditams, negali sukurti. Jau dabar Federalinės paskolos obligacijos su fiksuotu kuponu nebepopuliarios — rinką domina tik tos valstybės obligacijos, kurių kuponas susietas su oficialios infliacijos procentu.

Apie verslą galime nė nekalbėti: 15％ bazinė palūkanų reiškia bent 17–18％ kreditus. Koks turi būti pelningumas, kad tai būtų galima atlaikyti? Beje, ekonomikai, kad ir kaip liūdna bebūtų tai suvokti, verslo savijauta didesnio vaidmens jau nevaidina — maža to, kad jame valstybės ir valstybės užsakymų dalis jame vis didesnė, tai ir, pavyzdžiui, apdirbimo pramonėje, Karinio pramoninio komplekso dalis BVP jau didesnė nei civilinio sektoriaus, pažymi TG kanalas „Chalodnyj rasčiot“. Suprantama, valstybės sektorių bendrai ir karinę pramonę konkrečiai, valstybė palaikys, nekreipdama dėmesio į pinigų kainą. Likusiems teks išgyventi kaip išmano.

Tuo tarpu civilinio sektoriaus, ypač vartojimo, „susitraukimas“, savo ruožtu kelia infliaciją. Čia viskas paprasta: griežtesnės kreditavimo sąlygos — mažiau žaidėjų rinkoje. Mačiau žaidėjų — likusieji gali labiau pakelti kainas. Ir štai, jau „reportaže iš vištidės“ prezidentas klausia Žemės ūkio ministerijai vadovaujančio jaunėlio Patruševo — kodėl vištiena taip pabrango? Juk viskas paprasta: nors vištos ir lesa rusiškus grūdus (beje, dėl eksporto apribojimo atpigusius), joms būtini mineralų ir vitaminų papildai – importiniai. O jie brangsta. O dar pridėkite pabrangusią elektrą, paukštininkystės monopolizaciją — štai ir pabrango vieštiena. Kovoti su tuo nuspręsta paprastai: draudimu eksportuoti vištieną ir kiaušinius. Ir nors specialistai kalba, kad eksportuojamos buvo Rusijoje nepaklausios, nesveriančios 1 kg vištos — kai valdžia pereina prie ekonomikos reguliavimo ne tik kad rankiniu režimu, o išmintingų vado nurodymų režimu, lauk bėdos.

 

Susidaro įspūdis, kad Rusijos ekonomika priėjo savo atsparumo ribą, o valdžia — savo kompetencijos.

Prezidentas (o įkandin ir jo aparatas, ir vyriausybė) ekonomikos bloko ministrų klausosi vis nedėmesingiau. Tie, savo ruožtu, suprasdami, kur link tai suka, vykdo vis menkiau suderintą politiką, stengdamiesi, visų pirma, užtikrinti jiems patikėtų žinybų „užnugarį“. CB atsako už infliaciją? Štai jums atliktos priemonės. Finansų ministerija atsako už karo meto išpūsto biudžeto vykdymą? Štai prašom, jūsų pageidaujamas biudžetas. Ekonomikos vystymo ministerija — už ekonomikos augimą? Irgi galima įvykdyti išpučiant karinį sektorių. O kad karinėmis išlaidomis pagrįstas augimas nėra sveikas, kad verslas nuo aukštos bazinių palūkanų normos žūva, o biudžetą išpildyti tenka didinant infliaciją ir smukdant rublį — tai jau ne jų kompetencija. Sagos prisiūtos gerai — ir puiku. O jei „ekonomikos švarkas“ vis kreivesnis — tai ne į juos kreiptis. Ir juk nepaprieštarausi.

republic.ru

Komentarai ()