Elonas Muskas ir Jeffas Bezosas svajoja uždirbti milijardus išsiunčiant milijonus žmonių į Mėnulį ir Marsą gyventi pirmuosiuose kosminiuose miestuose. Tačiau realybė nėra tokia rožinė, kaip rodo suinteresuotosios šalys.

Amerikiečių rašytojas Zachas Weinersmithas ir jo žmona parazitologė Kelly Weinersmith nusprendė patikrinti, kiek realūs žmonijos ar atskirų milijardierių planai kolonizuoti kitas planetas ir palydovus. Savo knygoje „Miestas Marse“ (A City on Mars) autoriai ketino parašyti kosminių gyvenviečių aukso amžiaus vadovą, tačiau išėjo kažkas kita.

„Atlikome daugybę kosminių gyvenviečių tyrimų, pažvelgdami į problemą iš visų pusių. Tai buvo ketverius metus trukęs tyrimų projektas. Ir po maždaug 2,5 metų nuo gana optimistiškos prognozės tapo netokios linksmos: tikėtina, kad tai greičiausiai neįmanoma artimiausiu metu ir net nepageidautina artimiausioje ateityje. Taigi tai buvo gana sunku“, – apie knygą sako vienas iš jos autorių Zachas Weinersmithas.

Weinersmithai išsiaiškino, kad buvo labai mažai tyrimų apie galimas ilgalaikes gyvenimo Mėnulyje ar Marse pasekmes ir nebuvo tirta, kaip žmonija dauginsis už Žemės ribų. Be to, teisinis neapibrėžtumas dėl nuosavybės teisių į kosmosą tikriausiai gali sužlugdyti visus planus.

„Pagrindinė gyvenvietės Marse sukūrimo idėja yra vadinamasis žmonijos „planas B“, kuris leis mums užtikrinti visos mūsų rūšies ateitį, jei kas nors nutiktų Žemei. Tačiau ar tikrai sumažiname esamą riziką? Nemanau, kad dar turime atsakymą į šį klausimą – ir tai yra geras argumentas, kad mes net negalime numatyti rezultato“, – pažymi Zachas.

Idėja kurti gyvenvietes kosmose siekia dešimtmečius, o miestai Mėnulyje buvo 1966 m. Roberto Heinleino romano „The Moon Is a Harsh Mistress“ ir 2018 m. Andy Weiro „Artemis“ fonas. Marso miestai paminėti 1990-ųjų Kimo Stanley Robinsono Marso trilogijoje, taip pat jo romane 2312, išleistame 2012 m. „High Frontier“, kurį 1976 m. parašė fizikas Gerardas C. O'Neillas, pateiktas išsamus gyvybės aprašymas milžiniškame kosminiame modulyje.

Kosminės gyvenvietės taip pat buvo svarbios televizijos laidose, pradedant žymiu septintojo dešimtmečio serialu „Space: 1999“ ir baigiant „The Expanse”, „Mars“ ir „For All Mankind“.

Toks susidomėjimas šia tema nėra per daug nutolęs: Elonas Muskas sako, kad po 20 metų Marse atsiras savarankiškas miestas, ir jis investavo milijonus, kad toks būtų. Kita vertus, Bezosas sako nekantriai laukiantis tos dienos, kai milijonai žmonių gyvens ir dirbs kosmose, net jei ten patekti prireiks šimtų metų.

Jau žinome, kad tuo domisi tūkstančiai žmonių. Kai olandų įmonė „Mars One“ pakvietė kandidatus užsiregistruoti skristi į Raudonąją planetą be bilieto atgal, daugiau nei 200 000 žmonių susidomėjo, o daugiau nei 700 susidomėjo pakankamai, kad sumokėtų starto mokestį.

Šis projektas įstrigo, tačiau gyvenviečių kosmose šalininkai, įskaitant Marso bendruomenės įkūrėją, amerikiečių publicistą ir inžinierių Robertą Zubriną, palaiko svajonę. Rugsėjo mėn. Zubrinas paskelbė, kad bus įkurtas Marso technologijos institutas, kuris sukurs įrankius ir procesus, kurių prireiks naujakuriams. „Tik viltis, o ne godumas, nuves mus į Marsą“, – sakė jis.

Apgyvendinimas Marse ir Mėnulyje: viltis ar ažiotažas

„Miestą Marse“ parašiusi pora į kosmoso gyvenvietę žvelgia iš pašaliečių perspektyvos. Kelly Weinersmith yra elgesio ekologė, daugiausia dėmesio skirianti parazitų ir šeimininkų sąveikai. Zachas Weinersmithas yra karikatūristas.

Ketverius metus Weinersmithai apklausė ekspertus ir studijavo mokslinius tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kaip priartėjome prie kosminių namų kūrimo Mėnulyje, Marse ar kur nors kitur už Žemės ribų. Pora analizuoja argumentus, paprastai pateikiamus už kosminių miestų kūrimą, ir nurodo keletą pagrindinių klausimų, kurie turi būti išspręsti prieš žmonijai paliekant savo planetinį lopšį.

Viena iš problemų yra susijusi su sveikatos tyrimų stoka ir mažos gravitacijos bei kosminės spinduliuotės poveikiu. Šis klausimas ypač svarbus vaikams ir jų augimui erdvėje.

„Jei sakote, kad po 30 metų Marse turėsime milijoną žmonių, o jūs šių tyrimų neatlikote, tai iš esmės yra kaip eksperimentas su vaikais, nes yra keletas rimtų priežasčių manyti, kad poveikis bus neigiamas. Geriausiu atveju turėtume tikėtis anomalijų lygio padidėjimo“, – sako Zachas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()