Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas gąsdina Vakarus armijos puolimu, arba branduolinio ginklo panaudojimu.

Viename iš gruodžio mėnesio interviu jis vėl išliejo grasinimus. Tąkart jis perspėjo Suomiją apie „problemas“ ir pagrasino NATO. „Focus“ išanalizavo, ką Kremliaus šeimininkas bando pasakyti ir kodėl kitais metais tokios grėsmės tik stiprės.

Pasitiki NATO silpnumu

„Ar mes turėjome su ja kokių nors ginčų? Visi ginčai, ypač teritoriniai ginčai nuo XX amžiaus vidurio, jau seniai išspręsti“, - sakė Putinas, kalbėdamas apie Suomiją. – Nebuvo jokių problemų. Dabar bus, nes sukursime Leningrado karinę apygardą ir sutelksime joje tam tikrą skaičių karinių dalinių“.

Šis pareiškimas buvo pareikštas ne tik didėjant įtampai tarp dviejų kaimyninių šalių dėl Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metų vasarį ir Suomijos sprendimo stoti į NATO, bet ir dėl migrantų krizės – Suomija buvo priversta uždaryti savo sieną su Rusijos Federacija dėl nelegalių imigrantų srautų, bandančių pasiekti šią šiaurinę šalį. Suomija ne kartą pažymėjo, kad Rusijos valdžia sąmoningai skatina migrantus vykti į šalį, kad tokiu būdu destabilizuotų situaciją.

Kremliaus vadovas taip pat paminėjo JAV prezidento Joe Bideno žodžius, anksčiau šį mėnesį pasakiusį, kad Rusija puls JAV NATO sąjungininkus, jei laimėtų Ukrainoje.

„Tai yra visiška nesąmonė, ir aš manau, kad prezidentas Bidenas tai supranta, - sakė Putinas. – Rusija neturi priežasčių, interesų, geopolitinių interesų, nei ekonominių, nei politinių, nei karinių, kariauti su NATO šalimis“.

Ekspertai teigia, kad tokias temas Rusijos prezidentas viešai užsimena ne veltui – jo grasinimai rodo, kad jis vis dar tiki, jog Vakarai Rusijos Federacijos atžvilgiu silpsta. Jis nusprendė pulti Ukrainą tik todėl, kad buvo įsitikinęs NATO silpnumu, nejausdamas jos grėsmės. Be to, taip Putinas reaguoja į pastabas apie galimus sunkumus su susitarimais dėl paramos Ukrainai, ypač dėl karinės paramos.

„Putino patikinimai dėl jo taikių ketinimų NATO atžvilgiu yra tušti, atsižvelgiant į grasinimus, kuriuos jis ir Kremliaus ekspertai pastaruoju metu kėlė NATO valstybėms narėms“, – sako Amerikos karo studijų instituto (ISW) analitikai. „Šie grasinimai yra dalis ilgalaikio Rusijos naratyvo apie ataką prieš NATO, įvykusį prieš Suomijos paraišką ir jos priėmimą į Aljansą balandžio 4 d. Be jokios abejonės, Rusijos ekspertų pareiškimai nekelia karinės grėsmės NATO šalims, tačiau yra svarbus kontekstas Putino veiksmams, kuris tariamai stengėsi nuraminti situaciją per jo gruodžio 17 d. interviu.

Prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, Vakarų analitikai ir politikai ne kartą skelbė galimą ataką prieš NATO šalis, pirmiausia Baltijos šalis ir Lenkiją. Ir tai buvo paminėta įvairaus lygio Rusijos pareigūnų pareiškimuose, ypač apie tai kalbėjo Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas. Branduoliniai grasinimai skambėjo iš Rusijos Federacijos prezidento pavaduotojo Rusijos Federacijos Saugumo Taryboje Dmitrijaus Medvedevo, kuris pažadėjo surengti „branduolinį Armagedoną“, lūpų.

Tokiais pareiškimais rusai remiasi jų reikalavimais išardyti visą NATO infrastruktūrą šalyse, kurios įstojo į Aljansą po 1997 m.

Kartu ISW pažymėjo, kad Putino pareiškimai, jog Rusija nėra suinteresuota įsiveržti į NATO, taip pat labai panašūs į Kremliaus reikalavimą 2021 metų pabaigoje ir 2022 metų pradžioje, plataus masto invazijos išvakarėse. Tada jis pasakė, kad Rusija neketina įsiveržti į Ukrainą.

„Šis interviu tikriausiai buvo tyčinis Kremliaus bandymas klaidingai įsivaizduoti Rusijos karinę grėsmę kaip įsivaizduojamą ir dirbtinį NATO kūrinį“, – pridūrė ISW. Gruodžio 17 d. Putinas pareiškė, kad Rusija neturi jokių „teritorinių ginčų“ su NATO šalimis, siekdamas užmaskuoti savo tikrąjį ilgalaikį tikslą: susilpninti Vakarų vienybę ir priversti NATO atsisakyti savo pagrindinių principų, tokių kaip „atvirų durų politika“, leidžianti aljansui savarankiškai priimti naujas nares“.

Kremliaus technologija: grėsmės kaip hibridinis agresijos instrumentas

„Demokratinių iniciatyvų“ fondo tarptautinio saugumo ekspertas Tarasas Žovtenko savo komentare „Focus“ sako, kad tai suprantama Kremliaus technika – kai jis ruošiasi ką nors daryti, jis dažniausiai pirmiausia stengiasi visus įtikinti, kad jis to nepadarys.

„Atsižvelgiant į gana agresyvų Rusijos prezidento toną ir jo antivakarietišką propagandą, galima daryti prielaidą, kad yra tam tikri hibridinės agresijos prieš Aljansą planai ir bandymai karinėms provokacijoms Kremliuje. Juk matėme Rusijos prezidento provokaciją, kai buvo sukelta migrantų krizė, pirmą kartą 2021 metais Lenkijos ir Baltijos šalių pasienyje, o šiemet Suomijos pasienyje. Tai bandymai panaudoti hibridinį priemonių rinkinį prieš NATO valstybes nares, siekiant nesukelti reakcijos 5 straipsnio taikymo forma, nes tai nėra visavertis puolimas, kaip agresyvi invazija“, – aiškina jis.

Bet būtent hibridinių priemonių naudojimas ir NATO bei atskirų jos valstybių narių reakcijų skaitymas yra tai, ką Rusija daro ir artimiausiu metu kuo labiau suaktyvės. Ir ypač kitais metais, kai Ukrainos narystės NATO klausimą bus galima svarstyti objektyviau.

Tęsinys kitame puslapyje:

„Galime neabejoti, kad Putino propaganda tikrai pasinaudos šia situacija, siekdama imtis papildomų žingsnių eskalavimo link. Taip pat matome, kad Aljansas taip pat pradėjo objektyviai vertinti saugumo situaciją Europoje. NATO viršūnių susitikimas 2023 metais buvo labai rimtų strateginių sprendimų liudininkas, kad Aljansas taip pat mato realią galimo karinio konflikto su Rusija grėsmę ir NATO šalis paruošia tokiai potencialiai grėsmei“, – priduria Žovtenka.

Politologas Olegas Lisnis pažymi, kad Putinas tarsi pamiršo, jog NATO yra gynybinis blokas. Ji nepuola, jos doktrinoje net nėra prevencinio puolimo.

„Todėl tai tik žaidimas visuomenei. Jis bando atkreipti dėmesį į savo reikalavimus – Aljansas turi grįžti prie 1997 m. sienų. Tačiau po Ukrainos puolimo NATO tik priartėjo prie Rusijos Federacijos, pridėjus Suomiją. Rusija turi kažkaip į tai reaguoti“, – sako politologas.

Skirta Rusijos vidaus vartotojui

Paskutiniai aštrūs Putino pareiškimai, pradedant tiesiogine linija ir kolegija Rusijos Federacijos gynybos ministerijoje, buvo susiję su geopolitiniu komponentu. Bet jie skirti vidaus vartotojui, pabrėžia tai, ką Rusijos vadovas akcentuos per artėjančią rinkimų kampaniją.

„Rusijoje artėja rinkimai, ir Putinas nori juos įtikinamai laimėti. Štai kodėl sako, kad Rusijai gresia pavojus, visur priešai, šalis, kurią reikia ginti. Bet vargu ar Rusija rimtai nuvertina Aljansą. Jei patikėtų, kad jis silpnas, niekas nebūtų sulaikęs Rusijos nuo naujo puolimo“,  – priduria politologas Lisnis.

Prisiminkime, kad net tada, kai Rusija buvo nugalėta Ukrainoje, Kremlius niekada nesakė, kad būtent Ukraina atremia puolimus ir išlaisvina teritorijas, o teigė, kad Rusija neva kovoja su kolektyviniais Vakarais.

„Ar pamenate, kaip vienas iš propagandistų sakė, kad Kijevas iš tikrųjų buvo užgrobtas, bet dabar mes kariaujame su NATO. Rusijos visuomenėje yra priešo paklausa, o šis priešas turi būti didelis. Ukraina nėra toks didelis priešas, bet NATO yra. Mažai tikėtina, kad Rusija išdrįs pulti NATO, bet ji visada provokuos Aljansą. Rusai išbando nervų karą ir veikia labai skaudų NATO tašką – dėl 5 straipsnio“, – pažymi jis. „Pavyzdžiui, Baltijos šalys nuolat reiškia neoficialias abejones. Nors oficialiai visuose susitikimuose jos visada sako, kad yra po NATO skėčiu, tačiau jos yra mažos šalys ir užsimena apie galimą Rusijos puolimą. Reikalas tas, kad 5 straipsnis buvo taikytas tik vieną kartą – per 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolius, todėl Rusija gali norėti pabandyti ir pažiūrėti, ar jis vėl bus taikomas“.

Tai yra, dabar girdimi pranešimai, su kuriais Vladimiras Putinas oficialiai eis į rinkimų procesą.

„Kita vertus, suprantame, kad šis jo ne kartą skelbiamas agresyvus geopolitinis kursas iš esmės yra kilęs iš Sovietų Sąjungos propagandos. Tiesą sakant, Rusijos Federacija dabar grįžta prie klasikinių sovietinės propagandos naratyvų, pagal kuriuos JAV yra pagrindinis geopolitinis priešininkas, o NATO yra pagrindinis regioninis priešas. Tai Putino režimo bandymas bent jau vidaus auditorijai atkurti Rusijos valstybę simboliškai priartinant ją prie Sovietų Sąjungos 2.0 statuso. Bet mes suprastame, kad nėra realaus Rusijos kaip supervalstybės atkūrimo, to negalima padaryti pasauliniu lygiu“, – priduria „Demokratinių iniciatyvų“ fondo tarptautinio saugumo ekspertas Žovtenka.

Ir šie pareiškimai buvo padaryti po to, kai JAV prezidentas Joe Bidenas ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas lapkritį San Franciske susitarė dėl sąlyginio pasaulio padalijimo tarp jų, neįtraukiant Rusijos. „Tai yra, Putinas ir jo geopolitinės fantazijos buvo nustumtos į šalį“, – pažymi jis ir priduria: Putinui nelieka nieko kito, kaip tik susikurti paveikslą vidaus „rinkoje“.

„Tačiau grasinimai, viena vertus, yra Putino rinkimų kampanijos dalis, kita vertus – realūs geopolitiniai įrankiai, kuriais jis bandys pasinaudoti. Galų gale, vienaip ar kitaip, jis turės materialiai užpildyti propagandinį paveikslą, kurį jis piešia savo gyventojams. Tai yra bandymas užpildyti šį sovietmečio propagandos šabloną, kuris ruošiamas jo paties Rusijos gyventojams, bent jau tam tikra prasme. Visi puikiai suprantame, kad atsižvelgiant į Rusijos kariuomenės ir ekonomikos būklę, šaliai tikrai prireiks dar kelerių metų, kad ji galėtų tiesiogiai grasinti Šiaurės Atlanto Aljansui kariniais veiksmais“, – sako Žovtenka.

Rusų mitas apie Aljanso silpnumą

Jeigu kalbėtume apie tokius pareiškimus, kurie girdimi nuo pat Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą pradžios, tai turime prisiminti, kad Rusijos agresija yra ne tik karinė invazija, o karštas karas.

Šiame kontekste dauguma minėtų Rusijos atstovų – nuo ​​aukščiausių politinių lyderių iki eilinių Valstybės Dūmos narių – pareiškimų ir grasinimų buvo nukreipti, visų pirma, siekiant sukelti tam tikrą baimę Ukrainos Vakarų sąjungininkams, skelbiant apie gresiantį branduolinį supervalstybių susidūrimą, kuris ves į dabartinės žmonių civilizacijos pabaigą.

Tuo pat metu Rusija deda pastangas, ypač informaciniame lauke, siekdama susilpninti NATO vienybę.

O didžiausia šių grėsmių koncentracija atsiranda būtent tada, kai Ukraina turi gauti naujus didelius Vakarų pagalbos paketus. Tokie etapai buvo pastebėti gavimo haubicų, daugkartinių raketų sistemų HIMARS, priešlėktuvinių raketų sistemų „Patriot“ išvakarėse.

Tai yra, Rusija atakavo informaciniame lauke kiekvieną kartą, kai suprasdavo, kad Ukraina gaus kitą įrankį, kuris rimtai paveiks situaciją mūšio lauke. Buvo įjungta hibridinė propagandos mašina, todėl Kremlius bandė jei ne nukreipti kitą ginklų tiekimą į Ukrainą, tai bent atidėti arba sustabdyti. Tas pats vyksta ir dabar.

„Kremlius žaidžia, pavyzdžiui, per savo satelitus, tokius kaip Vengrija, kuri taip pat yra NATO ir palaiko tvirtus ryšius su Rusijos Federacija, juos stiprindama“, – pastebi Olegas Lisnis. „Be jokios abejonės, jie taip pat drebia vienybę ES ir NATO. Rusija tikisi, kad po rinkimų ciklų atsiras daugiau valstybių, kurios norės gyventi tik sau. Daugelyje šalių vyksta galingos kampanijos, kur rusai dirba su kiekvienos šalies baimėmis. Vokietijoje jie daro įtaką tai Vokietijos daliai, kuri kažkaip save sieja su Rusijos Federacija, kažkada priklausiusia socialistinei stovyklai. Prancūzijoje ir JAV dirbama su tikslinėmis auditorijomis ir probleminiais niuansais, juos išpučia“.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()