Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kliuvo ne vien daugybei Vladimirų Iljičių. Pavyzdžiui, sostinės centre stovi tiltas, sovietmečiu pavadintas Vilnių 1944 metais paėmusio sovietų generolo Černiachovskio vardu. Tiltui grąžintas istorinis pavadinimas — „Žaliasis tiltas“. Tačiau ant jo liko stovėti keturios skulptūrų grupės: laimingi sovietiniai studentai, kolūkiečiai, šachtininkas su statybininku ir du kareiviai su vėliava. 2015 metais miesto valdžia juos nuo postamentų nuėmė, motyvuodama, kad statulos senos ir gali nukristi ant praeivių galvų (o kiekviena iš jų — nuo trijų iki penkių tonų metalo). Į vietą jos grąžintos nebuvo, neseniai perduotos į vieną muziejų.
Gyventojai ir municipalitetai kreipiasi į LGGRTC, teiraudamiesi, ar laikytinas sovietiniu simboliu tas ar kitas pavadinimas, paminklas ir t.t. Gyventojai ir savivaldybės dažniausiai teiraujasi apie gatvių pavadinimus, papasakojo LGGRTC pirmininkas Vytas Karčiauskas
Be jau minėtų Petro Cvirkos ir Liudo Giros, dažnai teiraujamasi, ar reikia pervadinti „Juliaus Janonio“ (poetas, RSDDP Lietuvos komiteto sekretorius, nusižudęs 1917 m.), „Aleksandro Puškino“ ir „Ivano Mičiurino“ vardais pavadintas gatves. O dar Tarybų, Partizanų ir netgi Šaltkalvių. Pačioje komisijoje dėl to karštai ginčijamasi, nes bendros taisyklės nėra ir kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai. Pavyzdžiui, atrodo grynai sovietinis pavadinimas — „Šaltkalvių“ gatvė Kaune. Iš tiesų ji mieste buvo dar iki Antrojo pasaulinio karo.
Ilgai ginčytasi dėl „Jurijaus Gagarino“ gatvės. Vilniuje ji dar 1991 metais pervadinta į „A. Stulginskio“ (Lietuvos Respubliko prezidentas 1922–1926 m.). Kaune ji dar anksčiau, 1989 m., tapo „Parodos“. Bet kai kur šalyje ji liko. Pavyzdžiui, nedideliame Gruzdžių miestelyje. LGGRTC ekspertai dėl jos ilgai ginčijosi. Vieni įrodinėjo, kad Gagarinas yra pirmasis kosmose pabuvojęs žmogus, vertas atminimo. Kiti argumentavo, kad Gagarinas buvo dar ir sovietų kariškis, ir propagandos simbolis. Galiausiai komisija visgi rekomendavo Gruzdžių valdžiai pavadinimą pakeisti — ar bent jau pakabinti lentelę su paaiškinimu, kad būtina atskirti skrydį į kosmosą ir sovietų santvarkos propagandą.
Daug iečių sulaužyta dėl Antakalnio kapinių, kur yra didžiausia Lietuvoje sovietų karių palaidojimo vieta ir stovi (tiksliau, stovėjo) paminklas: šeši rūstūs granitiniai kareiviai. Ilgai jo liesti nesiryžta, siekiant negadinti santykių su Rusija. Bet prasidėjus karui Ukrainoje, šis faktorius savo reikšmę prarado.
2022 m. gruodį skulptūros demontuotos, nepaisant laikino JTO Žmogaus teisių komiteto draudimo. Komitetas gavo skundą nuo „etniniais rusais“ pasivadinusių žmonių: jie piktinosi, kad paminklas bus paniekintas, o palaikai — perlaidoti. Lietuvos valdininkai argumentavo, kad komitetas klaidinamas: iš tiesų palaidojimo vietos ir antkapių plokštės išliko, iš memorialo pašalintas tik paminklas, ir moratoriumo atšaukimo nelaukė. Šių metų vasarį demontavimo darbai tęsis: bus demontuotas postamentas ir amžinoji ugnis.
Tai ne pirmasis šalyje demontuotas monumentas sovietų kariams. Pavyzdžiui, Biržų rajone 2023 metų pradžioje nuo obelisko pašalino užrašus ir sovietinę simboliką. Dabar jį reikia nugriauti. Tuo tarpu 162 antkapių su 1850 pavardėmis liks nepaliesti.
Kur dėti sovietinius paminklus?
Ši problema kilo dar SSRS laikais. Akivaizdžiausias – paminklo Stalinui pavyzdys. Idėja pastatyti monumentą Didžiajam vadui kilo iš karto po karo. 1952 m. ji buvo galiausiai įkūnyta metale ir akmenyje Vilniaus geležinkelio stoties aikštėje. Po vado mirties mieste netgi vyko mitingai, reikalaujantys paminklą pašalinti. Bet jis buvo demontuotas, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, tik 1961 m.
Postamentą nugriovė, kad nekliudytų praeiviams, o pačios statulos neperlydė, pastatė vienos statybos valdybos kieme ir apie ją pamiršo. Apie ją šio amžiaus pradžioje prisiminė lietuvių verslininkas Viliumas Malinauskas. Jis sumanė už dviejų valandų kelio nuo Vilniaus atidaryti sovietinės agitacijos parką muziejų „Grūtas“.
Čionai Malinauskas atvežė ir tautų vadą, ir Vladimirą Iljičių, kuris, demontuotas iš Lenino aikštės irgi dulkėjo kažkokiame užkampyje.
Toks pats likimas dabar laukia meninę vertę turinčių sovietmečio paminklų. Po demontažo jie laikinai perkeliami saugoti vietinę komunalinę kompaniją, o iš čia patenka į muziejus. Šachtininkai, studentai ir kitos Žaliojo tilto skulptūros dabar Nacionaliniame muziejuje. O štai aukščiau paminėto paminklo P. Cvirkai šis muziejus atsisakė. Cvirka perkeltas į Grūto parką. Čia atsidūrė ir Antakalnio kapinių sovietų kariai bei amžinoji ugnis
Dar vienos įtemptos diskusijos tema buvo Kaliningradas. Ar reikia pervadinti anklavą, pavadintą Stalino bendražygio garbei? Šios idėjos šalininkų nemažai. Du Seimo nariai pasiūlė anklavui grąžinti senąjį pavadinimą, Karaliaučius. Kaliningradas — tai kažkas dirbtinio, svetimo lietuvių kalbai, kilusio iš agresyvių SSRS veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais, teigė jie.
Bet nemažai ir pervadinimo priešininkų. Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė pavadino šią idėją dirbtiniu politizavimo bandymu: „Jeigu naudosime tik senus, tradicinius pavadinimus, mes dezorientuosime žmones. Žmogus ima žemėlapį ir tokių pavadinimų neranda“.
Tašką padėjo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Ji nepalaikė deputatų — kitaip, nei lenkų kolegos, kurie rekomendavo naudoti pavadinimą Królewiec.
Paminėtina, kad ginčai kyla ne tik dėl sovietinių pavadinimų ir rusų kalbos. Lietuvos istorija tampriai susijusi su Lenkija. Galima prisiminti ir Abiejų tautų respubliką, ir tai, kad 1920–1939 m. Lietuvos sostinė buvo Kaune, nes Vilnių buvo okupavusi Lenkija. Lietuvoje gyvena nemažai žmonių, kurių šaknys lietuviškos, o giminaičiai Lenkijoje ar iš viso laikančių save lenkų tautybės. Pernai pataisytas įstatymas, kad vardams ir pavardėms dokumentuose galima naudoti nelietuviškas raides w, q ir x.
Nemažai lenkų tuo pasinaudojo. Pavyzdžiui, teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska dabar yra Ewelina Dobrowolska. Aptariamas kitas žingsnis: leisti lenkiškus diakritinius ženklus.
Lietuvoje kai kur nuorodos užrašytos dviem kalbomis: lietuvių ir lenkų. Pernai vasarą Valstybinės kalbos komisijos vadovas Audrius Valotka prieš juos paskelbė kryžiaus žygį. „Tai yra okupacinė zona, kur vyko nuožmi lietuvių polonizacija,“ — aiškino jis ir dvikalbius užrašus prilygino Rusijos okupuotų Donbaso teritorijų rusifikacijai.
Žodžiai neatsiliko nuo veiksmų. Komisija nurodė pašalinti nuorodas Bieliszki ir Orzełówka, ir palikti tik lietuviškus pavadinimus — Bieliškės ir Ažulaukė. Ženklų kol kas niekas nepalietė: Vilniaus rajono administracijos vadovas užginčijo šį sprendimą dėl formalių priežasčių.
Bet Valotka galimybių turi. Pernai gruodį jis teisme laimėjo panašią bylą, truksią ilgiau nei metus. Šalčininkų rajono valdžia nuimti dubliuojančias iškabas lenkų kalba „Regionalinis municipalitetas“, „Autobusų stotis“, „Miesto parkas“, „Ligoninė“ ir kt.
Valotka išgarsėjo dar ir tuo, kad vasarą pareiškė: tarp taksistų daug atvykėlių, kalbančių „čiurkų kalba“. Už savo pasisakymus jam pareikšta oficiali Lietuvos Kultūros ministerijos pastaba, o kultūros ministras pasiūlė Valotkai trauktis iš pareigų. Šis ministrą ignoravo.
Beje, 2013 m. Valstybinė kalbos inspekcija stengėsi (nesėkmingai) Nidoje uždrausti užrašus anglų kalba.
Desovietizacijos Lietuvoje vos išvengė kanalizacijos liukų dangčiai. Kada gi juos pakeis, juk „žmones erzina okupantus primenantys ženklai, užrašai su kirilica „Lit–SSR“ [ЛитССР]“, pernai vasarą pareiškė Seimo laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Tiesa, Kuzmickienė pati pripažino, šis klausimas toli gražu nėra pirmos svarbos ir specialiai tam biudžeto lėšų skirti neverta. Ji pasiūlė patiems miestams paskaičiuoti, kiek dar liko tokių liukų, ir ar daug metų truks planinis jų pakeitimas.
Liukus paliko ramybėje. O štai Puškinui nepasisekė. Pats klasikas čia nesilankė, bet prie Vilniau gyveno ir 1905 m. mirė jaunesnysis poeto sūnus Grigorijus. Tai buvo jo žmonos Varvaros kraitis, kur sutuoktiniai persikėlė, pardavę sodybą Michailovskoe Pskovo srityje. Po karo, 1949 m. čia atidarytas Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. O pernai Vilniaus miesto taryba grąžino jam istorinį pavadinimas — Markučių dvaro muziejus.
Kaip vertinti rusų kultūrą? Tai irgi ginčų objektas. Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys ne kartą pasisakė, kad rusiškiems kūriniams Lietuvos teatruose turi būti paskelbtas mentalinis karantinas. Bet iš karto pareiškė, kad įsakyti teatrams negali: repertuarą sudaro įstaigų vadovai ir „neturime iš kultūros ministerijos tapti kažkokia kultūros inspekcija ar tiesiog kažkokia institucija, kuri užsiiminėja cenzūra.“ Todėl ministras apsiribojo raginimu ignoruoti rusų autorių spektaklius. Bet jis nebuvo išgirstas.
Pavyzdžiui, Užpernai metų gale Lietuvoje vyko audringas svarstymas: ar galima eiti į baletą „Spragtukas“ pagal Čaikovskio muziką? Visi užpernai metų „Spragtuko“ pasirodymai sulaukė anšlago. Pernai „Spragtuką“, beje, irgi rodė. Tam į Vilnius pirmą kartą atvyko baleto trupė iš Katalonijos. Lietuvos teatruose skamba ir Rachmaninovo, Prokofjevo muzika.
Ginčai dėl kultūros pasiekė Lietuvos premjerę Ingridą Šimonytę. Ji pasisakė taip:
„Manau, tai šiek tiek atspindi mūsų provincialumą, nes, kai mes gyvenome Sovietų sąjungoje, mus tiesiog „maitino“ rusų kultūra. Jei būtų maitinę ispanų, prancūzų, anglų kultūra, kurios ne menkesnės, tuomet tikriausiai požiūris būtų kitoks, nei dabar… Suprantama, kad dabar, tikriausiai, menkesnis apetitas tai žiūrėti, skaityti ir kaip nors į tai gilintis. Bet manau, tai irgi praeis. Mums tiesiog reikia rasti sveiką santykį su rusiška, rusų kultūra, kaip su viena iš kultūrų“
Dmitrijus Kosinovas
republic.ru