– Tai yra, vasaros gale — rudens pradžioje?

– Atsižvelgiant į tai, kad aktyvi Ukrainos puolimo fazė prasidėjo birželio 4 dieną, maždaug po mėnesio-pusantro, tai yra, arčiau liepos vidurio, atsirado supratimas, kad fronte situacija kardinaliai nepasikeis. Ir iš esmės, daugybė resursų į karo žaizdrą mesta tuščiai. Pavyzdžiui, ten, kur veikė 10-ojo armijos korpuso padaliniai, vien technikos prasme Ukrainos armijos nuostoliai siekė milijardą dolerių. Žinoma, tai nebūtinai asmeniškai Zalužno priimtų sprendimų rezultatas, tačiau ir jo valdymo vertikalės karininkų. Ir tai negalėjo nesukelti nepasitenkinimo iš Vladimiro Zelenskio pusės.

– Tuomet noriu priminti, kad Ukrainos visuomenę „perkaitino“ visgi ne. Bent jau ne vien jis. Tuo aktyviai užsiėmė Vladimirui Zelenskiui artimi žmonės, pradedant nuo buvusio PA patarėjo Aleksėjaus Arestovičiaus ir dabartinio patarėjo Michailo Podoliako iki Ukrainos žvalgybos vadovo Kirilo Budanovo. Visi jie artikuliavo, kad karas baigsis labai greitai labai greitai.

– Zalužnas faktiškai tapo situacijos įkaitu. Žinoma, tokia informacinė kampanija vyko ir buvo nukreipta, be visa kita, ir į aukščiausią karinę-politinę RF vadovybę. Taip mūsų atstovai bandė apgauti Putiną*, ir tam tikru laipsniu tai pavyko. Prisiminkite, kokią daugybę apkasų ir inžinerinių konstrukcijų rusai statė okupuoto Krymo šiaurėje, vakaruose ir pietvakariuose, švaistydami tam laiką, pinigus ir žmogiškus resursus. Jie rimtai tikėjosi ten ukrainiečių desanto išsilaipinimo. Tačiau tai buvo Sizifo darbas. Kiekvienas štormas Krymo paplūdimiuose pastatytas konstrukcijas nuplaudavo. Negana to, Ukraina neturi galimybės atlikti tokio masto jūrų desanto operaciją. Nes norint tokį projektą realizuoti būtina turėti bent dvi dešimtis tokioms užduotims tinkamų didelių desanto laivų.

Bet šios informacinės-psichologinės operacijos „aukomis“ tapo ir Ukrainos piliečiai, nuoširdžiai patikėję, kad situacija fronte gali taip kardinaliai pasikeisti, kad Krymas bus išlaisvintas. Tuo pačiu esate absoliučiai teisi: visuose kariniuose NATO šalių vadovėliuose rašoma, kad nė viena karinė operacija nepradedama be absoliutaus aviacijos dominavimo ore. O F-16 perdavimas Ukrainai „pakibo“, ir sudėtinga prognozuoti, kaip greitai jis pajudės iš mirties taško.

Prisiminkime mūsų šalies užsienio reikalų ministro [Dmitrijaus] Kulebos pareiškimą, kad Ukraina pirmąją naikintuvų partiją gaus iki kovo pabaigos. O dabar tokių pareiškimų Ukrainos informacinėje erdvėje nėra. Arba valdžia stengiasi nuslėpti greito aviacinės technikos perdavimo faktą, arba nurodytu laiku tai neįvyks. Gal dėl lakūnų ir tuos lėktuvus aptarnausiančio techninio personalo parengimo netinkamo lygio, o gal dėl lėktuvų aptarnavimui ir apsaugai būtinos infrastruktūros neparengimo.

Tačiau dėl visų bėdų kaltinti Valerijų Fiodorovičių Zalužną – neteisinga. Visų pirma, jis ne vienas kariauja, yra visas pavaldinių aparatas. Antra, jeigu palygintume generolo Zalužno pateiktas užklausas su Ukrainos armijos iki vasaros puolimo gautais resursais, palyginimas būtų ne realių galimybių naudai. ATACMS raketų nėra, F-16 naikintuvų nėra, radioelektroninės kovos įrangos labai trūksta, nes priešininkas itin aktyviai naudojo savo „Lancetus“ ir kitų tipų dronus-kamikadzes, dariusius mums ritmą žalą. O rusiški „Orlanai“ nuolat kabėjo danguje, koreguodami rusų artilerijos ugnį. Praktiškai buvo tik artilerijos priemonių paritetas: ką pareikšdavo, tą ir gaudavome.

Todėl manau, kad mūsų šalies politinės vadovybės veiksmai — bandymas paskirti Valerijų Zalužną kraštiniu dėl Ukrainos gynybos pajėgų laukiamų pasiekimų trūkumo. Nors atsakomybę už tai privalo po lygiai dalintis visi vadai ir visos Ukrainos gynybos pajėgų struktūros.

– Beje, BILD rašo, kad Zalužnas norėjo atitraukti pajėgas nuo Avdejevkos, bet Zelenskis pasakė „ne“ ir gruodžio gale netgi apsilankė ten. Kas čia teisus, o kas ne?

– Man kyla klausimas: ar galime patvirtinti patį tokio konflikto egzistavimą? Iš vienos pusės — Zalužnas visas „baltas ir pūkuotas“, iš kitos — Zelenskis, „tamsusis angelas“. Reikalas tas, kad Zalužnas turi gan rimtą informacinį palaikymą — komandą, veikiančią jo interesais. Yra savi kariniai blogeriai, sava karinė televizija, atitinkami resursai. Tokius pat resursus turi ir Prezidento administracija. Todėl visada sakau: informaciją vartokite labai atsargiai. Ir dabar galiu tą pačią frazę pakartoti.

Nežinia, ar klausimą taip kėlė generolas Zalužnas ir ar taip jam atsakė prezidentas Zelenskis. Labai gerbiu tai, ką nuveikė generolas Zalužnas, pradedant nuo Kyjivo gynybos ir iki pat dabar. Tačiau jeigu jau aš nepriklausomas ekspertas, tai stengiuosi nuo šių procesų atsitraukti vienodai ir kiekvieno pareigūno veiklą vertinti pagal jo indėlį į pergalę.

– Dabar Zalužnui priekaištaujama būtent dėl to, kad jis neiškovoja pergalių, tačiau negi jį pakeitus, Ukraina pradės laimėti?

– Čia svarbu prisiminti Oleksijaus Reznikovo, buvusio Ukrainos Gynybos ministro, atstatydinimo atvejį. Jį pašalino iš pareigų, nepaisant puikius jo komunikavimo gebėjimus vertinusių NATO šalių gynybos ministrų rekomendacijų. Reznikovo ir jo komandos darbo efektyvumą rodo tai, kad pirmame plataus masto Rusijos-Ukrainos karo etape Ukraina gavo karinę-techninę pagalbą, kuri vertinama maždaug 100 milijardų dolerių. Reznikovas kalbėjo taip: „Kai man Vakarų partneriai sako „ne“, aš tai suvokiu ne kaip atsisakymą, o kaip iššūkį, kurį būtina įveikti, kad būtų pasiektas rezultatas“.

Prisiminkime, nuo ko prasidėjo plataus masto karas. Mūsų gerbiami amerikiečiai partneriai davė mums kelias dešimtis prieštankinių „Javelin“ kompleksų, ir dar Lietuvos Respublikos pateikti keli „Stingeriai“. Tuo pačiu amerikiečiai partneriai patarė mums įsikasti į žemę ir kariauti gynybinį karą, naudojant turimus resursus.

Reznikovo atsistatydinimo metu, o tada, jei gerai pamenu, buvo jau 15-as „Ramsteinas“, ginkluotėje turėjome HIMARS, įvairias vokiškas, švediškas, prancūziškas, čekiškas artilerijos sistemas. Jau gaudavome britiškus [tankus] „Challenger“, vokiškus „Leopardus“ ir amerikietiškus „Abramsus“. O taip pat daugybę sovietinės šarvuotos technikos. Tai yra, pozicija „ne, tai neįmanoma, mes jums niekados tokio tipo ginkluotės neperduosime“ buvo transformuota į realius tiekimus. Ir visų šių procesų svarbiausiu iniciatoriumi buvo buvo Aleksėjaus Reznikovo komanda, rengusi „Ramsteino“ posėdžius techninių grupių lygiu.

Iš pareigų šalinamas Reznikovas, paskiriamas Umerovas. 16-as, 17-as, 18-as „Ramsteinas“ — faktiškai nesėkmingi. Mes negauname ir menkos dalies tų karinių-techninių resursų, kuriuos būtume galėję gauti, jeigu tais procesais būtų užsiėmę Reznikovo komandos dalyviai ir pats Reznikovas kaip ministras. Nes sutriko ilgai kurtos komunikacijos. Ir čia esminis tarpasmeninių santykių faktorius. Tai yra, Ukraina daug prarado ir pralošė dėl prezidento Zelenskio sprendimas atstatydinti Reznikovą, pakeičiant jį Umerovu, kuris su savo komanda iš tiesų stengiasi, tačiau Vakarų partnerių pasitikėjimas pelnomas per ilgą laiką.

Jeigu prezidentas priima sprendimą atleisti iš pareigų vyr. vadą Zalužną, atitinkamai, nutrūksta, sutrinka, deformuojami tie patys komunikacijos kanalai, kurie per šiuos du metus buvo suderinti tarp Zalužno ir jo vakariečių vis-à-vis.

Tai yra itin svarbus karinės komunikacijos elementas, nes būtent šiuo lygiu pavyksta suderinti daugelį momentų, susijusių su ukrainiečių pusės užklausomis ir tų užklausų realizavimu tam tikros karinės-techninės pagalbos paketų pavidalu. Ir naujam vyr. vadui neišvengiamai teks tuos komunikacijos kanalus derinti. Kas tai bus — generolas Budanovas, generolas Sirskis ar dar kas, iš teisų, nelabai svarbu. Svarbu tai, kad bent jau pirmame komunikavimo etape bus sudėtinga ją vadinti itin efektyvia ir dinamiška, tai yra, gebančia operatyviai reaguoti į iššūkius, su kuriais bet kuriuo atveju susidurs UGP.

Nesu generolo Zalužno atstatydinimo šalininkas. Juo labiau nenoriu, kad vasaros kampanija vadintų „nesėkme“. Sąlygose, kuriose Ukrainos armija kariavo, tai būtų nesąžininga mūsų karių vyriškumo ir heroizmo atžvilgiu. Tai, ką be absoliutaus dominavimo ore, esant tokiai galingai inžinerinei fortifikacijai, kokią suspėjo įrengti okupacinė rusų kariuomenė ir taip tankiai užminuotoje teritorijoje, nuveikė mūsų kariai, prilygsta žygdarbiui. O tai, kad Ukrainos gynybos pajėgos lig šiol išlaiko placdarmą kairiajame Dniepro krante, išvis yra už žmogiškų galimybių ribų.

Žinau, kad dabar ukrainiečiai pasieniečiai kaunasi Antonovkos automobilių tilto rajone. Nors pas mus placdarmo išlaikymo didvyriais laikomi tik jūsų pėstininkai, ir tai ne visai teisinga. Krynkų rajone be jūrų pėstininkų veikia ir Ukrainos teritorinės gynybos daliniai. Ir nors pasieniečių funkcionalas pagal apibrėžimą turėtų būti kitoks, jie nenusileidžia elitiniams Ukrainos armijos padaliniams, nepaisant totalios priešininkų persvaros šarvuotos technikos, artilerijos ir aviacijos srityje.

– Jau minėjote generolą Budanovą ir Sirskį, kurie vadinami pagrindiniais pretendentais užimti vyriausiojo vado Pareigas. Jeigu Zalužnas iš pareigų pasitrauks, jie gebės užduotis atlikti geriau, negu jis?