Žiburėliai danguje: kaip Visatoje gimsta žvaigždės (Video)

Dėkui už gerą straipsnį. Jis tikrai vertas būti viršuje. Po tų visokių "Lietuvoj gyventi labai gerai / Lietuvoj gyventi labai blogai" šitas straipsnis buvo tikrai atgaiva. Taip detaliai niekada nesigilinau į žvaigždžių formavimosi procesus. Buvo įdomu. Dar būtų įdomu sulaukti straipsnių, kaip formuojasi tos visokios baltosios nykštukės, juodosios bedugnės ir pan. Taip pat būtų įdomu sužinoti, kaip susiformuoja tokios gigantės kaip VY Canis Majoris, nes pagal straipsnį supratau, kad būsimos žvaigždės masė auga tik iki tol, kol ji tampa kritine ir prasideda branduolinė sintezė. Tai kaip tada su tomis hipermilžinėmis? Kaip jos sugeba augti "neribotai" iki tol, kol užsidega?

Džinso nestabilumai gali suformuoti ir vientisus šimtų Saulės masių branduolius, kurie susitraukia į šimtų Saulės masių žvaigždes. Tokie objektai yra labai reti, bet pasitaiko.

Ziuriu Kastytis tuoj visą lietuvišką moderniosios astronomijos vadovėlį parašys Gerai kad atsiranda romantikų-entuziaztų

Yra tų astronomijos vadovėlių Lietuvoje, aš tik laisvalaikiu rašinėju kartkartėmis Bet smagu, kad patinka

Hey, Laiqualasse, gal klausimas pasirodys kvailas, tačiau vistiek užduosiu: kokią dalį molekuliniuose debesyse sudaro dulkės?

Nekvailas klausimas Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet jei atmintis neapgauna, tai kažkur 0,1% (pagal masę).

Ačiū už atsakymą. Man buvo susidaręs įspūdis apie žymiai mažesnius kiekius (kažkur kažkada skaityta, tiksliai neatsiminta ir t.t.). Beje, gal teko girdėti naujausių žinių apie III-ios populiacijos žvaigždes mūsų galaktikoje? Kažkaip nerandu info... Arghhh... aš tiesiog nespėju sekti visų atradimų

Vikipedija rašo, kad netgi daugiau: "By mass, 99% of the ISM is gas in any form, and 1% is dust." (iš čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Interstellar_dust). Apie pop-III žvaigždes esu girdėjęs, kad kažkas neseniai iškėlė hipotezę, kad kai kurios tokios žvaigždės dar gali egzistuoti, bet kol kas dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, kad jos visos buvo masyvios ir gana greitai susproginėjo supernovomis. Taigi vienintelė galimybė aptikti pop-III žvaigždes yra stebint labai tolimas galaktikas. Tik bėda, kad jose pavienių žvaigždžių pamatyti kol kas neįmanoma, teleskopai tokios skiriamosios gebos neturi.

Iš kitos pusės, jeigu turime mažos masės (rudosios nykštukės, sunkiai pastebimos esamais prietaisais) žvaigždžių - ne visos gi dujos "susmuko" į didelės masės žvaigždes - gali būti, kad mūsų Paukščių take yra jų "nemažai" (nors Spitzer'is lyg nieko panašaus ir nepastebėjo).

Taip, bet visa tai remiasi ant šito "jeigu". Manoma, jog pop-III žvaigždžių masės funkcija buvo smarkiai kitokia, nei dabartinė, t.y. pop-III žvaigždės beveik visos buvo labai masyvios (dešimčių ar net šimtų Saulės masių). Dėl to jos ir sprogo greitai. Tie nauji tyrimai, kiek atsimenu, būtent ir sukosi aplink masės funkciją, kuri galbūt visgi galėjo būti panaši į dabartinę. Jei tai pasirodytų besanti tiesa, tai šansai atrasti pop-III žvaigždžių smarkiai išaugtų.

Straipsnio pirmoje iliustracijoje aiškiai matyti žvaigždžių tamsios "uodegos". Kas tai?

Tai - molekulinio debesies branduolio liekanos. Jų panašumas į uodegas atsiranda iš dalies atsitiktinai, iš dalies - dėl jaunos žvaigždės judėjimo debesies atžvilgiu.

Judėjimas - simuliacijoje matomas žvaigždės išsviedimas?

Taip, iš esmės būtent toks judėjimas. Žvaigždžių neveikia hidrodinaminės jėgos, kurios veikia dujas, taigi jaunos žvaigždės gali judėti skirtingai, nei dujos.

dėkui už atsakymus ir už sklandžius straipsnius

Prašau, negaila Smagu, kad patinka.