Pasaulio ekonomika ant epochinių pokyčių slenksčio ()

2025-07-27

Kapitalizmo operacinė sistema turi būti atnaujinta, o kaip tai bus padaryta, priklausys nuo politinių sprendimų

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Mark Blyth, politinis ekonomistas iš Brauno universiteto JAV, pasakoja, kaip vienos pasaulio ekonomikos sistemos epochos keitė kitas. Blythe mano, kad dabar mes artėjame prie kitos epochos pabaigos – formuojasi nauja ekonominė tvarka. Bet kokia ji bus, priklausys nuo politinių sprendimų, pirmiausia JAV.

Pasaulio ekonomika yra tarsi superkompiuteris, kuris apdoroja trilijonus kainų ir apimčių skaičiavimų ir, remdamasis jais, pateikia informaciją apie pajamas, turtą, pelną ir darbo vietas. Iš esmės taip veikia kapitalizmas – kaip labai efektyvi informacijos apdorojimo sistema. Kad galėtų atlikti šį darbą, kaip ir bet kuriam kompiuteriui, kapitalizmui reikia „techninės įrangos“ ir „programinės įrangos“. „Techninė įranga“ – tai rinkos, institucijos ir reguliavimo režimai, sudarantys ekonomiką. „Programinė įranga“ – tai vyraujančios to meto ekonominės idėjos, t. y. bendras supratimas, kam iš viso egzistuoja ekonomika.

Didžiąją laiko dalį šis kompiuteris veikia gana gerai. Tačiau kartais jis sugenda. Paprastai tokiais atvejais pasaulio ekonomikai pakanka atnaujinti programinę įrangą – naujų idėjų naujoms problemoms spręsti. Tačiau kartais reikia ir rimtų „metalo“ pakeitimų. Šiuo metu mes išgyvename būtent tokį momentą, kai reikia paspausti „Control-Alt-Delete“. Prekybos karų, rinkų nuogąstavimų dėl JAV valstybės skolos, vartotojų pasitikėjimo kritimo ir dolerio silpnėjimo fone, esant abejingai administracijai, JAV vadovaujama globalizacijos, laisvos prekybos ir atvirų visuomenių era artėja prie pabaigos.

Pasaulio ekonomika atlieka aparatinės įrangos atnaujinimą ir bando naują operacinę sistemą – iš esmės vyksta visiškas perkrovimas, kurio analogų nebuvo beveik šimtą metų. Norint suprasti, kodėl tai vyksta ir kuo tai baigsis, reikia atsikratyti iliuzijos, kad pasaulinis posūkis į dešinįjį populizmą ir ekonominį nacionalizmą yra laikina klaida ir viskas greitai grįš į palyginti klestinčią pasaulio padėtį, buvusią 1990-ųjų pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje. Šio kompiuterio architektūra keičiasi, bet tai, kaip veiks kita kapitalizmo versija, labiausiai priklausys nuo to, kokią programinę įrangą jai pasirinksime. Dominuojančios ekonominės idėjos šiuo metu yra peržiūrimos: turime nuspręsti, kokia bus nauja ekonominė tvarka ir kam ji tarnaus.

***

[EU+Kuponai] Mažiausia kaina istorijoje! Aukščiausia klasė. Obliavimo staklės, kurių seniai ieškojote. Paskutiniai vienetai (Video)

3194 4

Mažiausia kaina istorijoje

Specialūs kuponai

Galioja iki 2025-07-21

Iš Vokietijos greitas ir saugus pristatymas

Aukščiausia kokybė

Labai ribotas kiekis

Išsamiau

Paskutinis toks drastiškas pasaulio ekonomikos perkrovimas įvyko 1930-aisiais. JAV stipriausia likvidumo krizė, sukėlusi 1929 m. Volstrito griūtį, kartu su 1930 m. Smoot–Hawley muitų įstatymu, praktiškai sunaikino prekybą ir pradėjo Didžiąją depresiją. Bankų žlugimas greitai peraugo į masinius įmonių ir pramonės šakų bankrotus; atlyginimai smarkiai sumažėjo; nedarbas šoktelėjo, kai kuriose regionuose pasiekdamas ketvirtadalį darbo jėgos. Nepaisant valstybės įsikišimo per Franklino Ruzvelto „Naujojo kurso“ programą, ekonomika stabilizavosi ir grįžo prie tvaraus augimo tik 1940-aisiais, kai karinis perginklavimas suteikė galingą impulsą pramonei.

Kompiuteris, sukurtas pokario laikotarpiui, turėjo užkirsti kelią 1930-ųjų įvykių pasikartojimui. Programinės įrangos atnaujinimu tapo nauja pagrindine idėja – visiškas užimtumas. Šio tikslo, kaip pagrindinės ekonomikos egzistavimo prasmės, įgyvendinimas pareikalavo ir tam tikrų aparatinės įrangos pakeitimų. Vienas iš tokių pokyčių buvo kapitalo judėjimo užsienį apribojimas, siekiant priversti turto savininkus naudoti savo lėšas šalies viduje. Norėdami išsaugoti pelną, jie turėjo investuoti į technologijas, didinančias darbo našumą. Šiame teigiamame cikle aukštas našumas užtikrino aukštas algas, kurias valstybė vėliau apmokestino, kad finansuotų socialines išmokas. Kartu su valstybės išlaidų galimybėmis, užtikrintomis aukštais ribiniais mokesčiais, JAV susiformavo visuotinės gerovės valstybė. Profesinės sąjungos pradėtos laikyti verslo partnerėmis, o politinės partijos orientavosi į vidutinį rinkėją, turintį vidutinės klasės pajamas. Tai sukūrė politinę sistemą, kurioje dvi pagrindinės partijos konkuravo pagal centristinį konsensusą – iki tokio laipsnio, kad žmonės sunkiai įžvelgė skirtumą tarp demokratų ir respublikonų.

Naujas kursas iš tiesų neleido pasikartoti 1930-iesiems, bet jo programinėje įrangoje buvo klaida. Jei visiškas užimtumas reikalauja perkaitinti ekonomiką, kad būtų mažas nedarbas, tai laikui bėgant darbdavių galimybės išlaikyti pelną didinant našumą išseko, ypač kai darbuotojų reikalavimai dėl darbo užmokesčio pradėjo viršyti įmonių galimybes juos mokėti.

Iki 1970-ųjų vidurio pelnas pradėjo mažėti dėl augančių atlyginimų ir infliacijos, ir amerikiečių investuotojai nusprendė paspausti „perkrovimo“ mygtuką. Kapitalo savininkai įkūrė politinių veiksmų komitetus, finansavo analitinius centrus ir žiniasklaidą, propaguojančią laisvosios rinkos idėjas, ir prisidėjo prie Ronaldo Reagano pergalės 1980 m. rinkimuose. Reaganas sutriuškino profesines sąjungas ir dereguliuodamas rinkas, paspartino kapitalo nutekėjimą iš „profesinių sąjungų“ valstijų į „teisės į darbą“ režimo valstijas, o tai tapo savotiška šalies vidinio ofšoringo bandomąja versija. Tuo pačiu metu Federalinė rezervų sistema, vadovaujama Paulo Volkerio, padidino palūkanų normas beveik iki 20 %, siekdama pažaboti infliaciją. Tai sukėlė staigią recesiją, kuri dar labiau susilpnino samdomų darbuotojų padėtį dėl nedarbo augimo.

Kaip matyti, visiško užimtumo idėja nustojo būti pagrindiniu ekonominiu tikslu. Naujojo programinio kodo prioritetais tapo kainų stabilumas, kapitalo mobilumas ir pelno atkūrimas globalizacijos sąskaita. O aparatinis pokytis buvo didesnė centrinių bankų nepriklausomybė – tai leido veiksmingiau kontroliuoti infliaciją ir skatinti pelno augimą. Visi šie prioritetai buvo pateisinti garsiuoju Margaret Thatcher posakiu: „alternatyvos nėra“. Šis perversmas įėjo į istoriją kaip neoliberalizmas.

***

Kai 1992 m. vasarą atvykau iš Škotijos į Niujorką studijuoti doktorantūroje, kompiuteris vėl veikė normaliai. JAV įžengė į laikotarpį, kurį tuometinis Federalinės rezervų sistemos valdybos narys (vėliau jos pirmininkas) Ben Bernanke pavadino „didžiojo nuosaikumo“ laikotarpiu. Globalizacija atrodė kaip gėris, finansai – kaip ateitis. Centriniai bankai užtikrino stabilią gerovę, o investuotojai atkūrė savo pelną tarptautiniu mastu.

Tęsinys kitame puslapyje:

▶

Kitas puslapis

Pilnas straipsnis

Pasidalinkite su draugais

(2)

(0)

(2)

Komentarai ()