Kodėl negalima pasiduoti be kovos. Kokią kainą Baltijos šalys sumokėjo už savo neryžtingumą 1939 m. ()
Nepraėjus nė keliems mėnesiams po Žiemos karo pabaigos, Baltijos valstybės – Lietuvą, Latviją ir Estiją, paeiliui aneksavo Sovietų Sąjunga. Jos pasidavė be kovos, praktiškai be jokio pasipriešinimo.
© Wikipedia (atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Red_Army_enters_the_territory_of_Lithuania_during_its_occupation,_1940.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ar šios mažos valstybės turėjo alternatyvą, ar joms pavyko tokiu būdu išvengti „bergždžių aukų“ ir kuo jų patirtis vertinga Ukrainai? „Focus“ išsiaiškino atsakymus į šiuos klausimus.
Baltijos šalys laikomos sėkmingiausiomis posovietinės erdvės valstybėmis. Jose buvo vienas aukščiausių gyvenimo lygių Sovietų Sąjungoje, tačiau jos vis tiek pirmosios ją paliko, neįstojo į NVS ir tapo ES bei NATO narėmis – vienintelėmis šalimis, kurios buvo SSRS dalis.
Lietuva, Latvija ir Estija dažnai suvokiamos kaip kažkas neatskiriamo, tarsi jos būtų šalių konfederacija, o ne trys atskiros valstybės. SSRS jos netgi buvo vadinamos Baltijos valstybėmis vienu žodžiu – Pabaltijo šalimis, tačiau pačios mieliau save vadina Baltijos valstybėmis.
Tai pabrėžia, kad tai skirtingos valstybės, nors tam tikru istorijos etapu jų likimas išties labai panašus. Jei XXI amžiaus pradžioje jos vienu metu įstojo į ES ir NATO, tai praėjusį šimtmetį neabejotinai galima laikyti daug mažiau teigiamu joms.
Latvija, Estija, Lietuva: ne visada kartu
Baltijos valstybės nėra tokios homogeniškos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viduramžiais gentys, gyvenusios šiuolaikinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, pateko į riterių ordinų, daugiausia germanų kilmės, įtaką. Ilgainiui germanai suformavo gana galingą Livonijos valstybę.
Vėliau šias teritorijas perėmė Švedija, o XVIII amžiuje jos pateko į Rusijos imperatorių valdžią, kur likimas jas suvedė su Lietuva. Įdomu tai, kad Rusijos imperija šiaurinio Baltijos jūros regiono kontrolę įgijo dėl pergalės Poltavos mūšyje (1709 m.), o tai nubrėžia tam tikras paraleles tarp Latvijos ir Estijos istorijos bei Ukrainos įvykių.
Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų istorija Lietuvoje buvo visiškai kitokia. XIV amžiuje susikūrė galinga Lietuvos valstybė – pagal Pirmąjį Lietuvos statutą (1529 m.) pavadinimas buvo Didžioji Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos kunigaikštystė, tačiau dažniausiai vadinama paprasčiau – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Po dviejų šimtmečių Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kartu su Lenkija sudarė Abiejų Tautų Respubliką.
|
Iki šiol Ukrainos ir Lietuvos istorija buvo glaudžiai susijusi. Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės sunaikinimo (1795 m.) Lietuvą prijungė Rusijos imperija.
Lemtingi 1917 m.
Kai 1917 m. Rusijos imperija nustojo egzistuoti, Baltijos tautos kartu su daugeliu kitų pradėjo kovoti už savo nepriklausomybę. Jų kova pasirodė esanti sėkmingesnė nei Ukrainos. Tačiau…
Jei Latvijai ir Estijai pavyko nubrėžti savo sienas daugiau ar mažiau pagal tautų gyvenamųjų vietų ribas, tai Lietuvai viskas klostėsi daug blogiau. Lenkai, kuriems taip pat pavyko atkurti savo valstybę, nusprendė neapsiriboti lenkų tautos gyvenamąja teritorija, bet pradėjo brautis į kaimyninių tautų, ypač ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių, žemes. Ir šiuo klausimu jie pasiekė nemažos sėkmės. Taip, jiems pavyko aneksuoti didžiąją dalį etninių Lietuvos žemių – kartu su senovės Lietuvos sostine – Vilniumi.
Tarp dviejų karų – tarp dviejų gaisrų
Čia lietuviai vėl atsidūrė panašioje situacijoje kaip ir ukrainiečiai bei baltarusiai, išskyrus tai, kad jie turėjo tikrą suverenią Lietuvos valstybę su laikinąja sostine – Kauno miestu.
Sunku nustatyti, kokią naudą tarpukario Lenkija gavo iš šios okupacijos, tačiau dar vieno priešo – Lietuvos – įgijimo faktas buvo akivaizdus. Ryškus šių naujai susikūrusių valstybių santykių pavyzdys yra tai, kad Ukrainos pasipriešinimo Lenkijos okupacijai lyderis Jevgenijus Konovalecas buvo Lietuvos pilietis – tai leido jam išvengti ekstradicijos į Lenkiją, kur jam būtų grėsusi mirties bausmė, jei jis būtų suimtas bet kurioje Europos šalyje.
Iš tiesų panaši regiono istorija tęsiasi nuo šio laikotarpio, kai buvo apibrėžtas Latvijos ir Estijos valstybingumas ir visos trys valstybės kartu su Lietuva kūrė savo tarptautinę politiką, siekdamos negrįžti į Rusijos valdžią. Ir tai joms pavyko gana sėkmingai, nors ir tik du dešimtmečius.
Perversmo era ir Baltijos Antantė
1920-aisiais, vykstant nacionaliniam pakilimui ir pasaulinei demokratinių liberalių pokyčių tendencijai, Baltijos šalys vystė ne idealią demokratiją. O 1930-aisiais, kai Europoje įsigalėjo autoritarizmo, dažnai fašistinio tipo, tendencija, Baltijos valstybės neatsiliko – kiekviena iš jų paeiliui patyrė karinį perversmą. 1934 m. rugsėjį jos sudarė tarpusavyje sąjungą, sudarydamos „Baltijos Antantę“.
Ši sąjunga neatlaikė pirmojo, ne sunkiausio išbandymo. 1938 m. pavasarį Lenkija, pasinaudodama pasienio incidentu kaip pretekstu, privertė Lietuvą pripažinti valstybių sienas – tai yra Vilniaus aneksiją. Estija ir Latvija šioje situacijoje palaikė Lenkiją.
Po metų nacistinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą. O 1939 m. rugpjūtį Berlynas ir Maskva sudarė Molotovo-Ribentropo paktą. Pagal jo slaptus priedus Latvija ir Estija atsidūrė sovietų įtakos zonoje.
Buvimas įtakos zonoje nebūtinai reiškė aneksiją. Tai reiškė, kad politiką šių valstybių atžvilgiu nustatė Kremlius, ir Berlynas tam nesipriešino. Tačiau buvo ir kitų suinteresuotų valstybių, įskaitant pačias Latviją ir Estiją.
SSRS pažeidė ką tik sudarytą susitarimą su Trečiuoju Reichu, nedelsdama nepuldama Lenkijos (SSRS į rytinius Lenkijos regionus, kuriuose gyveno ne lenkai, kariuomenę pasiuntė tik rugsėjo 17 d., pretekstu apsaugoti juos nuo nacių. Šis 16 dienų atidėliojimas vis dar leidžia Kremliui išvengti atsakomybės už Antrojo pasaulinio karo pradžią).
Tai lėmė tam tikrus susitarimų pakeitimus. Pagal juos Lietuva taip pat atsidūrė sovietų įtakos zonoje. Tuomet į Kremlių vienas po kito buvo pradėti šaukti Baltijos valstybių ambasadoriai su reikalavimu leisti dislokuoti jų teritorijose sovietų karinį kontingentą. Ypač ciniška, kad sovietų vyriausybė tokį poreikį grindė apsaugos nuo nacių poreikiu. Molotovo-Ribentropo pakto priedai buvo slapti ir buvo atskleisti tik po karo.
Paaiškėjo, kad pagrindinės taikos Europoje garantijos (ir, kaip atrodė prieš karą, galingiausios pasaulio valstybės) – Didžioji Britanija ir Prancūzija – buvo tiesiog „išmestos“ iš Rytų Europos. Estija, o po jos – Latvija ir Lietuva, sutiko su sovietų kariuomenės dislokavimu jų teritorijoje.
Persikelkime keliais mėnesiais į priekį ir atkreipkime dėmesį, kad tuo pačiu metu, 1939 m. rudenį, Maskva pateikė ultimatumą kitai Baltijos šaliai, kuri pagal tuos pačius protokolus taip pat atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakos zonoje – Suomijai. Tačiau Helsinkis nusprendė kovoti. Ir galiausiai, praradusi 10 % savo teritorijos, Suomijai pavyko išlaikyti nepriklausomybę.
Bendras Baltijos valstybių gyventojų skaičius buvo didesnis nei Suomijos, tačiau jų bendras reguliariųjų karių skaičius nesiekė net 100 000, o SSRS prie savo sienos surinko pusės milijono kariuomenę, kuri viršijo net bendrą šių valstybių mobilizacijos rezervą. Pagal su kiekviena iš šių valstybių sudarytų susitarimų sąlygas, į jas buvo įvesti 20–25 tūkstančių karių kontingentai, kurie perėmė strateginių objektų – uostų, aerodromų, svarbių transporto arterijų – kontrolę. Visa tai – prisidengiant nacių okupacijos grėsme.
Įdomių istorinių prisiminimų istorijai paliko sovietų kareiviai, dislokuoti Baltijos šalyse. Ypač juos labai nustebino tai, kad parduotuvėse nebuvo eilių ir prekių trūkumo, ir jie apskritai su nuostaba pastebėjo, kad darbininkų ir valstiečių gyvenimo lygis „buržuazinėse“ (t. y. rinkos ekonomikos) šalyse buvo aukštesnis nei „darbininkų ir valstiečių“ SSRS.
Pirmieji sovietų okupacijos mėnesiai buvo gana pakenčiami. Lietuvai jie netgi lėmė teritorinius laimėjimus. 1939 m. rugsėjį sovietų armija okupavo Vilnių ir aplinkines teritorijas. Ir ten, žinoma, „darbo masės pradėjo reikalauti prijungti savo teritorijas prie Lietuvos“ (iš tikrųjų visos tokios masinės akcijos-mitingai SSRS kontroliuojamose teritorijose vyko griežtai pagal komunistų partijos struktūrų nurodymus ir bet kokia reali iniciatyva buvo griežtai baudžiama). Kremlius tai panaudojo kaip argumentą Vokietijai ir kartu kaip „dovaną“ Lietuvos vyriausybei prieš okupaciją. Tiesa, SSRS užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas pažymėjo, kad kariuomenės įvedimas į Pabaltijį įvyks vienaip ar kitaip.
Status quo buvo sugriautas, kai Vokietija 1940 m. birželį sunaikino Prancūziją. Norint suprasti šio įvykio mastą, verta atkreipti dėmesį, kad Prancūzijos geopolitinis vaidmuo ir įtaka pasaulyje tarpukariu buvo daug reikšmingesni nei šiandien – tai buvo galinga ir didelė kolonijinė imperija su kovai parengta nuolatine įprastine armija. Tačiau Reicho karo mašinai prireikė vos kelių savaičių, kad nugalėtų prancūzų kariuomenę.
Bejėgės prieš Maskvą: Baltijos šalys neturi veiksmingų sąjungininkų
Po Pirmojo pasaulinio karo nustatyta tvarka, pagal kurią Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos karinė galia buvo taikos ir tarptautinės teisės įgyvendinimo pagrindas, išnyko. Trys mažos Baltijos valstybės atsidūrė tarp dviejų totalitarinių režimų, jų likimas buvo nulemtas.
Tęsinys kitame puslapyje:
Pirmiausiai SSRS pateikė ultimatumą Lietuvai (ji buvo labiausiai „dėkinga“ Maskvai dėl Vilniaus krašto). Lietuvos prezidentas Antanas Smetona priešinosi kapituliacijai be pasipriešinimo, tačiau nerado palaikymo tarp vietos elito. Mažoje Lietuvoje niekas netikėjo pasipriešinimo bolševikų monstrui sėkme. Taigi prezidentas paliko šalį, kuri nusprendė pasiduoti prieš sovietų puolimą.
Po kelių dienų Latvijai ir Estijai taip pat buvo įteiktas ultimatumas, ir dėl kažkokių priežasčių sovietų vyriausybė nusprendė iš karto imtis griežtų veiksmų. Viskas prasidėjo nuo pasienio susirėmimų, kuriuose buvo aukų. Tada sovietų kariuomenė pajudėjo Rygos ir Talino link. Atvykusi į šių valstybių sostines, ji pradėjo vykdyti politinius areštus ir kitus bauginimo veiksmus. Kodėl „mušti tuos, kurie jau klūpo prieš jus“, žinojo tik Stalinas, ir vargu ar kas nors Kremliuje išdrįso jo paklausti, kodėl.
Aneksija ir taikos kaina: valstybingumas be valstybės
1940 m. liepos 14–15 d. įvyko pirmalaikiai parlamento „rinkimai“, kuriuose galėjo dalyvauti tik prokomunistinės jėgos (kurios iki okupacijos šiose valstybėse neturėjo didelio populiarumo). Po savaitės naujoji vyriausybė paskelbė apie Baltijos valstybių pertvarkymą į sovietines respublikas ir vėlesnį jų prijungimą prie SSRS.
Teisiškai aneksija buvo baigta rugpjūčio pradžioje, SSRS Aukščiausiajai Tarybai patvirtinus aneksiją. Tuo metu SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas, kalbėdamas SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, pareiškė, kad „Latvijos, Lietuvos ir Estijos darbo žmonės su džiaugsmu priėmė žinią apie šių respublikų prisijungimą prie Sovietų Sąjungos“.
Visos trys šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – formaliai išsaugojo savo valstybingumą ir tapo SSRS dalimi lygiomis teisėmis su kitomis egzistavusiomis respublikomis. Tačiau jų suverenitetas iš tikrųjų buvo panašus į, pavyzdžiui, Ukrainos SSR, t. y. netikras.
Sekdama gerai žinomu scenarijumi Ukrainoje ir Baltarusijoje, sovietų valdžia Baltijos valstybėse vykdė sovietizaciją. Pirmiausia buvo persekiojami aktyviausieji oponentai – pirmieji politiniai persekiojimai prasidėjo dar prieš 1940 m. vasarą, tai yra, kai valstybės dar išlaikė formalų suverenitetą. O didžiausia nelojalių asmenų areštų ir deportacijų operacija įvyko 1941 m. birželio 13–14 d. naktį. Tuomet buvo areštuota arba deportuota 34 000 Lietuvos piliečių, 15 500 Latvijos piliečių ir beveik 10 000 Estijos piliečių. Dažnai žmonės buvo areštuojami ir deportuojami ištisomis šeimomis, ypač iš Latvijos buvo deportuota beveik 2500 vaikų iki dešimties metų. Palyginti su šių šalių gyventojų skaičiumi, tai buvo gana reikšminga piliečių dalis.
Baltijos šalių okupacija nebuvo koordinuojama su nacistine Vokietija ir tapo viena iš daugelio totalitarinių valstybių konfliktų priežasčių. Reicho puolimui prieš SSRS, Baltijos šalys tikėjosi panašių veiksmų, kokių vokiečiai ėmėsi prieš kitas tautas, kurias anksčiau buvo užkariavusios Vokietijos sunaikintos valstybės, pavyzdžiui, kroatus ir slovakus, kuriems naciai buvo suteikę tam tikras nepriklausomybės formas. Tačiau Baltijos šalių nacionalistus ištiko toks pat likimas kaip ir ukrainiečius. Berlynas nusprendė, kad jiems nereikia nepriklausomų nacionalinių judėjimų okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose. Todėl jie buvo priversti veikti pogrindyje.
Baltijos šalys po Antrojo pasaulinio karo: naujas gyvenimas, naujos sienos
Baltijos valstybių aneksiją pripažino Maskvos kontroliuojami Rytų Europos režimai. Vakarų pasaulis to nepripažino kaip atskiro akto, tačiau šis klausimas buvo retai keliamas. 1975 m. Helsinkyje buvo pasirašyta sutartis, kurios atskira nuostata pripažino esamų sienų tarp valstybių neliečiamumą. Kremlius atkakliai laikėsi šio punkto.
Po karo SSRS nustatė naujas šių respublikų sienas. Lietuva atgavo Vilnių ir Klaipėdą, bet Estija ir Latvija prarado kai kurias teritorijas.
Iš tiesų SSRS visiškai kontroliavo Baltijos teritorijas, ir jei ji nebūtų žlugusi 1991 m., nebūtų buvę jokių išorinių jų statuso pasikeitimo požymių. Baltijos valstybės tapo vienintelėmis Tautų Sąjungos narėmis, kurių valstybingumas nebuvo atkurtas po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Baltijos šalių istorija tapo dar vienu pavyzdžiu (prieš dvejus metus nuolaidų agresoriui beprasmybę pademonstravo 1938 m. Miuncheno susitarimo situacija), kad bandymai išvengti konflikto ne visada prisideda prie aukų skaičiaus mažinimo.
Kartais nutinka ir atvirkščiai. Suomija, turėdama daug mažiau išteklių, sugebėjo apsaugoti savo gyventojus nuo visų siaubų, kylančių okupavus priešo teritoriją. Baltijos šalys beveik neturėjo vilčių išsaugoti savo valstybingumą. Jų vadovai norėjo bent jau apsaugoti savo žmones nuo pralaimėto karo siaubų. Vietoj to, šių valstybių piliečiai kartu su savo vadovais susidūrė su visais vidaus represijų siaubais, kuriuos šios valstybės patyrė sovietizacijos metu.
Kita svarbi pamoka – grėsmės, kurias kelia nuolaidos atskirais klausimais, kurios pačios savaime nėra visiškai nepriimtinos. Tačiau greitas sutikimas su agresoriaus sąlygomis tik padidina jo apetitą, o jo susitarimų įgyvendinimas iš esmės palaipsniui suriša valstybės rankas taip, kad susidūrus su jai visiškai nepriimtinomis sąlygomis, jai tikrai neįmanoma pasipriešinti.
