Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Jūs sakėte, kad darbininkus karo beneficiarai gali šiek tiek nupešioti. Juk jie nepasakys nė žodžio, nes iš esmės yra baudžiauninkai. Ar ne geriau atiduoti valstybei, nei buvusiam karo veteranui, kai jis sutiks darbininką kieme? Kaip vertinate dabartinius ekonominių santykių mastus už valstybės ribų ir tai, kas anksčiau buvo vadinama „šešėline ekonomika“?
– Nemanau, kad šešėlinė ekonomika bus rimtas veiksnys 2025 m. Skaitmeniniame pasaulyje viskas yra pakankamai skaidru, žmonės moka kortelėmis ir per elektronines mokėjimo sistemas net mažuose kaimuose. Yra nemažai smulkių įmonių, kurios nemoka visų mokėtinų mokesčių, bet, tikriausiai, to vis dėlto negalima vadinti „šešėline ekonomika“. Be to, kol valstybė nesirūpino mažosiomis įmonėmis, jų optimizavimas buvo vertinamas gana atlaidžiai.
Žinoma, tam tikras šešėlinės ekonomikos procentas išlieka, bet jis neviršija panašaus išsivystymo lygio šalių rodiklių.
– Grįžkime prie privalomosios programos. Nuolatinis 12–14 % bazinės palūkanų normos skaičiaus artikuliavimas, kai reali norma yra 16,5 %, kaip tai daro tas pats Vedyachinas, – kam tai yra skirta?
– Centrinis bankas jau nusprendė mažinti normą. Klausimas tik, kokiu tempu tai vyks. Manau, kad centrinis bankas neatsižvelgia į šias replikas, o tiesiog orientuojasi į situaciją. Kai infliacija viršys ribą, centrinis bankas lėčiau mažins normą. Tai nepriklauso nuo atskiro analitiko nuomonės. Centrinis bankas tiesiog stebi, kad pinigų masė, kuri patenka į vartojimą, ten nepatektų per greitai.
– „Gana tikėtina, kad E. Nabiulina paskutinį kartą sumažino palūkanų normą ne todėl, kad ji tikrai mano, jog šis sumažinimas šiandien yra naudingas ekonomikai, o dėl lobistų spaudimo. Centrinis bankas yra tarpinstitucinių karų sąlygose, kur nuolat kažkas vyksta“, – liepos mėnesį mums sakė Dmitrijus Nekrasovas. Ar jūs taip pat matote užuominas apie administracinį spaudimą tiems, kuriuos pagal seną tradiciją vadina „rinkos žmonėmis“, „technokratais“ Putino komandoje?
– Taip, taip visada būna. Iš tiesų, E. Nabiulina spaudžiama iš įvairių pusių.
– O jei pašalintume ją iš šio stebėtinai stabilaus mechanizmo, kaip greitai viskas žlugtų?
– Aš nemanau, kad būtent Elvira Nabiulina kažką sprendžia. Tiesiog režimas turi pakankamai ramią, profesionalią finansų grupę, kuri gana tiksliai apskaičiuoja ir maksimaliai išskirsto neigiamus padarinius, kurie galėtų atsirasti kitais atvejais.
– Šiuos žmones reikia saugoti labiau nei Generalinio štabo generolus?
– Galbūt. Šie žmonės kompetentingai pasinaudojo vienkartiniu finansiniu postūmiu 2022–2023 metais. Jie efektyviai jį išplėtė laike.
– Kai viskas baigsis ir jiems bus pasakyta, kad jų rankos taip pat iki alkūnių, jei ne iki ausų, yra kruvinos, ar jie sakys, kad gynė paprastus žmones? Kiek tokie paaiškinimai bus teisingi?
– Aš dažnai apie tai galvoju. Bet aš esu prieš bet kokią kolektyvinę atsakomybę. Nežinau, ar mano pozicija yra teisinga. Bet aš esu prieš bet kokią kolektyvinę atsakomybę.
– Čia kolektyvas yra apribotas konkrečių institucijų durimis. Mes kalbame apie technokratus, tarnaujančius režimui, kuris pradėjo ir tęsią karą su nepriklausoma valstybe.
– Aš nemanau, kad technokratai turėtų būti atsakingi. Aš nemanau, kad technokratų rankos iki alkūnių kruvinos. Tai, žinoma, netiesa. Mes galime su jumis ginčytis, bet kiekvienas prisiima atsakomybę už savo asmeninius sprendimus. Taip, jie atlieka savo darbą, palaikydami plačios sistemos gyvybingumą. Tą patį daro „Pjatyoročka“ direktorius, parduodamas žmonėms produktus.
– Bet juk jie neprekiauja maistu, o išlaiko valstybės mašiną tokioje būsenoje, kad ji galėtų tęsti agresiją. Tai reiškia, kad jūs atleidžiate juos nuo moralinės atsakomybės?
– Aš apskritai nelabai suprantu, kas yra moralinė atsakomybė šiose kategorijose. Mano nuomone, technokratinio Putino bloko atsakomybė turėtų būti išreikšta liustracijomis – politine atsakomybe. Normalios sistemos, kuri, greičiausiai, niekada nebus įdiegta, sąlygomis jiems turėtų būti draudžiama eiti tam tikras pareigas, kad jie negalėtų daryti įtakos kursui. Priešingu atveju labai greitai susipriešinsite su visais. Jei žmogus moka mokesčius, o jo mokesčiai panaudojami raketų gamybai, ar jis kaltas?
– Žinau žmonių, kurie tuo yra įsitikinę. Bet mes vis dėlto kalbame ne apie eilinius piliečius, o apie tuos, kurie realiu laiku remontuoja žudymo mašinas, išlaikydami kontrolę visų kitų atžvilgiu.
– Aš nesu linkęs laikyti šio požiūrio bent kiek konstruktyviu. Tiesioginę atsakomybę už savo veiksmus neša tik tas, kuris juos atlieka. „Rankos iki alkūnių kraujuose“ – tik tiems, kurie tą kraują pralieją. Aš apskritai nesu moralinis teisėjas.
– Kalba ne apie teismą. O kaip Rusijos pilietis vertinate savo atsakomybę už tai, kas vyksta?
– Aš esu prieš bet kokią kolektyvinę atsakomybę, todėl vėlgi nemanau, kad eilinis Rusijos pilietis turėtų turėti kokią nors ypatingą atsakomybę vien dėl to, kad yra pilietis.
Aš asmeniškai norėčiau matyti Rusiją kaip turtingą, taikią, ramią ir klestinčią šalį, ir jei turėčiau galimybę kaip nors padidinti šios tikimybę, norėčiau prisidėti prie to intelektualiai ir politiškai.
– „Galimas nedidelis rublio silpnėjimas. Tačiau bet kuriuo atveju tai jau ne 100 rublių už dolerį, greičiau apie 90 ir daugiau“, – sako tas pats Germanas Grefas. Iš kur tokia įsitikinimas, kai „Rosneft“ ir „Lukoil“ verslas žlunga po Trumpo sankcijų?
– Žmonės sako tai, apie ką nori galvoti. Taip, rublio silpnėjimas yra įmanomas – tai bendras vertinimas. Kodėl tai bus 90, o ne 100? Aš neturiu atsakymo. Teoriškai gali būti ir 110.
– Galbūt tai yra propagandos elementas: „Taip, teks pakentėti, bet tai nebus labai skausminga“?
– Tai yra perspektyvos ir savicenzūros klausimas. Jei jis pasakytų, kad rublis bus 120, jo paprašytų „nesėti panikos“. Todėl jis pats save iš anksto cenzūruoja.
– Bet ar pareiškimai, kad rublis dar labiau nuvertės, nesukelia panikos?
– Ne. Žinoma, ne. Visi verslo bendruomenės nariai supranta, kad rublis yra pervertintas. Ir visi supranta, kad jis gali nukristi dešimčia procentų.
– Kada tai suprasime?
– Jei galėčiau pateikti tikslius valiutos kurso prognozes trumpuoju laikotarpiu, aš nebendraučiau su jumis, o prekiaučiau.
– Ir sėdėtumėte kur nors paplūdimyje?
– Aš, iš esmės, esu netoli paplūdimio. Bet esmė ta, kad trumpalaikėje perspektyvoje labai sunku prognozuoti kurso pokyčius. Tai priklauso nuo psichologinių veiksnių derinio: kada žmonės yra pasirengę parduoti, o kada ne. Kada tai įvyks, priklauso nuo to, kada žmonės pajus, kad kiti žmonės ir institucijos jau pradėjo veikti. Tokio konkretaus momento beveik neįmanoma prognozuoti.
„Valiutų rinka tapo tokia plona, kad net vienas palyginti didelis užsakymas gali pakreipti kursą“, – sako Vedyachinas. „Dabar, jei atsiras didelis 100 mln. dolerių užsakymas, rinka gali sudrebėti. Net 10 mln. dolerių gali paveikti kursą“. Ar tai tiesa?
– Greičiau ne, nei taip. 10 mln. dolerių gali turėti momentinį poveikį, galbūt bus tam tikras šuolis. Bet apskritai – ne. Nes yra juanio kursas, kuris yra fundamentaliai pagrįstas. Juaniu vyksta didžiulė prekių apyvarta, juanis puikiai kotiruojamas tiek euro, tiek dolerio atžvilgiu. Todėl per 1–2 savaites kursas net po staigaus kritimo grįš į pusiausvyrą pagal makroparametrus. Žmonės, kurie iš to uždirba, turės galimybę ir toliau uždirbti. Galite nuvykti į Kiniją, parduoti juanius, nusipirkti dolerių, juos pervesti ir parduoti dolerius namuose.
– Tai kaip su ES sankcijomis? Euro išvežti negalima, bet galima euro pakeisti į dolerius ir vykti į Rusiją.
– Maždaug taip. Anksčiau tai užtrukdavo sekundes – sandoriai buvo atliekami elektroniniu būdu. Dabar tai trunka kelias dienas. Bet galimybės yra, jei makroekonominė situacija leidžia. Dolerių ir eurų rinka iš tiesų yra plona, bet ją vis tiek subalansuoja tam tikri žaidėjai.
– Tai reiškia, kad neįmanoma iš išorės pakreipti valiutos rinką, kad ji žlugtų?
– Ne, to nebus. Joks išorinis žaidėjas su tokiomis apimtimis tiesiog nebus įleistas. Vieninteliai, kurie gali sistemingai valdyti kursą, yra Centrinis bankas ir Finansų ministerija. Bet jie vargu ar tai darys. Jų politika – nesikišti. Jei jie pradės, finansų krizę pamatysime daug greičiau.
– Štai jūs jiems patarėte – jie išgirs, atsižvelgs ir neapsigėdins…
– Jie ir be mūsų viską puikiai žino. Turiu keletą pažįstamų iš Centrinio banko, kurie anksčiau ten dirbo. Su jais bendrauja tie, kurie ten tebedirba. Tai profesionalai. Viskas veiks, kol jų nepakeis revoliucinė jūreivių komanda…
– O žmonės, kurie dabar priima sprendimus, neprovokuoja tų pačių jūreivių atvykimo?
– Apskritai, saugumo pajėgos nepažymi ypatingu racionalumu. Bet ir jos supranta savo interesus, kurie yra labai adekvatūs rizikai. Rusijoje technokratų ir saugumo pajėgų sąjunga gana sėkmingai susiformavo kaip klasė. Ir kol nebus išorinių sukrėtimų ar stipraus aplinkybių spaudimo – liaudies sukilimų, verslo žlugimo ir pan. – status quo išliks.
– Esant sąlygoms, kai maisto bus mažiau, ar ši klasė nesumindžios tą maistą gaminančių?
– Maisto nebus mažiau. Maisto pakaks dar daugelį metų. Atskiri sluoksniai bus aprūpinti. Išsaugant rinkos ekonomiką, sunkaus prekių deficito būti negali. Tai bauginimas. Aš niekada nesakiau, kad 90-ųjų pradžios situacija gali pasikartoti. Žmonės gali labai nuskursti, bet maisto išnykimo nebus.
– Ar galima sakyti, kad ES sankcijos stumia antikarinius, išsilavinusius, savarankiškus rusus į Putino glėbį? Mes ką tik su Anna Kulešova aptarėme, kaip Europa atėmė galimybę naudotis savo pinigais 3,5 mln. rusų.
– Sąžiningai sakant, visi jų sprendimai turi mažai įtakos. Visi raktas yra Uždraustame mieste. Kinijos įtaka yra labai nuvertinta, o Europos įtaka – labai pervertinta. Viską, ką Europa galėjo padaryti, jau padarė. Deja, ji neturi realios įtakos Putinui. Būtent Europa 2022–2023 m. sumokėjo Rusijos režimui 200–300 mlrd. dolerių už angliavandenilius. Tai tragedija ir gėda. Po to Europa nieko nedaro ir negali padaryti.
ES sprendimai, žinoma, šiek tiek atstumia žmones nuo Europos ir suteikia Putinui tam tikrą abejojančiųjų priedą.
– Tai profesionalumo trūkumas tiems, kurie ateina į valdžią daugiausiai 4–8 metams?
– Jie tiesiog neturi svertų. Neturi politinės valios. Ne man spręsti apie Europos demokratijas, bet matyti, kad tai yra silpna struktūra: ilgai priimami sprendimai, nėra vieningo centro, nėra pasirengimo paaukoti dalies savo ekonomikos…
– Sunku pabusti, kai miegi prie šiltos krosnies?
– Žinoma. Karo pradžioje jie turėjo pasirinkimą: arba šiek tiek nukentės jų pačių gamintojai, ES šalys praras 2–3 % BVP, bet greitai apribos pirkimus iš Rusijos; arba – komisijos, pietūs, diskusijos, ieškojimas būdų, kaip nepadaryti žalos saviesiems – ir galiausiai 300 mlrd. sumokėti Rusijai. Jie pasirinko antrą variantą.
Kalbant apie įtaką karui, tai buvo lemiamas momentas.
– Tai reiškia, kad jie saugojo ne demokratiją, o save joje?
– Tam tikra prasme – taip. Bet kuri politinė klasė saugo save. Tai normalu. Bet jie nesugebėjo greitai sureaguoti. Tai tipiškas trumpalaikio mąstymo perteklius. Jie neįvertino ilgalaikių pasekmių.
– Bet jie moka skaičiuoti pinigus? Tai juk brangiau!
– 2022 m. jiems tai neatrodė akivaizdu. 2022 m. daugelis nusprendė pasijuokti iš „antrosios pasaulio armijos“…
– Protingesni žmonės sakė, kad karą reikia kuo greičiau sustabdyti. Juos išjuokė.
– Taip jau yra žmogaus prigimtis. Aš nesu karo analitikas, bet ir aš suprantu, kad išsekimo karas yra ekonominis karas. Ir tas vienkartinis 300 mlrd. eurų padidinimas iš ES labai smarkiai pakeitė jo eigą. Čia pagrindinis vaidmuo tenka Europai. Dabar vaidmuo tenka Kinijai. Kinija ir Indija perka naftą. Kinija užtikrina technologinę grandinę. O ką gali padaryti Europa, be naujo vizų draudimo?
– Kas parodys, kad režimas prisitaikė prie sankcijų prieš „Lukoil“ ir „Rosneft“? Neįmanoma sugauti visų, kurie perpila naftą jūroje.
– Čia ne kontrolierių klausimas. Klausimas tik, ar Kinija ir Indija nustos pirkti rusišką naftą per šešėlinius kanalus. Kol kas – nenustoja. JAV turi svertų daryti spaudimą Kinijai, bet Trumpas jų kol kas nenaudoja. Kinija turi kur kas didesnę įtaką nei jos svoris informaciniame erdvėje. Jau seniai nemačiau Kinijos adekvačios analizės tarp Rusijos intelektualų ar opozicijos.
Ankstesnė tvarka nyksta. Man tai nepatinka. Turiu niūrią nuojautą, kad Rusijos karas su Ukraina vis labiau primena Ispaniją prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mūsų atveju – prieš Trečiąjį.
Kaip ekonomistas, esu sužavėtas tuo, kas vyksta Kinijoje: prekių srautai, apyvarta, pasaulio tvarkos pasikeitimai. Kinija ir Indija tampa nepriklausomais galios centrais. Amerika praranda įtaką. Mes jau esame naujame pasaulyje. Vertinti jį senosiomis kategorijomis yra keista.
– Jei esate teisus, kokius bonusus Putinas* gauna už savo begalinius „Matrosovus“, kurie savo gyvybe taupo Xi Jinpingui jo paties „didvyrius“? Ar jį bent jau įleis į pirmąją eilę naujos tvarkos premjeroje?
– Mano nuomone, Putino likimas yra labiausiai lokalus iš visų dabartinių lyderių. Jis panašus į Salazaro likimą.
Yra paralelių – tiek ekonominių, tiek politinių. Miloševičiaus likimas buvo dramatiškesnis. Daug kas priklauso nuo santykių su Kinija, o to dabar neįmanoma nuspėti. Didžiosios geopolitinės istorijos dar nesibaigė.
Ekonominiu požiūriu Putino režimas jau sunaikino galimybę Rusijai tapti normalia Europos šalimi. Ši galimybė prarasta. Mes pasukome ne ta kryptimi. Koks likimas laukia Rusijos naujoje superstrateginėje tvarkoje – aš nežinau. Bet vargu ar ji bus šviesi. Kinijai ji gali būti įdomi.
Antraeilį vaidmenį atliekanti Rusija gali kažką gauti. Bet apskritai jos veikiausiai laukia archaizacija, panaši į Irano ar Venesuelos – tokių perimetru apribotų salelių.
Apskritai Rusija galėtų būti didžiosios Europos dalimi, bet dėl esminių vidaus politinių pokyčių šalyje jau neaišku, kiek tai įmanoma. O Europa nieko negali padaryti.
– Ir vis dėlto Putino technokratų rankos nėra suteptos krauju?
– Kodėl jos yra kruvinos, aš ne visai suprantu. Technokratai tiesiog laikosi tam tikro kurso. Visa šalis padarė tam tikrą pasirinkimą ir ėjo pirmyn.
– Bet mes su tavimi, Konstantinai, nėjome.
– Aš vaikščiojau ir bandžiau rinktis priešingai.
– Tada leiskite man, kaip maskviečiui, paklausti. Ar jums neatrodo, kad jus visus apgavo, liberalai ir Aleksejus Aleksejevičius Venediktovas**, kai nuvedė į salą? Juk tada viskas pasibaigė.
– Klausykite… Na, vėlgi, ne. Aš linkęs vertinti tai ne pagal konkrečius asmenis, o pagal socialinių grupių judėjimą tuo metu. Objektyviai, aš apskritai nemanau, kad liberali opozicija Rusijoje turėjo šansą, jei atvirai. Aš buvau jos gretose, kažkada kovojau už europietišką šalies ateitį, ir iki šiol yra galimybė tai daryti. Galbūt tai darysiu pagal savo kuklias galimybes…
– Svarbiausia, kad jūs nestotumėte į jokias organizacijas, kurios dabar laikomos teroristinėmis.
– Nestoju. Ne, ne, ne… Ir apskritai, aš net nekovojau. Aš, taip sakant, simpatizuoju šalies europinės ateities šalininkams. Tačiau 2011 m. objektyviai tai buvo labai nedidelė grupė, jei prisimenate…
Tuomet buvo lemiamas momentas, kai buvo grąžinti tiesioginiai merų ir regionų vadovų rinkimai. Tuomet buvo istorija su Holmansku, jei prisimenate, kai Putinas simboliškai sudarė paktą: yra paprasti vyrai iš Uralo, kurie atvyks ir visiems maskviečiams duos į snukį. Ir tai tikrai rezonavo su plačia auditorija. Maskviečiai reikalavo buržuazinės revoliucijos, tai yra teisių laikymosi. Bet jie buvo visiška mažuma. Juos supanti šalis to nesuprato ir nepalaikė.
Tai reiškia, kad šis judėjimas neturėjo sisteminių galimybių ir pasiekė tik tai, ką galėjo. Jei kalbame apie 2019–2021 m., Navalno sugrįžimą, ten jau buvo šiek tiek plačiau. Buvo įtrauktas regioninis atstovavimas, bet vis tiek to nepakako.
– Na, ir sistema suprato, kur smogti toliau, kad jie būtų sutramdyti?
– Apsauga buvo sukurta daug geriau. Grupė buvo didesnė nei 2011–2012 m., bet vis tiek nepakankama…
– Žinote, kodėl, mano manymu, nepavyko? Nes, pavyzdžiui, Ukrainoje buvo sąjunga tarp liberalų ir, grubiai tariant, visos tos futbolo mados. O Rusijoje to neatsitiko. Nors netgi kartu stovėjome uždaryti saloje.
– Buvo, taip… Tai dalis proceso. Bet manau, kad vis dėlto nepavyko pirmiausia dėl to, kad Ukrainoje nebuvo jėgos vertikalės, kuri maitintųsi iš naftos rentos. Tai svarbiausia. Jėgos vertikalė Rusijoje yra daug kartų, dešimtis kartų stipresnė nei Ukrainoje. Ukraina buvo, apskritai, silpnai centralizuota, silpna, oligarchinė, komercinė valstybė su labai silpna centralizacija ir jėgos funkcija. Rusija yra labai centralizuota šalis, nafta ir jėgos struktūrų skaičius skiriasi dešimteriopai.
Tai yra svarbiausia. Be to, rentos paskirstymo sistema yra kitokia. Rusijoje daugelis gauna rentą, nors to ir nepripažįsta. Putinas gana plačiai paskirsto naftos rentą. Priešingai nei mano visuomenė, ji paskirstoma gana plačiai, o ne siaurai.
Dabar ji jau pradėjo siaurėti, bet tais laikais ji buvo plačiai paplitusi. Be to, į kiekvieną krizę Putinas reaguoja papirkinėjimu. Į kiekvieną nepasitenkinimo krizę jis faktiškai papirkinėja gyventojų sluoksnius gana plačiais pažadais. Ir tai veikia.
republic.ru
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.
![[ŽT] Kaip parduotuvėje aptarnaujama klientė iš Rusijos: „Šlovė Ukrainai!“ (Video)](/photo/202512/01/09/thumb_141424__Capture.JPG)
.jpg)
