Daugiaveidė multivisata

O tų superspiečių spiečiai ir t.t. Bet vis tiek kažkur kažkas turi baigtis, nejaugi visata (kalbu apie visiškai viską, visatas ir jų darinius) begaline? O jei begalinė, tai iš ko atsirado, bei kur atsirado?

Kai apie tai pagalvoju, tai vienintelis logiskas paaiskinimas tampa Dievas.

Visata yra kaip Fredzio Kriugerio guobu gatve, kiek besistengtum is jos isvaziuoti atsidursi ten pat. Todel ir nera jokiu ribu.

Kartais būna tokių momentų, kad supranti (arba vidiniai instinktai sako) kad toje pačioje vietoje, tomis pačiomis aplinkybėmis. su tais pačiais žmonėmis, tuo pačiu laiku jau esi buvęs. Net, kai nuvykti į kitą šalį, kurioje dar nebuvai, pasitaiko tokių momentų. Man taip buvo nekartą, toks keistas jausmas, kurį sunku paaiškinti. Gal tai koks aidas, sklindantis iš kitų visatų, siejantis tave galbūt su tavim pačiu tik kitoje tolimoje visatoje, tokioje pat žemėje? Tai kažkas nepaaiškinamo. Ankščiau kai pradėdavau gilintis į tokius klausimu: kur baigiasi visata?, kas būna po to kai numiršti?, kas yra pabaiga ir ar ji aplamai yra? - tie klausimai mane versdavo rimtai nervintis, nes kad ir kaip ieškojau atsakymo savo, jo nebuvo. O ta begalybė labai baugina, bet tuo pačiu ir intriguoja.

Ak tie romantikai... Dežavu, dievo balsai, pamėkliški balsai vidurnakčio tamsoje ir panašūs dalykėliai paaiškinami taip pat: Mūsų smegenyse yra įstabus mechanizmas, papildantis ne pilną informaciją sena patirtimi. Juk pasaulį regime ne tiesiogiai. Tarkim rega: paprastai klabant, akis fiksuoja šviesą, vaizdas verčiamas impulsais ir regos nervu keliauja į smegenis, ten iššifruojamas ir apdorojamas. Įvykus "klaidai", kaip jau minėjau, smegenys nepilną informaciją papildo ankstesne informacija. Taip ir tavo dežavu jausmas. Nepažįstamoje vietoje atsidūrus, smegenys bando padėti sau susivokti, panaudoja seną informaciją, taip ir atsiranda tas pasikartojimo jausmas.

Rizikuoju būti iškvailintas, bet manau, kad jeigu paralelios visatos egzistuoja vadinasi egzistuoja ir pomirtinis gyvenimas.Informacija kvantiniam lygmeny (siela ?) iš šios visatos mums mirus patenka į paralelią.Nors čia tik mano nuomonė

Na taip iš karto teigti, kad jei visatos paralelios yra, tai būtinai ir pomirtinis gyvenimas egzistuoja neskubėk... Bet nebijok, kvailu niekas nevadins, juk forumas ir skirtas dalintis nuomonėmis.

, kad informacija (sąmonė) privalo turėti materialų jos nešėją (smegenis). Žuvus nešėjui (smegenims), informacija (sąmonė) gali sunykti arba išlikti. Jei kartą atsiradusi informacija išnykti nebegali, tai reikštų, kad ji privalo "susirasti" kitą informacijos nešėją, kuris gali būti kitur: kitas kūnas, kita erdvė, kita visata ir t.t. To mes nežinome, bet vien dėl nežinojimo, neturime teisės atmesti. Bet neturime ir jokio pagrindo priskirti dvasiniam pasauliui, kuris negali būti nei realus, nei koks nors kitoks neapčiuopiamas, nes kalbame apie materialius dalykus. Savo samprotavimus galėčiau pratęsti, bet nežinau, ar mano mintys priimtinos diskusijos dalyviams.

Informacija išnykti negali, ji keičia formas.

Kaip gali tai įrodyti? Kur ji atsidūrė, liko visa informacija ar tik dalinė, liko vientisa ar išsklaidyta, kokiame pavidale ji saugoma, ar ji kur nors naudojama ir t.t. ??? Juk čia kalbame apie Žmogų, apie jo sąmonę, o kai kas ir apie sielą! Nejau tavo pasakytas teiginys yra tuo pačiu ir sielos buvimo įrodymas?

Kuo toliau tuo labiau prieinama išvada, kad viskas įmanoma, kad viskas kuo žmogus tiki yra tikra. Na tarkim reinkarnacija - nuolatos kažkur atsiranda, kažkur išnyksta mūsų visata dvynė. Tai jei laikysim mūsų sielą kažkuom daugiau nei medžiaga sudaryta iš fundamentaliųjų dalelių, tai ta siela atsidurs kitos visatos dvynės toj pačioj žvaigdės visatoje ir planetoje žemėje, tai gausis kaip mūsų sielos atgimimas. Na arba tarkim kelionės laiku - tarkim yra begalybė mūsų visatos dvynių, visose visa istorija vyksta identiškai mūsiškės, tik tarkim viskas vyksta akimirkos skirtumu iki begalybės, tai galima teigti, kad kiekvienas turi begalybę savo klonų. Gal ateityje išmoksime į juos persikūnyti taip keliaudami laiku. Na turbūt mano samprotavimai kaip žolės apsirūkiusio, bet kartais taip ir jautiesi, kai bandai bent kažką suvogti ir savaip paaiškinti visa tai

Aš turiu omenyje, kad ta informacija sudaranti mūsų asmenybę ir kuri yra patvaresnė negu fizinis kūnas ir yra nuo senovės įvardijama kaip siela.Beje, idėja apie paralelių visatų ir kelionių laiku ryšį ir man buvo kilus

Kad ir kaip tai daugumai nepatinka, palieku tamstai tą reikalą. Pats, užsiemęs šiuo reikalu, daugiau naudos turėsit, nei kad skaityti mano rašinius.

Tai materija negali išnykti, o tik keisti formas. O nors ir nedaug pakitus materijai, informacija iš jos dings. Tarkime, knygos Grigiškių fabrike virsta 'rulonėliais', forma pakito, informacija dingo, o ne pakeitė formą.

Betruko pasakyti, kaip tam anekdote: "o pas jus... negrus muša!"

Nesupratau čia biški. Mano manymų materijai keičiantis informacija išlieka, tik kitokiu pavidalu. Tarkim dabar knygą yra, jai pavirtus rulonėliu ta pati informacija gali būti išsaugota ir pateikta tik kitokiu būdu. Tai visgi informacija neišnyksta. Galima būtų apie tai filosofuoti.

Filosofuok pats, čia daugeliui jokia filosofija nereikalinga.

Kas tau nepatinka?

Kiek žinau, tai tik energija nedingsta o keičia formą. O su informacija, tai, manau, formos pakeitimas gali būti iš 0 į 1. Ta pati info, bet pasikeitė. Tai yra tavo siela (arba smegenų jungtys) gali pasikeisti į medžio lapą. Kažin ar galima iš kažkokios materijos, informacijos ar energijos, galima atsekti (ar jausti), jog čia kažkada buvo tavo prosenelis. Be to, kodėl manot, kad visatos kažkaip sujungtos, gal jos tiek pat "bendrauja" kiek žvaigždės tarpusavį?