Sudie, plutoni

Bet turint energijos ta temperatura galima reguliuoti.

O iš kur gauti tą energiją?

Viena iš Ignalinos AE paskirčių buvo būtent plutonio gamyba sovietinėms bomboms. Tai šalutinis branduolinės reakcijos produktas tokio tipo reaktoriuose. Todėl ir kilo toks spaudimas jai uždaryti. Nuo 1989 m. Ignalinos AE saugyklose sukaupta apie 15 400 naudotų plutonio šaltinių.

Gal vesinant tam tikras garo turbinos dalis, bet greiciausiai atvesinimui butu sunaudota daugiau energijos, nei jos pagamintu..

Kitaip ir nebūtų įmanoma, nes žr. rwc komentarą. Ten mašinos aušintuvas būtų 460 °C temperatūroje, tad garo mašina būtų labai neekonomiškas sprendimas, jau nekalbant apie jos nugabenimo iki Veneros sunkumus ir kaštus.

jei fotoelementas veikia i ji krentant saules spinduliams, kodel negalima sukurti fotoelemento i kuri kris veneros aplinkos infraraudonieji spinduliai ir gaminsis energija?

Infroraudonieji spinduliai tėra šiluma, ir saulės elementai tam nėra efektyvūs. Įskaitant Veneros atmosferos karštį, ši mintis man atrodo absurdiška. Verčiau mokslininkai vėjo malūnėlį įtaiso

Fotoelementuose elektra teka dėl potencialų skirtumo, susidarančio tarp apšviestų ir neapšviestų vietų. Infraraudonieji spinduliai efektyviai neišlaisvina elektronų, o dar aukštoje temperatūroje metalų varža didėja. Vietoje metalų naudoti plazminius vamzdelius nelabai išeitų dėl didžiulio slėgio.

Kaip tai nėra? Tam, kad naudingumo koeficientas būtų virš 0, reikia "gaudyti" gerokai aukštesnės energijos banga nei aplinkos temperatūra. Pvz., iki kiek reikia įkaitinti metalą, kad jis švytėtų raudonai? Būtent tokios temperatūros bangas "valgo" raudonieji dumbliai. Žalia, mėlyna - dar "karštesnės".

- taip, bet gi aš nesiūlau "gaudyti" Veneros sieros ežerų spinduliavimo.. darau tiesiog prielaidą, kad į Veneros paviršių patenka pakankamai "tinkamos" energijos fotonų, tik jie ne iš optinio diapazono..

be papildomo energijos šaltinio generuoti energijos, ir visuomet generuos ne daugiau, nei iš tų papildomų šaltinių gauna. Vėjo ar ultravioletinių bangų energija - būtent toks papildomas energijos šaltinis Veneros atmosferoje.

Venera nuolatos apsupta tirštų sieros rūgšties debesų ir jos atmosferos slėgis (beveik 100 kartų didesnis, nei Žemėje) trukdo prieiti aukštesnės energijos fotonams. O apie žemesnės energijos fotonų naudojimo neefektyvumą ir kitas kliūtis jau paaiškinta.

Yra dar vienas, brangus, niekad nerealizuotas ir mažai tyrinėtas, variantas - . Pirmiausia, jei įmanoma, surandi mikrobangų (ar IR, UV) "permatomumo langą", kuriame veneros atmosferos molekulės nesugeria to dažnio fotonų. Tada siunti du aparatus: lander'į arba rover'į ir orbiter'į. Orbiter'is sukasi aplink planetą, renka saulės elementais energiją ir ją siunčia pasirinktu dažniu žemyn tiesiai į rover'į/lander'į. Šiuo būdu tiekiant energija yra kelios problemos: orbiter'is turi kabėti geostacionarioje orbitoje virš Veneros irtiekti energiją pusiaujyje nusileidusiam stacionariam lander'iui. Kitu atveju, mobiliam rover'iui esant reikia įrengti spindulio nukreipimo į roverį sistemą, kas galbūt ir ne taip sudėtinga. Jei orbiter'is kabinamas bet kokioje Veneros orbitoje, tai jis siųsti energiją žemyn galės tik tada, kad praskris virš ant Veneros esančio įrenginio. Ši idėja turi ir savo privalumų: jei sukabini daug orbiter'ių su skirtingomis orbitomis, vienu laiku apdengiančiomis praktiškai visą planetos paviršių (lygiai taip pat, kaip GPS sistema), tai gali nuleisti įrenginius ant paviršiaus bet kurioje vietoje, ir turėsi kas jiems tiekia energiją. Bet, būkim realistiški: niekas nesiųs dvidešimties palydovų į Venerą, kad visą ją apklotų energiją tiekiančių tinklu. Galų gale, ir lander'iai/rover'iai ten ištveria max. kelias valandas prieš išsilydydami nuo karščio... Galbūt tai būtų praktiškiau Marse? Taip. Tačiau Marse yra smėlio audrų ir tiesiog dalelių atmosferoje problema, silpninanti ant paviršiaus esančių įrenginių energijos priėmimo galimybes (NASA, įrenk valytuvus ant savo fotoelementų! ), ir galiausiai grįžtam prie kainos - tai niekaip neatsipirktų, nebent plutonis išvis neegzistuotų ir nebūtų galima jo susintetinti, o roverius siųstume kiekvienais metais, ar jau pradėtume kolonizuoti Marsą. Realiausia tai naudoti Žemėje, tačiau tai sukelia šiek tiek etines ir geofizikines problemas: iš principo, tai papildomas energijos šaltinis Žemei. Papildomas energijos kiekis gali sugriauti ir taip jau trapią (read: global warming and CO2 emissions) Žemės energijos sistemą.

Straipsnis tikrai įdomus, paskutiniuoju metu kur akis galima paganyti be vargo Nors tai vertimas, bet kažkaip gi man trūksta konkretumo arba paaiškinimo: Atmink, kad Pu-238 ir Co-60 nėra Žemės metalai, o sintetiniai - žmonių sukurti. Panašu, kad tamsta dalini į kairę ir dešinę nuorodas, bet tai ryškėja kaip demagogijos