Permainos prasidėjo nuo Vilniaus

Lietuvoje skaitmeninės antžeminės televizijos, kitaip dar vadinamos DVB-T, pradžia galima laikyti 2003 metų rugpjūtį, kuomet Vilniaus Televizijos bokšte buvo įjungtas pirmasis eksperimentinis siųstuvas. Bandymai truko kelis metus, kol šalyje vyko DVB-T licencijų dalybos. Pirmosios nuolatinės skaitmeninės antžeminės transliacijos prasidėjo 2006 metų birželio 30 dieną. Iš pradžių ją galėjo žiūrėti tik 40 km spinduliu aplink Vilnių gyvenantys žmonės, bet DVB-T siųstuvų tinklas buvo aktyviai plečiamas. 2007 ir 2008 metais skaitmeninė TV atkeliavo į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį ir Šiaulius. Jos tinklus prižiūri dvi bendrovės: „Telecentras“ ir „Teo“.

2009 skaitmeninės televizijos tinklas aprėpė daugiau nei 95 proc. Lietuvos teritorijos. Analoginę TV tikriausiai buvo galima išjungti ir anksčiau, bet Seimas nusprendė „nerizikuoti“ ir paskyrė išjungimo datą iš karto po naujų rinkimų. Kas žino, kaip žmonės sureaguos spalio 30 dienos rytą išvydę žydruosiuose ekranuose tik „sniegą“. Tokių žmonių yra pakankamai daug - rinkos tyrimų kompanijos TNS LT duomenimis, šių metų pirmą pusmetį analoginę TV žiūrėjo 22,3 proc. šeimų.

Kada atsirado skaitmeninė TV?

Apie perėjimą prie skaitmeninės antžeminės televizijos pradėta galvoti gerokai anksčiau nei 2003 metais. Europos Sąjunga ir JAV pradėjo kurti šios televizijos standartus praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį. 1997 metais senasis žemynas priėmė DVB-T standartą, kuris atvėrė duris komerciniam naujos kartos anteninės televizijos pritaikymui. Europoje pirmoji skaitmeninės antžeminės televizijos transliacija pradėta Didžiojoje Britanijoje 1998 m. lapkritį. Vėliau šias paslaugas pradėjo teikti Švedija, Ispanija, Suomija bei kitos valstybės. Tačiau vienas dalykas yra transliuoti skaitmeninį signalą lygiagrečiai su analoginiu ir visiškai kas kita pastarąjį išjungti ir palikti tik skaitmeninį. Toks perėjimas paveikia visus šalies gyventojus, tad akivaizdu, jog vyriausybės neskubėjo to daryti ir leido žmonėms priprasti prie permainų.

Kas yra DVB-T?

DVB-T (angl. Digital Video Broadcasting — Terrestrial) yra Europos Sąjungos priimtas skaitmeninės antžeminės televizijos standartas. Jis apibrėžia, kaip ir kokiu formatu turi būti transliuojami vaizdas ir garsas eteryje.

Pasaulis nėra vieningas daugelyje gyvenimo ir technologijų sričių. Skaitmeninė antžeminė televizija nėra išimtis. DVB-T standarto televizija įvedama visoje Europoje, dalyje Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos šalių. Tradiciškai, JAV ir Kanada sukūrė kitą standartą, kuris vadinasi ATSC. Skirtingais keliais nusprendė eiti ir japonai bei kinai. Tokiu būdu pasaulis pasidalino į keturias stovyklas. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog jei sugalvosite pirkti skaitmeninės TV imtuvą užsienio parduotuvėje, būtinai išsiaiškinkite, ar jis tikrai veiks Lietuvoje.

Pirkdami TV imtuvą atkreipkite dėmesį ne tik į tai, ar jis yra DVB-T tipo. Mūsų šalyje transliuojamą TV signalą galės priimti tik tie įrenginiai, kurie yra suderinami su dar vienu standartu - „H.264/MPEG-4 AVC“.

Kodėl pereinama prie skaitmeninės TV?

Pagrindinės priežastys yra dvi – technologijų pažanga ir radijo dažnių stoka. Analoginė televizija savo technines galimybes išsėmė jau senokai. Ji netinkama didelės raiškos vaizdo ir erdvinio garso perdavimui, neturi interaktyvumo galimybių. Analoginė antžeminė TV ne tokia atspari trikdžiams, kurie pablogina transliacijos kokybę. Kai kurias šių problemų buvo galima išspręsti sukūrus naujas analogines technologijas ir standartus, tačiau pasaulio inžinieriai ir mokslininkai nusprendė pasukti „skaitmenizacijos“ keliu. Šiam sprendimui didelę įtaką turėjo ir išplitę kompiuteriai, skaitmeninė buitinė technika bei kartu su jais atėjęs skaitmeninis turinys.

Šiandieniniame radijo eteryje yra labai ankšta. Jis visas padalintas į juostas, kurių tik dalis skirta radijo ir televizijos transliacijoms. Analoginė TV tas juostas išnaudoja labai neekonomiškai. Dėl šios priežasties mūsų šalyje yra tiek nedaug nemokamų TV kanalų. Laisvą radijo dažnių juostą (kanalą) naujai programai rasti labai sunku ir brangu. Su skaitmenine televizija padėtis yra kur kas geresnė, nes ji leidžia tuo pačiu informacijos kanalu perduoti daugiau duomenų. Kitais žodžiais, vieną dažnio juostą, kuri išnaudojama tik vienos analoginės programos transliavimui, galima panaudoti kelioms skaitmeninėms.

Dėl tos pačios radijo dažnių ekonomijos išjungiama ir analoginė TV. Ją laikyti lygiagrečiai su skaitmenine yra per didelė prabanga net labiausiai išsivysčiusioms valstybėms.

Pasirūpinkite tinkama antena

Antra – pasirūpinkite tinkama antena. Čia gali būti daugiau problemų. Senuose namuose įrengtos kolektyvinės ir senos gamybos antenos dažniausiai yra netinkamos priimti skaitmeninius signalus. Kaip ir analoginės TV atveju, skaitmeninės televizijos antenai pastatyti tinkama ne bet kokia vieta. Jei kambario su televizoriumi langai išeina į priešingą TV signalų siųstuvui pusę, anteną gali tekti statyti ant stogo arba kitoje namo pusėje.

Ar kokybė tikrai bus geresnė?

Nebūtinai. DVB-T transliacijos kokybė labai priklauso nuo signalo stiprumo, kuriam įtakos turi atstumas iki siųstuvo ir antenos pastatymo vieta. Kuo toliau siųstuvas ir kuo prastesnė arba netinkamai įrengta antena, tuo daugiau šansų, kad matysite transliaciją su trikdžiais. Bet skirtingai nuo analoginės televizijos, šie trikdžiai bus kitokie. Skaitmeninė televizija dirba pagal principą „viskas arba nieko“. Analoginėje televizijoje esant nepalankioms transliavimui sąlygoms vis tiek galite matyti pablogėjusį vaizdą, tuo tarpu, skaitmeninėje TV matysite subyrėjusi į kvadratus vaizdą arba neišvysite nieko.