Evoliucijos detektyvai: trūkstamų grandžių radimas

Nu va, kaip gražiai atsakei. Tada klausimas, kodėl būtent 20 aminorūgščių, būtent tokių ir būtent taip koduojamų? Juk žinome, kad mtDNR kodas ne visai atitinka DNR, kad kai kurios bakterijos turi kitokį kodą, ir dargi esama tokių, kurios sėkmingai koduoja 21 ar net 22 aminorūgštis. Vadinasi, nėra vieno optimaliausio, iš anksto apibrėžto kodo, jis gali kisti pagal poreikius (aišku, tokiai sudėtingai gyvybės formai kaip žmogus bet kokie pokyčiai būtų tragiški, bet aiškiai matome, kad pradinėse gyvybės žingsniuose vyko ir genetinio mikroprogramavimo evoliucija). Vis dėlto, su 4 nukleotidų bazėmis šovei pro šalį. Tarkim, reikia užkoduoti 20 variantų ir tam tikro pertekliškumo. Visgi, tam tikri kodonai pertekliškumo neturi (viena seka - pvz., Met arba Trp), o kontrolinius būtų galima užkoduoti ir kitaip (pvz., Met,Met yra nefunkcionali seka ir ji efektyviai veikia kaip stop kodonas). H. Murakami (ne tas rašytojas) yra sukonstravęs ir 4 bei 5 bazių kodonus (niekas nedraudžia sekas koduoti kintamu ilgiu). Tad kame vis dėlto šaknys su 4 kodonais, jei viskam užkoduoti pakaktų 2 arba 3, o tiktų ir 5? Atsakymas - kad yra dvi poros: du pirimidinai (C, U/T) ir du purinai (A, G). Purinas traukia pirimidiną (todėl RNR susivynioja taip, kad A būtų prie U, o C prie G; tas pats poriškumas yra viso replikavimo esmė). Kas būtų, jei bazių tebūtų dvi, 0 ir 1? Informacijai saugoti pakaktų, bet kiltų didelės problemos replikuojant. Tektų rinktis iš variantų: arba 0 traukia 0 ir 1 - 1, arba priešingai. RNR tiesiog kristalizuotųsi linijine arba šachmatine tvarka. Trys bazės nieko neišspręstų, nes jų "rotacija" būtų labai nestabili. Todėl turime dvi poras bazių, ir netgi galime sakyti, kad transkripcijoje A koduoja T/U, ir C koduoja G bei atvirkščiai (privalomas kepurės nukėlimas Watsonui ir Crickui). Taigi, turime laikmenos formatą - toliau į ją rašyk ką tik nori. Esmė ta, kad laikmenai visiškai nesvarbu, kas į ją bus įrašyta - tai turiniui svarbu, kad jis liktų nepažeistas. Būtent turinys geriausiai išlieka ir dauginasi jam parankėsne laikmenose, ir taip vykdo jų natūraliąją atranką. Kas galų gale reiškia, kad turinys iš pradžių galėjo būti koduojamas ne optimaliai - PNA, penkiomis bazėmis ar panašiai, kol galų gale įsivyravo toks mikrokodas, kuris turiniui atitinkamose sąlygose (virusuose, bakterijose, archėjose, mitochondrijose ir taip toliau) palankiausias. Yra teorija, kad ląstelės pačios DNR "neišmąstė". Kad DNR yra pirmykščių virusų palikimas "RNR pasaulio" gyvybei. Kas man atrodo labai tikėtina. aukseli, rodos, prisikasiau prie tavo klaidos esmės. Prisiskaitęs "The ancestor's tale" ir panašių (jei neskaitei - būtinai perskaityk), įsivaizduoji, kad kažkada privalėjo būti vienas universalus protėvis, kuris tiesiog ėmė ir atsirado. Abiogenezė - procesas, ne įvykis! O tai, kad konkrečius pokyčius jame sudėtinga iškasti - dar jo nepaneigia. Tau galbūt atrodo keista, kad sunkiai tyrinėjamus reiškinius maunu ant statistikos. Gal pasiūlysi geresnį metodą nei imti variantus A,B,C,... ir įvertinti, kiek jie tikėtini arba neįtikėtini pagal turimus eksperimentinius duomenis? Postuluoju: (1) abiogenezė anksčiau ar vėliau privalėjo įvykti, net jeigu jos išties ir nebuvo; (2) gyvybė "aparatūriniu lygmeniu" privalėjo tapti tokia, kokia yra dabar, net jei pradžioje tokia nebuvo; (3) yra daug įmanomų kelių gyvybei tapti tokia, kokia yra dabar. O aminorūgščių, manau, neprivalo būti lygiai 20. Gyvybės sąrangoje yra gausybė suboptimalių dalykų, kurių paprastai nebepakeisi. Jei Dievulis sugalvotų sukurti ją iš naujo, tikrai rastų, ką paoptimizuoti.

.

Bet ir Biblijinis Dievas vis maziau beturi kur pasireikst, o gal visai nebeturi?.. Bet zinoma tai nieko neirodo, nes galima priinterpretuot kaip tik nori.

- kiek esu susipažinęs su religijomis, tai visi "dievai" ten tėra vieno Dievo daugkartiniai apreiškimai žmonėms. p.s. .. Kristus nė karto savęs nepavadino Dievu, tik skelbė Dievo žodį. .. Induizmo "dievai" irgi aiškiai apibūdinti tik kaip daliniai Dievo įsikūnijimai.

O buvo parasyta 'Dievo knygose', kad snekama apie ta pati Dieva? Ar vel interpretacijos. Kodel mes vieni kitus zudom del religijos, jei garbiname ta pati Dieva? Vis del to cia ne ta vieta, kad siukslinti beprasmem nesamonem, niekas nelaimes ir savo tiesos neirodys - neverta vargt.

Mažai susipažinęs, labai mažai

suprojektavo ir paleido į laisvę. Arba - labiau realistinis scenarijus - kad bet kokia kita panaši struktūra yra mažiau stabili, ir todėl, kokios bebūtų tos pradinės molekulės, jos vis tiek evoliucionuotų į kažkurias 4 bazes. Kas šiaip jau, irgi nesunkiai parodoma. Informacijos talpos atomų skaičiui arba informacijos atsparumo pažeidimams optimali dvejetainė sistema - ir geriau nei "0 ir 1", o "delta" ar panaši koduotė. Tačiau dvejetainis polimeras turėtų mažiau įmanomų erdvinių konfigūracijų, jo dekodavimo mechanizmas turėtų būti gerokai sudėtingesnis, susidarytų iš daugiau žingsnių ir teoriškai reikalautų didesnių energijos sąnaudų. Todėl net "dvejetainę" informaciją koduojanti molekulė su trim ar keturiais nukleotidais (pvz., 0a, 0b, 1a ir 1b) turi pranašumą prieš identišką molekulę, koduojančią tą pačią informaciją vien bazėmis 0a ir 1a. Nedidelį, bet statistiškai reikšmingą. Ir iš kitos pusės: penkta ar šešta raidė nebeduoda tokio pranašumo kaip trečia ir ketvirta. Tad, jei jau matome, kad sistema privalo evoliucionuoti į kažką, nepriklausomo nuo pradinių sąlygų, tai jau tik niuansas surasti daiktinius įrodymus, kad ji taip ir padarė. Ar jų rasi, ar nerasi - hipotezė nuo netampa labiau teisinga ar klaidinga, tik gal minimaliai labiau pagrįsta. Aktualu labiau tuomet, kai turi keletą panašiai pagrįstų hipotezių. Taigi - kokią alternatyvą pasiūlytum abiogenezei? Intelligent design? Kokie turimi duomenys labiau palaikytų alternatyvą? Koks eksperimentas galėtų parodyti, kad teisingesnė kažkuri iš jų? Koks eksperimentas (tegu ir grynai mintinis - paremtas matematika, chemija ar dar kažkuo) parodytų, kad abiogenezė neturi šansų (pavyzdžiui, parodyk, kad Žemėje anglies junginiai taip greitai suyra, kad iš jų savaime negali susiformuoti jokia struktūra iš daugiau nei N atomų).

Aha, būtinai, paskaičiuokime, ką turime: - mokslines teorijas, kurias patvirtina daug daug faktų, nors ir ne 100 proc., ko gamtoje nebūna; - religiją, kurios nepatvirtina nė vienas net pats menkiausias faktas. Ką renkamės?

, aš stengiuosi nesivelti į tas diskusijas dėl abiogenezės. Tiesiog beprasmiška. Įrodysit evoliucijos teorijos patikimumą, de facto pripažinsiu ir abiogenezę.

Kas yra evoliucijos teorija? Biologijoje tokio vieno daikto nėra, yra tik daugybė atskirų viena kitą papildančių teorijų, kurios dargi kai kuriuos reiškinius aiškina visai skirtingai, ir jas vienija vienas vienintelis bruožas - kiekviena nepakankamai chaotiška sistema "stengiasi" nusistovėti pusiausvyros, ekvilibriumo, mažiausio energetinio disbalanso būsenoje. Ką iš principo padengia evoliucijos apibrėžimas - "laipsniškas sistemos parametro pokytis tam tikra kryptimi". Įrodykite evoliuciją ar dar kažką - na ir reikalavimai pas tave. Pakartok man Hirosimos sprogimą - viską, su tokiu tikslumu, kad po 40 metų susiraukšlėjęs siauraakis pasakotų, kaip jis išgyveno, nes tuo metu plaukiojo jūroje. Kol neparodysi, nepatikėsiu termobranduolinės reakcijos vyksta. Juk taip? Sakai, "turime įvairiausių hipotezių", bet pateiki tą pačią, kurią pats aprašiau. Gi niekur neįvardinau, kad RNR prekursoriai buvo tokie, ir ne kitokie - ir nesu kvalifikuotas ginčytis, kad tai būtinai privalėjo būti PNA ar dar kažkas. Tegu chemikai, geologai ir astrofizikai ginčijasi, kuris iš daugybės įmanomų prekursorių labiau tikėtinas. Vienintelis dalykas Shapiro straipsnyje, kurio neakcentavau (prisipažinsiu, pats jį skaičiau prieš 5 metus, tai man tas argumentas susigulėjo kaip savaime suprantamas) - "metabolism first vs. heredity first". Tiesiog tarp šių dviejų modelių nematau aiškios ribos, išskyrus filosofinį klausimą, kada prasideda metabolizmas, ir kada paveldėjimas - tai tik dvi nori - kad chemikai atrastų prekursorių, kuris paruoštos sriubos litre susiformuotų per dieną?

susidaro save replikuoti galinčios RNR grandinės. Jau viena ausim girdžiu gaidą "per milijardą metų viskas įmanoma".

gyvybė atsirado ganėtinai anksti, ir tiek neįsivaizduojamai daug laiko gamta nieko neveikė, kol staiga prabudo bei nei iš šio nei iš to sukūrė "tikrą" DNR ir ląsteles? Tada, kur dingo ta ankstesnė gyvybė, kodėl "moderni" negalėjo susikurti anksčiau? Man atrodo kur kas realiau, kad tuos milijardus metų tai ir vyko - iš paprastų "kvėpuojančių" ir "besidauginančių" molekulių po truputį ir vystėsi pradžioj RNR, paskui DNR. BTW., jei buvo visiškai nepanašiai, tuomet biochemikams reikėtų gerokai pasukti galvą apie mitochondrijų sandarą ir genetinę medžiagą.