Japoniškosios vyšnios, sakuros, jau žydi ir Lietuvoje – tiesą sakant, vyšnių žydėjimo festivalis ritasi per daugelį pasaulio šalių, o sakuros savo nuostabiais žiedais džiugina praeivius ir smalsuolius nuo Tokijo iki didžiausių Šiaurės Amerikos ir Europos sostinių.

Tačiau ar pastebėjote, kad kiekvienais metais vyšnios pražįsta vis kitu metu? Pirmuosius žiedus sakuros sukrauna toli gražu ne atsitiktinai – žydėjimo data priklauso nuo praėjusių savaičių ir net mėnesių oro sąlygų, o labiausiai – nuo temperatūros. Pastaraisiais dešimtmečiais vyšnių žydėjimo metas eina vis ankstyn – ypač tai akivaizdu stipriai urbanizuotuose regionuose, kur vidutinė temperatūra visada šiek tiek didesnė.

Vyšnių žydėjimas pranašauja klimato kaitą

Nors šiais laikais sakurų privežta į daugybę pasaulio parkų ir botanikos sodų, tikrasis Japonijos vyšnių žydėjimo festivalis – Hanami – turi be galo ilgas tradicijas. Imperatoriškuose metraščiuose, pirklių, pasakotojų, vienuolių, politikų vestuose žurnaluose, siekiančiuose VIII a., aptinkama išsamių pasakojimų apie tai kada, kur ir kaip senovės japonai pasitikdavo žydinčias vyšnias.

Pavyzdžiui, Tokistune Hiramatsu, žymus Edo eros dvarininkas, 1644-ųjų metų metraštyje užsimena, kad balandžio 14-ąją (kovo 3-iąją pagal japonų mėnulio-saulės kalendorių) imperatoriaus aplinkoje grožėjosi pražydusiomis vyšniomis. Šio metraščio kopija saugoma Kioto universiteto bibliotekoje, o originalų įrašą galima išvysti čia.

Kioto, kuris daugiau nei tūkstantį metų buvo Japonijos imperatoriškoji sostinė, tokių dienoraščių ir metraščių yra išlikę ir daugiau. Negana to, dėl savo populiarumo, japonų Hanami tradicija apdainuota ir daugybėje dainų bei poemų, įamžinta paveiksluose, molio ir tekstilės dirbiniuose.

Tačiau šie šaltiniai įdomūs ne tik kaip istorinės relikvijos ar kultūrinis palikimas – studijuodami kintančias vyšnių žydėjimo festivalio datas mokslininkai sugebėjo nustatyti klimato pokyčius per pastaruosius 1200 metų. Šie duomenys padeda suprasti, kaip ir kodėl Žemės temperatūra svyravo nuo viduramžių iki šių dienų (tiesioginiai meteorologiniai matavimai prasidėjo tik prieš gerus 150 metų), bei modeliuoti klimato pokyčius ateinančiais amžiais.

Metraštininkai ar... mėgėjai mokslininkai?

Kioto kronikininkai ne per seniausiai susilaukė ne tik klimatologų, bet ir mėgėjų mokslo fenomeną (angl. citizen science) tyrinėjančių mokslininkų dėmesio.

Mėgėjų mokslas – gana nauja, tačiau sparčiai populiarėjanti mokslinių tyrimų forma, kai prie realių mokslininkų darbo prisideda ir paprasti piliečiai, pvz., matuodami vidutinę savo aplinkos temperatūrą, skaičiuodami daržą aplankančias boružėles ar klasifikuodami galaktikas. Atrodytų – tai paprasčiausias laisvalaikio užsiėmimas gamtos ar dangaus kūnų mėgėjams, tačiau dalyvaudami profesionalių mokslininkų sukurtuose projektuose, mėgėjai mokslininkai (angl. citizen scientists) ne tik padeda surinkti didelius duomenų kiekius, bet ir tampa svarbių mokslinių atradimų bendraautoriais.

Štai 2010-ųjų kovą kanadietis Bruce‘as Hudson‘as, Stardust@home mėgėjų mokslo platformoje nagrinėdamas Stardust misijos metu į Žemę pargabento aerogelio pjūvio nuotraukas, pirmasis atrado dvi kosmines dulkeles, kurias pavadino Orion ir Sirius (Nature 2010). Nuo to laiko panašių atradimų padaryta ir daugiau, o prisidėję mėgėjai mokslininkai gali tapti publikuojamų straipsnių bendraautoriais.

Galvosūkius mėgstantys Foldit baltymų lankstymo žaidimo žaidėjai taip pat jau išnarpliojo daugybę mokslininkams galvos skausmą kėlusių baltymų struktūrų, ir kartu su mokslininkais išleido ne vieną mokslinį straipsnį. Pavyzdžiui, visai neseniai šie mėgėjai mokslininkai padėjo atrasti baltymo, sukeliančio AIDS rezusų makakose, struktūrą, kurios mokslininkams nepavyko atskleisti jau 15 metų. Jų atradimas ne tik publikuotas prestižiniame Nature grupės žurnale, bet ir buvo paskelbtas „mėnesio moksline publikacija“ (Nature Structural & Molecular Biology 2011). Publikacijos autorių sąraše nurodytos ir prisidėjusios Foldit žaidėjų komandos.

Skrupulingai registruodami vyšnių žydėjimo datas, patys to nežinodami mėgėjais mokslininkais tapo ir Kioto metraštininkai; be to, panašių istorinių „nemokslininkų“ pavyzdžių yra ir daugiau. Tai – pirkliai, keliautojai, jūrininkai, netgi žemdirbiai ir žvejai, kurių kruopščiai rinkti duomenys (net jei tuo metu jie buvo reikalingi tik asmeninėms reikmėms) dabar panaudojami svarbiems moksliniams faktams atskleisti.

Šiais laikais mėgėjais mokslininkais tapti daug paprasčiau

XXI-ajame amžiuje per atsitiktinumą tapti mėgėju mokslininku, ko gero, sudėtingiau, tačiau savanoriškai – visai paprasta. Šiuo metu prikurta daugybė programų, programėlių ir internetinių platformų, kuriose per kelias minutes galite tapti mokslininku ir padėti rinkti mokslui neįkainojamą informaciją, arba prisidėti analizuojant didelius duomenų kiekius, sprendžiant mokslinius galvosūkius ir kt.

Negana to, atlikdami visai paprastas užduotis (specialus išsilavinimas čia visai nereikalingas) mėgėjai mokslininkai ne tik skatina mokslo progresą, bet tobulėja ir patys – dauguma projektų ragina mokytis apie save ir supančią aplinką, padeda suprasti mokslo procesus, mokslinių tyrimų pobūdį, dažnai įkvėpia ir tapti aktyviais visuomenės nariais.

Pavyzdžiui, įvairūs aplinkosaugos projektai kviečia ne tik registruoti, sakykime, šiukšles paplūdimyje (šie duomenys padeda įvertinti vandenynų užterštumą), bet ir organizuoti talkas, šviestis ir šviesti kitus apie savo aplinką ir jos išsaugojimą, skatina aktyviai dalyvauti ir visuotinių sprendimų priėmimo procese.

Taigi pamąstykite – gal moderniu mokslo metraštininku laikas tapti ir Jums? Pavyzdžiui, stebint pavasarį besiskleidžiančius medžius SAVO kieme? O smagiausia tai, jog tapti mokslininku labai paprasta – tą galite padaryti net ir savo išmaniajame telefone!

Preliminarų mėgėjų mokslo projektų, kuriuose gali dalyvauti ir Europos gyventojai, bei išmaniųjų programėlių sąrašą galima rasti čia. Idėjų gausu ir šiuose puslapiuose / mėgėjų mokslo kataloguose: SciStarter, Socientize, Scientific American, Zooniverse, OpenScientist.

Šaltiniai:

Primack R and Higuchi H (2007). Climate change and cherry tree blossom festivals in Japan. Arnoldia 65: 14–22.

Hand E (2010a). Citizen Science: People Power. Nature 466: 685-687. 

Paskutinėje iliutracijoje panaudotos medžiagos šaltiniai: Viršuje iš kairės – Project Budburst (Laura Hickey, Flickr – CC BY-NC-SA 2.0), The Great Sunflower project (Andrea Wiggins, Flickr – CC BY-NC-SA 2.0), Foldit (Foldit Wiki – CC-BY-SA 3.0); apačioje – Phylo (Duncan Hull, Flickr – CC BY 2.0), GalaxyZoo (Gwydion M Williams, Flickr – CC BY 2.0), Stardust@home (NASA, Wikimedia Commons).

Komentarai (0)