Ar­tė­jant 70-osioms II Pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos me­ti­nėms, kai ku­rio­se ša­ly­se vėl ir vėl ky­­la klau­si­mai a­pie dvie­jų tuo pa­čiu me­tu ir ten pat vy­ku­sių ka­rų san­ty­kį, jų ki­li­mo prie­žas­tis, pa­sek­mes ir (ne)pa­da­ry­tas iš­va­das.

Aleksandras Podrabinekas: Ilgus dešimtmečius sovietiniuose istorijos vadovėliuose rašyta, kad pergalė prieš fašistinę Vokietiją – Didžiojo tėvynės karo rezultatas. Arba, kaip sakė vienu metu, Antrasis tėvynės, turėdami omenyje, kad Pirmasis – karas su prancūzais 1812 m.

Drauge su Didžiuoju tėvynės, vadovėliuose prabėgomis buvo užsimenama ir apie kitą karą, vykusį taip pačiais metais, tose pačiose šalyse ir su tais pačiais dalyviais. Jie lyg ir susikirsdavo, netgi lyg ir sutapdavo, bet tuo pačiu buvo visiškai skirtingi. Toks vaizdas ir įsišaknijo milijonų žmonių, išaugusių su tarybiniais istorijos vadovėliais, sąmonėje.

Rusijoje visi žino Didžiojo tėvynės karo datas: 1941 m. birželio 22-oji – 1945 m. gegužės 9-oji. Antrojo Pasaulinio karo datos žinomos menkiau: 1939 m. rugsėjo 1-oji – 1945 m. rugsėjo 2-oji. Visi Rusijoje žino, kad Didžiajame tėvynės kare Sovietų sąjunga kariavo su Vokietija ir jos sąjungininkais.

Ne visi prisimena, kad Antrajame Pasauliniame kare dalyvavo 62 valstybės iš tada planetoje egzistavusių 73; kad karo veiksmai vyko trijuose kontinentuose ir keturiuose vandenynuose, kad tai kol kas vienintelis konfliktas, kurio metu panaudotas branduolinis ginklas.

Šios grandiozinės pasaulinės skerdynės lyg aplenkė Sovietų sąjungą, kuris kariavo nuosavą karą su fašistais ir juos nugalėjo. Kaip taip nutiko, kad Rusijoje kasmet iškilmingai minima pergalė prieš nacistinę Vokietiją – pergalė Didžiajame tėvynės kare, o atmintis apie Antrąjį Pasaulinį karą lyg ištrinta?

Ką padarė Sovietų sąjunga pirmosiomis dienomis po Antrojo pasaulinio karo pradžios? Pradėjo karinius veiksmus prieš Lenkiją. Iš vakarų lenkus užpuolė nacionalsocialistinė Vokietija, iš rytų – socialistinė Sovietų sąjunga. Vokiečiai – rugsėjo 1 d., sovietai – 17-tą. Tai ir yra Sovietų sąjungos įsijungimo į Antrąjį pasaulinį karą data.

Ir, deja, ne antihitlerinės koalicijos, kurią tada sudarė Lenkija, Anglija, Prancūzija, Australija, Naujoji Zelandija, Indija ir Kanada, pusėje, o kaip nacistinės Vokietijos sąjungininkė. Būtent su ja Sovietų sąjungą siejo nepuolimo paktas, pasirašytas Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. – likus savaitei iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Būtent su ja 1939 m. rugsėjo 28 d. Sovietų sąjunga pasirašė draugystės ir sienų sutartį.

Nepuolimo paktas tarp Vokietijos ir SSRS buvo lemtingas abiems šalims. Šis paktas davė Antrojo pasaulinio karo startą. 1939 m. vasarą Hitleris siekė užsitikrinti sovietų paramą. Kalba istorijos mokslų daktaras, profesorius Olegas Budnickis.

Olegas Budnickis:Iš vienos pusės, Stalinas nepasitikėjo Vakarų demokratijomis, o iš kitos, įvyko Ribentropo vizitas ir konkretūs pasiūlymai, be to, geopolitiniu požiūriu, itin patrauklūs… Šis pasiūlymas de facto pasidalinti Rytų Europą ir Pabaltijį, pasidalinti Lenkiją, pasidalinti įtakos sferas. Nors protokoluose tiesiogiai tai nerašoma, bet šių tekstų prasmė visiškai aiški – juose kalbama apie tai, kad šios šalys pateks į SSRS įtakos orbitą ir, ko gero, bus Sovietų sąjungos aneksuotos, taip pat, kad Vokietija aneksuos dalį Lenkijos ir Lietuvą. Be viso kito, buvo sutarta, kad SSRS tam tikrame etape stos į karą su Lenkija. Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas 1939-ųjų naktį iš rugpjūčio 23-osios į 24-ąją – svarbiausias Sovietų sąjungos politikos posūkio taškas.

Aleksandras Podrabinekas: Nepuolimo sutartis buvo trumpa ir aiški. Joje tebuvo 7 straipsniai. Svarbiausi – trys. Pirmasis straipsnis įpareigojo šalis susilaikyti agresijos viena kitos atžvilgiu; antrasis – nepalaikyti trečiųjų šalių agresijos prieš antrąją pusę, dar vienas – nestoti į karines sąjungas, nukreiptas prieš antrą pusę.

Paktas turėjo galioti 10 metų ir numatė, kad galimi konfliktai tarp šalių bus sprendžiami taikiai. 1939 m. rugpjūčio 31 d. sutartį ratifikavo SSRS aukščiausioji taryba ir Vokietijos Reichstagas. Kitą dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Susitaręs su Hitleriu dėl įtakos sferų Europoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Stalinas kokių nors karinių sunkumų nesibaimino. O ir ko baimintis Sovietų sąjungai smarkiai lenkusiai artimiausius vakarinius kaimynus dydžiu, gamtiniais resursais, kareivių skaičiumi ir karinu aprūpinimu?

Gali būti, kad Stalinas 1917 m. Rusijos imperijos žlugimą laikė didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa. Dabar jam atsivėrė viliojanti valstybės, su buvusiomis sienomis, atkūrimo galimybė.

Olegas Budnickis: Vokietija provokuoja karą, rugsėjo 1 d. užpuola Lenkija. SSRS, laikydamasi susitarimo, pradeda rengti karinius veiksmus prieš Lenkiją. Atitinkamos apskritys pertvarkomos į baltarusišką ir ukrainietišką frontą. Bendrai šiuose dviejuose frontuose – apie milijoną kariškių. Vokietija nuolat spaudžia SSRS pradėti karą.

Aleksandras Podrabinekas: Ribentropo telegrama Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje grafui Šulenburgui (1939 rugsėjo 3 dieną):

„Mes iš tiesų per keletą savaičių planuojame galutinai sutriuškinti Lenkijos armiją. Paskui laikysime karinę kontrolę teritorijoje, kuri Maskvoje buvo nustatyta kaip vokiškų interesų sfera. Prašau nedelsiant apsvarstyti tai su Molotovu ir išsiaiškinti, ar Sovietų sąjunga nepageidautų atitinkamu momentu rusų karinių pajėgų pasiųsti prieš lenkų karines pajėgas rusų interesų rajone ir iš savo pusės šią teritoriją okupuoti. Mūsų nuomone, tai būtų ne tik palengvinimas mums, tačiau ir atitiktų Maskvos susitarimų dvasią ir sovietinius interesus“.

Olegas Budnickis: Viena iš SSRS žengimo į Lenkijos teritoriją sąlygų (jei vadintume daiktus savais vardais, tai smūgis į Lenkijos armijos nugarą), buvo tai, kad Varšuva kris ir tada bus galima paskelbti, kad lenkų valstybė nebeegzistuoja, ką paskui ir padarė, o Varšuva vis priešinosi ir priešinosi.

Aleksandras Podrabinekas: Kaip ir nustatyta slaptuoju protokolu apie įtakos sferų pasidalinimą tarp Vokietijos ir Sovietų sąjungos, Raudonoji armija užėmė rytine Lenkijos sritis. Pasakoja istorikas Markas Soloninas.

Markas Soloninas: Rugsėjo 17 rytą dideli Raudonosios armijos daliniai perėjo Lenkijos–SSRS sieną. Iš pradžių buvo 650 000 karių grupuotė su 4500 tankų, o rugsėjo gale ji išaugo dar pusantro, du kartus, t.y., didžiulė armijos grupuotė, ypač tankų atžvilgiu. Ir ji maždaug per 10 dienų užėmė rytinę Lenkijos teritoriją.

​Aleksandras Podrabinekas: Lenkijos teritoriją Raudonoji armija užėmė greitai. Lenkai visiškai nesitikėjo smūgio iš šios pusės. Ginkluotas pasipriešinimas buvo nežymus, nors visgi buvo.

Olegas Budnickis: Ten kai kur vyko mūšiai. Tačiau lenkai iš pradžių nesuprato, kas vyksta, kodėl įžengė Raudonoji armija. Vyriausybė galvojo, kad, galbūt, tam, kad pasipriešintų Vokietijai. Netgi buvo įsakymas nesipriešinti Raudonosios armijos daliniams, juo labiau, kad rytuose nebuvo stambių lenkų karinių junginių, dauguma jau kovėsi vakaruose su Vokietija. Kaip bebūtų, tai buvo karas, nors ir nedidelis. Vyko mūšiai, kai kuriuos miestus ėmė šturmu.

Aleksandras Podrabinekas: Dėl šių įvykių SSRS kontrolėje atsidūrė 196 000 km² teritorija su maždaug 13 milijonų gyventojų.

Karas su Lenkija Sovietų sąjungai nebuvo itin kruvinas. Raudonosios armijos kariniai nuostoliai oficialiais duomenimis buvo 737 žuvusieji ir 1862 sužeisti. Neoficialiais – iki pusantro tūkstančio žuvusių ir dviejų tūkstančių sužeistų. Lenkijos nuostoliai: 3500 žuvusių, 20 000 sužeistų ir dingusių be žinios.

Maždaug 250 000 kariškių paimta į nelaisvę. Kitų metų pavasarį beveik 22 000 lenkų karininkų buvo sušaudyti miške prie Katynės, Ostaškovsko ir Starobelsko lageriuose, Kijevo, Charkovo, Chersono ir Minsko kalėjimuose.

1939 metų rugsėjį sovietų ir vokiečių armijos šventė pirmąją sėkmę Antrajame Pasauliniame kare. To meto vokiečių kino kronikos pažymėjo šį džiaugsmingą dviems šalims įvykį. Vokiečių kariuomenė paliko jų užimtą Lenkijos miestą Brestą, perėjusį į sovietų okupaciją. Rugsėjo 22 d. Breste vyko bendras vokiečių ir sovietų karinis paradas. Vermachtui atstovavo generolas Heinzas Guderianas, Raudonajai armijai – brigados vadas Semionas Moisejevičius Krivošeinas.

Iš esmės karo veiksmai baigti rugsėjo 29 d. Karo pabaiga galima laikyti 1939 m. spalio 16 d., kai naują valstybinę SSRS sieną armija perdavė NKVD pasienio kariuomenei.

Stalinas karą su Lenkija vadino „kariniu pasivaikščiojimu“. Lenkijai šis karas tapo liaudies ir valstybės tragedija.

Karui pertraukos nepatinka, ypač, jei agresoriui galvą apsuka lengvos karinės sėkmės. Spalio 16 d. Raudonoji armija perdavė vakarinės sienos apsaugą NKVD, o jau spalio 18 dieną prasidėjo sovietų kariuomenės įvedimas į Baltijos šalis.

Estija, Latvija ir Lietuva karinu atžvilgiu buvo kur kas silpnesnės už Lenkiją ir negalėjo bent kiek rimčiau pasipriešinti nei Vokietijai, nei SSRS. Kaip arbūzo sėklelės suspaustos tarp dviejų agresyvių gigantų pirštų, Baltijos respublikos buvo pasmerktos rinktis iš dviejų blogybių mažesnę. Sovietų socializmas joms pasirodė ne toks bloga lemiantis, kaip vokiškas.

1939 rugsėjo 28 d., kai Kremliuje buvo pasirašoma draugystės su nacistine Vokietija sutartis, tarp SSRS ir Estijos buvo pasirašytas tarpusavio pagalbos paktas. Pagalba iš SSRS buvo 25 000 sovietų karių dislokavimas Estijos teritorijoje.

Po derybų Stalinas pagyrė Estijos delegaciją:

„Estijos vyriausybė veikė išmintingai ir Estijos liaudies naudai, sudarydama sutartį su Sovietų sąjunga. Su jumis galėjo atsitikti taip, kaip su Lenkija. Lenkija buvo didinga valstybė. Kur dabar Lenkija?“.

Kur dabar Lenkija, gerai matė ir kitos Baltijos respublikos. Analogišką sutartį su Sovietų sąjunga spalio 5 d. pasirašė Latvija, spalio 10 – Lietuva. Į Latviją, į naujas karines bazes atvyko 25 000 raudonarmiečių, į Lietuvą – 20 000.

Spalio 5 d. SSRS pasiūlė sudaryti tarpusavio pagalbos paktą Suomijai. Derybos prasidėjo spalio 11 d., tačiau sovietų dalgis sutiko suomių akmenį – Suomija atmetė pakto ir savo teritorijos nuomos sovietų karinėms bazėms pasiūlymą. Derybos vyko su pertraukomis, suomių delegacija išvažiuodavo ir vėl grįždavo. Lapkričio 9 d. derybos baigėsi be rezultatų.

Nenusileidimo pasekmė – karas su Suomija. Jis prasidėjo 1939 m. lapkričio 30 d.

Olegas Budnickis: Suomija nepriėmė SSRS pasiūlymo atitraukti sieną ir t.t. De facto siekta, kad Suomija pakliūtų į SSRS orbitą arba taptų jos satelitu, arba bus paprasčiausiai prijungta. Jei pažiūrėtume į žemėlapį, išvystume, kad buvo kalbama apie Rusijos imperijos sienų atkūrimą. Iš čia kilo Suomijos ir SSRS karas. Buvo incidentas, kai suomių artilerija neva apšaudė sovietų kariuomenę. Žinoma, tai buvo SSRS išprovokuotas karas, dėl to niekam abejonių nekyla. Pakanka pasakyti, kad SSRS buvo 180 milijonų gyventojų, Suomijoje – 3 milijonai, ir staiga Suomija užpuola Sovietų sąjungą… Juolab, kad Suomija turėjo kelis tankus, kelis lėktuvus – tai ir visa jų techninė galia.

Aleksandras Podrabinekas: Sovietų sąjungoje tuo metu vykdyta galinga propagandinė kampanija.

​Markas Soloninas: Lapkričio 26 d., t.y., likus keturioms dienoms iki įsiveržimo pradžios, įvyksta informacinis propagandinis sprogimas, tai yra, pranešama apie tai, kad sužvėrėję suomių kareivos apšaudė sovietų pasieniečius netoli pasienio miestelio Mainila, ten žuvo raudonarmiečiai. Po to – tiesiog uraganas, eilės, pasižymėjo visi tarybiniai poetai: „Juokdariai kruvinieji, pakanka vaipytis. Jau baigtas jūs' kruvinas cirkas balvonų. Neleisime mes piktai jums šaipytis iš darbininkų, valstiečių lavonų“. Ir taip toliau ir panašiai. Tuojau pat visose įmonėse įvyko susirinkimai, visi dirbantieji… Labai gerai pamenu – Kukuškina, kontrolės skyriaus darbuotoja, pasakė neleisianti ir visi neleis. Ne tai, kad ten kam nors ruošiamasi, ne, tiesiog suomių kareivos apšaudo mūsų teritoriją, nuo suomių sienos iki Leningrado, revoliucijos lopšio, vos 34 km tiesiąja, tai yra, dar kiek ir pradės iš toliašaudžių pabūklų Nevos prospektą apšaudyti. Atitinkamai, mes negalime to pakęsti ir privalome ginti savo žemes, nes niekam to neleisime.

Aleksandras Podrabinekas: Suomijos kampanijos pradžioje stalinistinė propaganda įtikinėjo sovietinę liaudį, kad Suomija bus nugalėta lengvai ir greitai.

Olegas Budnickis: Tačiau karas pasirodė visai ne lengvas pasivaikščiojimas, kaip planuota iš pradžių – manė, klausimo sprendimui pakaks vien Leningrado karinės apygardos kariuomenės. Klausimas nesisprendė, Suomija atkakliai priešinosi, armija buvo prastai parengta, vadovavimas – ne itin tinkamas. Bet nežiūrint visko, SSRS buvo daug stipresnė už Suomiją ir nepaisant milžiniškų nuostolių (Raudonosios armijos nuostoliai buvo bent 4 kartus didesni už suomių), suomių pasipriešinimas buvo palaužtas, ir buvo sudaryta sutartis, kuriai sąlygas padiktavo SSRS, buvo perstumta siena. Bet Suomija atsilaikė, išsaugojo nepriklausomybę.

​Aleksandras Podrabinekas: Karas baigėsi 1940 kovo 13 d. taikos sutarties pasirašymu. Sovietų sąjunga aneksavo apie 40 000 km² Suomijos teritorijos, įskaitant Vyborgo miestą. Nesugrąžinami nuostoliai žuvusiųjų ir dingusių be žinios: iš Raudonosios armijos pusės – 126 000 kareivių, iš suomių armijos pusės – 26 000 žmonių.

Viena iš Suomijos karo pasekmių – 1939 gruodžio 14 d. Sovietų sąjungos pašalinimas iš Nacijų Lygos. Kita pasekme tapo visuotinis suomių išrasto ginklo – butelių su padegamuoju skysčiu – paplitimas. Suomiai pavadino juos „Kokteiliais Molotovui“, bet palaipsniui pavadinimas supaprastintas iki „Molotovo kokteilių“.

Pasibaigus karui su Suomija, Raudonajai armijai prasidėjo trijų mėnesių santykinės ramybės periodas. Pagrindiniu Antrojo Pasaulinio karo veiksmų teatru tebebuvo Vakarų Europa. Tačiau Hitlerio sėkmė okupuojant Prancūziją, paskatino Staliną 1940 m. vasarą užsiimti sovietų pozicijų Pabaltijyje stiprinimu.

Geriausia socializmo pergalės priemonė visada buvo karas. Būtų net keista, jei Stalinas nebūtų panaudojęs dalyvavimo Antrajame Pasauliniame kare socializmo judėjimui į vakarus. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sovietų kariuomenė jau buvo. Galutinei pergalei teliko nušalinti teisėtą vyriausybę ir užgrobti valdžią.

Markas Soloninas: 1940-ųjų metų birželio 14 d. Lietuvai, 15-16 d. – Latvijai ir Estijai pateikiami ultimatumai, reikalaujantys leisti įvesti neribotą Raudonosios armijos kontingentą. Ten įžengia armija, per keletą dienų užgrobia visą šalį, areštuoja visus, palaikiusius bent kokius santykius su karine politine, ekonomine ar bet kokia kita šalies valdžia. Po to paskiria taip vadinamus rinkimus iš vien sąrašo, pagal įprastą sovietinę stalinistinę praktiką: vienas žmogus – vienas balsas, vienas kandidatas viename biuletenyje. Formuojama vyriausybė, visus prijungia, viskas puiku, jokio balagano, tiesiog ėmė ir okupavo.

Aleksandras Podrabinekas: Karinė kampanija trijose Baltijos respublikose truko pusantro mėnesio. 1939 m. rugpjūčio pradžioje Lietuva, Latvija ir €Estija buvo aneksuotos ir prijungtos prie Sovietų sąjungos. Kraujo praliejimas neįvyko, nes Pabaltijo šalių vyriausybės siekė išvengti karinių nuostolių. Ir joms tai pavyko.

Nuostoliai buvo kitokie. Iš visų trijų respublikų NKVD organai į Sibirą ištrėmė potencialius sovietų valdžios priešus: inteligenciją, politinius veikėjus, karininkus, policininkus, ūkininkus, stambių įmonių savininkus, buvusio valstybinio aparato valdininkus. Iš viso apie 40 tūkstančių žmonių.

Tą pačią vasarą buvo įvykdyta įsiveržimo į Rumuniją operacija ir Besarabijos bei Šiaurinės Bukovinos aneksija.

Markas Soloninas: Su Besarabija viskas atlikta dar griežčiau, ten net neskelbė jokių besarabiškų sovietų respublikų, tiesiog pateikė Rumunijai ultimatumą, kuriame buvo pasakyta – visa tai mūsų. Mes ilgai kentėjome, kad mūsų Besarabija yra Rumunijos sudėtyje, bet dabar mūsų kantrybė baigėsi.

Aleksandras Podrabinekas: Rumunija karinio pasipriešinimo neparodė ir priėmė sovietų ultimatumą, sutikdama atiduoti Besarabiją. Karinė operacija prasidėjo birželio 28-ąją ir truko šešias dienas. Vykdavo epizodiški susišaudymai, tačiau karinių nuostolių nepatyrė nei viena, nei kita pusė.

Liepos 3 d., Besarabijos prijungimo prie SSRS proga, Kišiniove įvyko sovietų kariuomenės paradas. Tiesioginės aneksijos pasekmės – į Sibirą, Šiaurę ir Kazachstaną deportuota apie 30 000 vadinamųjų nepatikimų elementų.

Po dviejų savaičių nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, Sovietų sąjunga Europoje pradėjo aktyvius karinius veiksmus, kurie su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi metus. Tai buvo svetimų teritorijų užgrobimo ir Sovietų sąjungos teritorijos plėtimo metai.

Kiek tai buvo pateisinama geopolitiniu požiūriu? Kiek tai buvo naudinga Sovietų sąjungai?

Olegas Budnickis: Mano nuomone, tai buvo klaida. Stalino susitarimai su Hitleriu ir tie Sovietų sąjungos veiksmai galiausiai padarė daugiau žalos, nei naudos. Visų pirma, kaip žinia, tos teritorijos buvo gana greitai pereitos. Didžiosios dalies prijungtų gyventojų požiūris į sovietų valdžią buvo itin nepalankus. Negana to, vakarų Ukrainos teritorijose mobilizuojami į Raudonąją armiją išsibėgiodavo tūkstančiais, kiekvieną dieną – 4-5 tūkstančiai dezertyrų (neperdedu, – tai sovietiniai dokumentai). Lietuvoje ir Latvijoje vyko sukilimai, pasisakoma prieš tarybų valdžią, šūviai į nugarą. Tas pats vyko ir vakarų Ukrainoje ir kai kuriose kitose vietose. Dėl to kūręsi SS legionai ir kiti (nors ten buvo ne tik savanoriai, bet ir mobilizuotieji) – tokios sovietų politikos pasekmė. Pavyzdžiui, likus savaitei iki vokiečių įsiveržimo, vyko deportacija iš Pabaltijo. Tai nieko neįkvėpė.

Svarbiausia – Vokietija gavo ramybės garantiją rytuose, sutriuškino Prancūziją, ir SSRS staiga pasiliko kontinente akis į akį su nacistine Vokietija ir jos sąjungininkais, tarp jų nebuvo jokių buferių. Tai milžiniška bendra siena, ir tai to paties netikėto smūgio galimybė. Tokiais atvejais mėgstu cituoti Taleiraną: „tai buvo blogiau už nusikaltimą – tai buvo klaida“. Tai buvo stambiausia geostrateginė Stalino klaida.

​Aleksandras Podrabinekas: Paaiškinti Stalino veiksmų logiką tarp Antrojo Pasaulinio karo pradžios ir karo su Vokietija pradžios gana sunku. Istorikas Markas Soloninas išvis nemato racionalaus Stalino veiksmų paaiškinimo.

Markas Soloninas: Draugas Stalinas turėjo didelį planą, aiškų ir visiškai racionalų: paskatinti Hitlerį imtis didelio karo Europoje – viena. Padėti Hitleriui nebūti sutriuškintam pačioje karo pradžioje – antra. Paversti šį karą ilgu, sekinančiu Europą karu. Kai visi šio karo dalyviai pasidarys pusgyviai, didžiulė Raudonoji armija savo dešimtimis tūkstančių tankų pereis šią gaisravietę, ir viskas bus mūsų. Aiškus, suprantamas, visiškai tikslus planas. Kokio velnio reikėjo krėsti tai, ką iškrėtė 1939-40 metais – nesuprantama. Juk šie veiksmai (turiu omeny ir rytinės Lenkijos dalies užgrobimą, ir karą su Suomija, ir Pabaltijo užgrobimą, ir kąsnelio Rumunijos atplėšimą, nepaisant Vokietijos prašymų) jokiu būdu nepriartino draugo Stalino prie didžiojo plano įvykdymo.

Neturiu racionalaus atsakymo į klausimą, kodėl jis visa tai surengė, o labiausiai tikėtina hipotezė, mano nuomone, yra ta, kad draugo Stalino gebėjimas abstrakčiai logiškai mąstyti buvo menkas. Paprastai kalbant, tokia būklė vadinasi žodžiu „kvailys“, tačiau aš negaliu jo naudoti tokio žymaus piktadarysčių genijaus atžvilgiu. Jis tiesiog nepaskaičiavo, užsižaidė smulkiu vagiliavimu. Visa tai primena Šuros Balaganovo istoriją, kuris, turėdamas milijoną, vis tik nutarė nugvelbti svetimą piniginę.

Aleksandras Podrabinekas: Kada gi iš tiesų SSRS įstojo į Antrąjį Pasaulinį karą? Pažvelkime į 1939 – 1940 m. įvykių chronologiją. Beveik nenutrūkstamai vyksta kariniai veiksmai.

Per metus aktyvūs kariniai veiksmai nebuvo vykdomi vos du mėnesius. Ar tai buvo Antrojo Pasaulinio karo dalis?

Olegas Budnickis: Kad tai buvo Antrojo Pasaulinio karo dalis, visiškai neabejoju. Apsimesti, kad tai kažkokie nesusiję įvykiai, tad SSRS į Antrąjį Pasaulinį karą įstojo 1941 birželį – tai, žinoma, neistoriška. Jei nebūtų buvę Antrojo Pasaulinio karo, tokios teritorinės perturbacijos būtų neįmanomos.

Aleksandras Podrabinekas: Tuo, kad Sovietų sąjunga į Antrąjį Pasaulinį karą stojo 1939 m. rugsėjį, neabejoja ir istorikas Markas Soloninas.

​Markas Soloninas: Sovietų sąjungos dalyvavimas Lenkijos sutriuškinime ir jos teritorijos okupacijoje, be jokios abejonės, yra sudėtinė Antrojo Pasaulinio karo dalis. Netgi neįsivaizduoju, kokie galėtų būti priešingi argumentai. Jei hitlerinė agresija prieš Lenkiją, tas Lenkijos Vokietijos karas yra pirmasis Antrojo pasaulinio karo etapas, tai kodėl gi jam neturėtų priklausyti ir sovietų agresija prieš Lenkiją. Kalbant apie sovietų agresiją prieš Suomiją, tai čia galima ginčytis. Ar tai susiję su Antrojo Pasaulinio karo koncepcija? Beabejo, taip. Tai vyksta vienoje ir toje pačioje teritorijoje, dalyviai tie patys. O ir toliau, iki 1944 metų, tiek Suomija, tiek Sovietų sąjunga sėkmingai vieni kitus naikino – tai, žinoma, buvo Antrojo Pasaulinio karo dalis.

Aleksandras Podrabinekas: Už per Antrojo Pasaulinio karo pirmus porą metų Stalino vykdytus nusikaltimus ir klaidas šalis sumokėjo milijonais kareivių, karininkų, taikių gyventojų gyvybių per karą su nacistine Vokietija. Tai jau kitas istorijos puslapis, didžia dalimi herojiškas ir pakankamai gerai ištirtas.

Tačiau neverta pamiršti ir gėdingų istorijos puslapių, idant jie nesikartotų ateity. Po komunizmo žlugimo ir Sovietų imperijos griūties, Rusija pasmerkė ir Sovietų sąjungos sandėrius su Hitleriu, ir Baltijos respublikų aneksiją.

1989-ųjų metų gruodžio 24-osios SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarime sakoma:

„SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas smerkia 1939-ųjų rugpjūčio 23 d. slapto papildomo protokolo ir kitų slaptų susitarimų su Vokietija pasirašymo faktą. Suvažiavimas pripažįsta slaptuosius protokolus juridiškai neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“.

RF URM istorinių dokumentų departamentas savo 2008 m. liepos 24 d. pažymoje paaiškino oficialią Užsienio reikalų ministerijos poziciją draugystės sutarties su Vokietija atžvilgiu:

„Pasirašyti dokumentai iš esmės reiškė zonos išilgai vakarinės SSRS sienos padalinimą į sovietinę ir vokišką įtakos sferą. SSRS gavo veiksmų laisvę Suomijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, rytinėje Lenkijos dalyje, vakarinėje Ukrainos dalyje, Baltarusijoje ir Besarabijoje. Remdamasi šiais susitarimais, sovietų kariuomenė 1939 m. antroje rugsėjo pusėje buvo įvesta į Lenkiją ir 1940 m. birželį į Pabaltijo respublikas. Politinė ir moralinė žala SSRS, pasirašiusiai sutartį su nacistiniu režimu, buvo akivaizdi“.

Taip, vos prieš septynetą metų bolševikų bendradarbiavimo su nacistais moralinė žala buvo akivaizdi net URMui.

Komentarai (36)