1941 me­tų bir­že­lio 14 die­ną če­kis­tų da­li­niai pra­dė­jo ma­siš­kus areš­tus Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je. Sta­li­no įsa­ky­mu žmo­nes rin­ko ir trė­mė į spe­cia­liąs­ias dar­bo gy­ven­vie­tes Si­bi­re ir to­liau. Gy­vu­li­niais va­go­nais iš gim­tų­jų vie­tų bu­vo ve­ža­mi de­šim­tys tūks­tan­čių žmo­nių.

Tekste panaudotos dailininko Gintauto Martinaičio, gimusio 1935 m. ir 1941 m. kartu su visa šeima deportuoto į Sibirą, o 1942-aisiais pervežto į Trofimovsko salą Lenos upės deltoje, iliustracijos. Ši sala tapo masiškiausia ištremtų lietuvių mirties ir palaidojimų vieta. Yra fotografijų, darytų ten 2008 metais. Kai kuriomis žiniomis, 2014 m. Trofimovsko sala visiškai paniro po vandeniu.

∅ ∅ ∅

Šiaurėn mus vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių, perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pajudėti nebuvo įmanoma. Paskui baržomis Angara, paskui sunkvežimiais per laukinius miškus nuo Angaros iki Lenos. Ir vėl baržomis, jau Lena tiesiai į Šiaurę. Ust-Kutas, Kirenskas, Olekminskas, Jakutskas, Kjusjuras, Stulpai. Ir vis toliau ir toliau į Šiaurę. Jau 800 km šiauriau Poliarinio rato.

Retėjo, retėjo ir visai išnyko miškai, paskui neliko ir krūmų, pakrantėse nebesimato gyvenviečių. Tai kur gi mus veža? Jau ir krantų nematyti. Kiek akys aprėpia – vanduo ir vanduo… Bangos didelės, lyg jūroje.

Lenos delta. Laptevų jūra. Justi ledinis vandenyno alsavimas. Rugpjūčio galas, o šalta lyg vėlyvą rudenį.

Pagaliau sustojome. Prieš mus – negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžio, nei krūmelio, nei žolės – vien amžinojo įšalo sukaustyta tundra, padengta plonu samanų sluoksniu. Ir medinė lenta su kažkokios arktinės ekspedicijos prikaltu užrašu, kad sala pavadinta Trofimovsku.

Į aukštą salos krantą buvo permestas medinis trapas ir mums liepė lipti: keturiems šimtams lietuvių moterų, vaikų, senukų ir keliems vyrams.

Paskui mes iškrovėme lentas, plytas ir garlaivis apsisukęs nuskubėjo atgal – artinosi žiema.

O mes likome negyvenamoje saloje be stogo, be šiltų drabužių, be valgio, visiškai nepasiruošę žiemojimui Arktyje.

Beveik tuo pat metu į salą atvežė kelis šimtus suomių iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – red.) apylinkių. Juos vežė, remdamiesi tautybe, nors tėvai ir seneliai gyveno tose vietose nuo neatmenamų laikų. Mirtis juos šienauti ėmė pirmus.

Reikėjo skubiai statyti žemines, jurtas, barakus, nes žiema jau ne už kalnų.

Tačiau viršininkai, surinkę darbingus vaikinus ir vyrus, nedavė jiems laiko statyti būstus, o išvežė į kitą salą, valstybei gaudyti žuvų.

Tada mes, moterys ir vaikai, metėmės kaip išmanydami iš plytų ir samanų ręsti barakus.Rankomis plėšėme nuo įšalusios tundros samanas ir klojome tarp plytų vietoje betono: sluoksnis plytų, sluoksnis samanų. Barake stogo nebuvo, jį pakeitė samanomis ir smėliu apšiltintas lentinis padėklas. Per lubų plyšius pūgos sniegu apipustydavo ant gultų gulinčius žmones. Vienam žmogui ant gultų priklausė 50 cm.

Tai buvo didžiulis ledinis kapas apledėjusiomis lubomis, sienomis ir grindimis.

Lapkritį prasidėjo poliarinė naktis. Nuo bado, šalčio, skorbuto ir kitų ligų ėmė mirti žmonės. Tada dar buvo galima visus išgelbėti. Lenos deltoje, ant Laptevų jūros kranto, Tumate, Bobrovsko, Sasylach salose, už 100-120 km gyveno evenkai, gaudę žuvis ir šiaurines lapes. Jie turėjo žuvies atsargų, pakankamai šunų kinkinių, jie norėjo išvežti žmones pas save, į šiltas jurtas. Bet viršininkai neleido ir pasmerkė mus žūčiai.

Penkiolikos žmonių suomių ir lietuvių vaikinų grupė,bandė pėsčiomis ledu nusigauti iš Trofimovsko pas evenkus, bet kelyje visi iki vieno žuvo – paklydo ir sušalo. Įsiminė tik vieno pavardė – Zabiela.

Poliarinės nakties viduryje mūsų barake №10 iš 30 žmonių ant kojų laikėsi ir į darbus išeidavo vos keletas moterų ir aš.

Mus siųsdavo už 7–10 km ieškoti iš Lenos aukštupio atneštų rąstų. Iškirsdavome juos iš po ledo ir, įsikinkę į virvinius pakinktus, tempdavome į Trofimovską viršininkų butų ir kontoros kūrenimui. Paimti į baraką nors vieną pliauską neturėjome teisės.

Sunkiausia buvo užtempti roges su rąstais į aukštą apledėjusios Trofimovsko salos krantą. Jėgų nebuvo, apvyniotos apledėjusiu maišų audiniu kojos slydo. Virviniai pakinktai pečius nutrindavo iki kruvinų žaizdų.

Kiti gulėjo gultuose ištinę nuo bado, arba nebegalėjo pasikelti nuo išsekimo ir skorbuto. Skorbutu sirgo visi be išimties. Jokių vitaminų negaudavome. Be skausmo byrėjo dantys, kraujavo dantenos. Raumenyse atsiverdavo negyjančios trofinės opos. Vaikščioti darėsi vis sunkiau dėl bendro silpnumo ir kraujo išsiliejimo į raumenis ir sąnarius. Atrodė, į raumenis sminga dešimtys adatų ir plonų ašmenų, kiekvienas žingsnis kėlė skausmą, o ryte buvo sunku atsistoti. Tik ant pirštų galiukų. Dažniausiai skorbutas pažeisdavo kelių sąnarius. Dėl stipraus kraujo išsiliejimo į juos buvo neįmanoma ištiesti kojų.

Taip ir likdavo žmogus gulėti sulenktomis kojomis, pamėlusiais, išpampusiais sąnariais. Paskui prasidėdavo viduriavimas ir žmogus mirdavo.

Kartą, parvilkus roges su rąstais, mus iškvietė į kontorą. Išsilaisvinusios iš pakinktų, įėjome. Mums pasakė, kad gavome algą už pusę mėnesio. Kiekviena gavome po trijų rublių kupiūrą (dabartiniais pinigais – 30 kapeikų.). Ir išsyk viršininkas Travkinas pradėjo savo pamokslą: „… reikia įnešti savo indėlį į šalies gynybą, reikia paaukoti ginkluotei…“

Iš anksto buvo sudarytas sąrašas ir priešais kiekvieną pavardę nurodyta suma – 3 rubliai. Teliko pasirašyti.

Priešais mus stovėjo sotus, tvarkingas ponas: amerikietiško audinio elegantišku kiteliu, lengvais kailiniais batais, pailsėjęs, švariai nusiskutęs, kvepiantis odekolonu rausvaskruostis.

Jis kalbėjo lengvai ir sklandžiai, lyg apie menkniekius, kalbėjo, lyg nematydamas prieš save vos ant kojų besilaikančių gyvų žmonių geltonais vaško veidais, įkritusiomis akimis, apkibusių spaliais ir utėlėmis, laikančių rankose tuos nelaimingus 3 rublius, taip sunkiai uždirbtus. Kalbėjo lyg nesuprasdamas, kad be jų nė duonos davinio nenusipirksime. Pasirašėme ir visos grąžinome savo trirubles.

Ligoniai barake prašė vandens. Reikėjo tirpdyti sniegą ir ledą. Malkų nebuvo. Todėl kas vakarą nusigaudavau į sandėlį, ištempdavau porą lentų ir slapta parvilkdavau į baraką. Užkurdavom „būgną“ (pusę geležinės statinės, virinom vandenį, šildėm ligoniams plytas prie kojų, džiovinom apavą ir raiščius veidui.

Kūrenant nuo lubų kartais pradėdavo lašėti ir ant patalynės susidarydavo ledo luobelė.

Ėjo 1942-ieji. Kūčios. Ant gultų ištinusiomis kojomis ir veidais, net akių nesimato, be sąmonės gulėjo mano motina. Ji šlapinosi beveik vienu krauju. Tai buvo ūmus inkstų uždegimas. Gulėjo ant drožlių prikimšto maišo. Apkabinusi šildžiau savo kūnu, maldaudama nemirti, prisiekinėjau išvešianti ją į Lietuvą. Visomis savo sielos pastangomis maldavau Dievą stebuklo, neleisti jai čia numirti. Ji negirdėjo, kaip į sniegu užneštą mūsų baraką užėjo duobkasiai ir paklausė, kur Grinkevičienės lavonas.

Paskui mane nuvedė į teismą.

Prieš dvi dienas iki to, kai partempiau dvi vogtas lentas, suskaldžiau ir užkūriau ugnį, barakan užėjo du viršininkai: Sventickis ir Antonovas. Pagal skiedras sniege jie lengvai surado vagį. Surašė aktą ir atidavė teismui.

Teismas vyko kaimyniniame barake. Stovėjo raudonu audeklu uždengtas stalas. Ant jo degė žvakė. Teisiamųjų suole sėdėjome septyniese. Penki už lentas, du – už duoną: Platinskas ir Albertas Janonis, Kauno teatro studijos studentas iš Šiaulių.

Alberto motina Janonienė, mirdama iš bado, maldavo sūnaus duoti jai bent trupinėlį duonos, ir Albertas su Platinsku naktį įsmuko į kepyklą. Viskas būtų baigęsi sėkmingai, jeigu jie, paėmę šiek tiek duonos, būtų grįžę į baraką. Gal ir motina nebūtų numirusi iš bado. Tačiau užuodę duonos kvapą, vaikinai neišlaikė ir puolė ant jos. Valgydami duoną, jie nuo silpnumo prarado sąmonę. Ten juos ryte ir rado.

Dėl lentų kaltinamieji aiškinosi įvairiai. Pirmasis sakė, kad norėjo padaryti karstą mirusiam vaikui, kiti prisiekinėjo jas radę. Ant teisiamųjų suolo sėdėjau paskutinė. Karo meto teismas trumpas. Per pusvalandį teisėjas apklausė šešis žmones ir kreipėsi į mane, ar prisipažįstu vogusi lentas, t.y. socialistinę nuosavybę.

– Taip, vogiau.

– Gal jus pasiuntė kas nors iš suaugusiųjų? Pasakykite, kas ir mes jūsų neteisime.

– Manęs niekas nesiuntė.

Teismas išėjo pasitarti. Mes septyniese laukėme nuosprendžio. Niekas nemąstė apie bausmės dydį, tai neturėjo jokios reikšmės. Metai ar dešimt metų – vis viena. Į lagerį Stolby varys per sniegą 50 km. Visiems aišku, taip pat ir teisėjams, kad niekas iki ten nenusigaus. Koks bebūtų nuosprendis, jis reiškė mirtį. Mamytė jau tikriausiai irgi numirė. Kančių pabaiga visai netoli.

Nuosprendis: už duoną Albertui Janoniui ir Platinskui – po tris metus. Už lentas – visiems po metus. Mane išteisinti už prisipažinimą. Kodėl? Jie gynėsi, norėjo išgyventi, tačiau eis mirti, o mane paliko. Kam? Grįžtu į baraką. Šalta, tamsu. Žukienė uždega balaną, regiu stebuklą: mamytei grįžta sąmonė. Nėra vandens. Ir vėl einu į sandėlį vogti lentų. Šviesi, nuostabi kalėdinė naktis.

Po kelių dienų visus nuteistuosius ir teisiamuosius išginė ginkluoti apsauginiai. Netrukus prasidėjo pūga. Laikėme juos žuvusiais. Tačiau kitą dieną du grįžo: Rekus iš Seirijų ir šešiolikmetis berniukas Bera Charamas iš Kauno nušalusia ranka. Abu buvo nuteisti už lentas. Rekus visas apledėję, vos gyvas sukniubo barake ant grindų ir užraudojo: „O, Kristau, Kristau, negi tavo kryžius buvo toks sunkus?“

Jis papasakojo, kad prasidėjo pūga, žmonės prarado orientaciją. Konvojininkai numetė ginklus ir ėmė glaustis prie areštantų. Nusprendė grįžti, nesumojo, kurioje pusėje Trofimovskas. Kiekvienas rodė skirtinga kryptimi. Taip ir nuėjo į pūgą kiekvienas savo kryptimi. Žuvo visi vienuolika „nuteistųjų“ ir sargybiniai. Pavasarį matėme jų kūnus ant lyčių, plaukiančių Laptevų jūrą.

Tarp jų buvo jaunuoliai Dzikas ir Bronius Lukminai iš Kėdainių. Jie irgi, kaip Janonis su Platinsku, buvo nuteisti už duoną. Jų istorijos panašios, tragiškos lemtys vienodos. Išbadėję Dzikas su Bronumi bandė parduotuvėje antrą kartą gauti keletą šimtų gramų duonos. Duonos jiems nedavė, stipriai sumušė ir nuvedė į teismą. Ir sumokėjo už tą nesuvalgytą duoną savo gyvybėmis.

Nušalusi Bero ranka pajuodo, audiniai apmirė. Jis kankinosi kelias paras ir raudojo: „Už ką man nupjaus ranką?“ Kai pūga nurimo, į šunų kinkiniu nuvežė į Tiksi uostą. Ten amputavo ranką iki peties. Tokia buvo lentos kaina…

Nuo 1942 m. gruodžio lavonų išvežimui prisireikė jau dviejų brigadų. Jose dirbo po keturis žmones: Malvina Abromaitienė – mokytojo iš Merkinės žmona, Albina Marcinkevičienė, Petrauskas – mokytojas iš Šiaulių, Duidulienė – Lietuvos armijos pulkininko žmona, Jonas Abromaitis – mokytojas, Steponas Vitkevičius – iš Šiaulių (mirė nuo bado), Teofilija Tamulėnienė, Tamulevičius – Lietuvos armijos kapitonas iš Marijampolės, Tautvašienė – švedė (1956–57 m. išvyko į Švediją). Vežėjai patys buvo išbadėję ir silpni, tad, pririšę prie lavono kojų virvę, iš barako jį vilkdavo bendromis pastangomis. Paskui mirusiuosius guldydavo ant rogučių į įsikinkę nuveždavo už kelių šimtų metrų nuo barako. Ten lavonus suversdavo į bendrą krūvą. Ant apledėjusių sienų likdavo prišalę velionių plaukai.

Kai mirė Gamzienė, po jos drabužiais, – ant krūtinės, rado mažą duonos kąsnelį. Vienas iš tempusiųjų tuoj pat čiupo duoną ir, nupurtęs utėles, čia pat suvalgė.

Kartą vieną moteriškė, mokytojo žmona, pastebėjo naktipuodyje šalia viršininko Sventickio namų duonos kąsnelį, iškrapštė jį iš sušalusio š… ir suvalgė.

Siaučiant pūgai, mirusieji po keletą dienų likdavo ant gultų su gyvaisiais.

Mirusi Marijampolės gimnazijos direktoriaus žmona Daniliauskienė tris dienas gulėjo šalia sūnaus Antano ir kitų jau nebesikeliančių. Visas barakas buvo po sniegu. Pakliūti į jį buvo galima tik šliaužte, per siaurą sniege išraustą urvą. Abromaitienė paprašė sūnaus paieškoti kokios nors skepetėlės mirusios motinos veidui uždengti. Tačiau jis pats gulėjo sulenktomis kojomis ir atsistoti negalėjo. Kai mirusią Daniliauskienę už kojų tempė iš barako per siaurą praėjimą sniege, Antanas šaukė įkandin: „Atleisk, brangi mamyte, kad negaliu tavęs palydėti…“

Mūsų barake mirusi Atkočaitienė, tipografijos darbininko iš Kauno žmona, irgi keletą dienų pragulėjo šalia su gyvaisiais.

Kai Tit-Аryje mirė Matulis (iš Kauno), jo žmona savaitę slėpė tai, gulėjo šalia vyro kūno, kad gautų jo duonos davinį. Tačiau greitai ir ji mirė nuo bado.

* * *

Bobrovske buvo keletas tonų šaldytos žuvies. Ji būtų nuo bado išgelbėjusi visus Trofimovsko salos ištremtus lietuvius ir suomius. Bet viršininkai žmonėms jos nedavė, supūdė. 1943 m. vasarą visą ją išvertė į Laptevų jūrą.

Kartą į mūsų baraką atėjo dviese: vyras ir moteris. Jų rankose buvo po ryšulėlį. Buvo tamsu ir jie paklausė, ar barake yra vaikų. Vaikų buvo. Kai jų akys priprato prie tamsos, vieną iš jų išvydo: ant grindų gulėjo nuo bado ir skorbuto miręs Jonukas Barniškis iš Marijampolės. Jie pasakė esantys iš Leningrado. Leningrade mirė jų vienintelis sūnelis. Šiandien jo mirties metinės. Jo atminimui sielvartaujantys tėvai surinko trijų dienų savo duonos davinį ir atnešė badaujantiems lietuvių vaikams.

Iš po skudurų styrojo perdžiūvusios nuo bado vaikiškos rankelės ir leningradiečiai į kiekvienas davė po gabalėlį duonos. Mažasis Leningrado blokados kankinys po mirties tiesė pagalbos ranką savo žūstantiems vienmečiams.

Kai mirdavo tėvai, vaikus perkeldavo į atskirą našlaičių baraką. Sąlygos ten buvo tokios pačios, vaikų mirtingumas dar didesnis. Alkani vaikai rankomis plėšė ledą nuo langų ir čiulpė jį. Vaikai mirė vienas po kito. Lavonų vežiotojai sniege, prie vaikų barako durų, dažnai rasdavo maišus su vaikų lavonėliais skeletėliais. Kiek jų būdavo maiše, nežinia, juos mesdavo į bendrą krūvą neatrišdami.

Du suomių berniukai, 12 ir 13 metų, tame našlaičių barake pasikorė. Tai matė trylikametė Juzė Lukminaitė iš Kėdainių, kurią ten atkėlė po tėvų ir dviejų vyresnių brolių mirties. Mažoji Juzė verkė, atmindama tėvų mirtį ir ypač – paskutinio šešiolikmečio brolio. Mirdamas nuo bado, broliukas vis laukė pažadėtosios duonos. Tačiau taip ir numirė ištiesta ranka, nesulaukęs. O duonelės jam davė į mirusią ranką.

* * *

1943 m. vasarį supratome, kad žūsime visi. Mirtingumas pasiekė kritinį tašką. Buvo žiauriai šalta, pustė pūga, ypač arši prieš poliarinės nakties pabaigą ir Saulės pasirodymą.

Barakai buvo visai nešildomi ir mirštantieji nušaldavo rankas ir kojas. Kritiškai išsekę, gulėjo beveik visi, nesikeldavo, nepaisydami viduriavimo. Žmonės buvo apėję utėlėmis. Jos knibždėjo netgi antakiuose ir ant blakstienų. Artinosi galas…

Ir kai neliko jau jokios vilties, Trofimovske pasirodė žmogus, išgelbėjęs nuo mirties likusius. Tai buvo gydytojas Lozorius Solomonovičius Samodurovas (Самодуров Лазарь Соломонович).

Jis užėjo į visus barakus, išvydo, kas dedasi ir ėmėsi energingai veikti. Narsiai susikibo su Trofimovsko viršininkais, gyvenusiais šiltuose, mūsų pastatytuose rąstiniuose namuose, nuo galvos iki kojų apsitaisę kailiais, apsiavę kailiniais untais arba veltiniais, valgė lig soties sąjungininkų siunčiamą duoną, cukrų, aliejų ir kiaulienos konservus (visi produktai, išskyrus druską, buvo atvežami iš Amerikos, per Tiksi uostą). Pagrindinis jų užsiėmimas buvo spartus lietuvių ir suomių siuntimas Anapilin. Dėl tokio svarbaus „darbo“ Mavrinas, Sventickis, Travkinas, Guliajevas, Anošinas ir kiti išvengė fronto.

Jau kitą dieną gavome po dubenėlį karštos žirnių sriubos, po puskilogramį šaldytos žuvies, kurią gydytojo patarimu, valgėme žalią, kad neprapultų askorbo rūgštis. Jis pareikalavo iš sandėlio kelių maišų žirnių, sudaigino juos ir greitai į kiekvieną baraką sudaigintus žirnius (su ūgliais). Kiekvienas gavo po saujelę, maždaug pusę stiklinės. Kiekvienam davė ir po keletą kilogramų kanadietiškų miltų. Badas ir skorbutas palengva ėmė trauktis. Atsitraukė ir mirtis. Sulaukusieji daktaro Samodurovo, liko gyvi.

Pradėjo veikti pirtis. Lavonų vežiotojai persikvalifikavo į sanitarus ir ėmė vežioti gyvus lavonus į pirtį. Kiekvieną dieną maudydavo po vieną baraką. Prausėsi visi drauge: moterys ir vyrai. Žmonių būklė buvo tokia, kad lytis neegzistavo. Skeletai iškritusiais nuo skorbuto dantimis, trofinėmis opomis ir kaulinėmis uodegėlėmis.

Aprangą kaitindavo dezinfekavimo kamerose. Kaskart kameros dugne likdavo didžiuliai juodi suanglėjusių utėlių kamuoliai.

Vasario viduryje virš horizonto pasirodė siaurutis Saulės kraštelis. Ėjo į galą poliarinė naktis. Mes patikėjome išlikę gyvi.

Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Pasiekė žinia, kad jis žuvo fronte.

* * *

Kasdien valgoma šviežia šaldyta žuvis gelbėjo nuo skorbuto, bet mūsų rankų apsaugoti negalėjo niekas. Pirštai neišvengiamai nušaldavo, pasidengdavo pūslėmis ir žaizdomis. Ir kai tokiomis žaizdotomis rankomis kitą dieną, per stingdantį šaltį, pučiant lediniam vėjui, reikėdavo vėl tempti tinklus ir rinkti iš jo žuvis, rodėsi, kad kiši rankas į verdantį vandenį. Nuo skausmo temdavo akyse, darydavosi negera.

Tai buvo kasdienė kančia! Jei tinklai keletą dienų nebūdavo tikrinami, prišaldavo po ledu, o kuo tada gaudyti žuvį? Kuo maitintis? Žuvis buvo pagrindinis maistas, vitaminas, vaistas. Ir ėjo ją gaudyti niekieno nevaromi ir nesaugomi, netgi per pūgą, jei tik laikydavosi ant kojų.

* * *

Stankevičius, mokytojas iš Marijampolės, ir viršininkas Smelcovas taip pakliuvo į pūgą. Dvylika parų pragulėjo drauge su šunimis po sniegu. Jei vienas užmigdavo, kitas niukino jį kumščiu šonan, kad nesušaltų miegodamas. Apimtas nevilties Smelcovas nuoširdžiai atgailavo ir meldė dievą stebuklo – išgelbėjimo.

Tryliktą parą pūga nurimo. Šunų beveik neliko. Sniege nuo alsavimo drabužiai sudrėko. Kai abu išlindo į paviršių, rūbai tuoj pat suledėjo. Abu ėmė stingti. Išsigelbėti nebuvo nė menkiausios vilties. Aplinkui per šimtą kilometrų nė gyvos dvasios. Kiekvieną minutę artinosi mirtis.

Ir tomis paskutiniosiomis minutėmis juo išvydo evenkas, poliarinių lapių medžiotojas, šunų kinkiniu tikrinęs savo spąstus. Ir išgelbėjo. Tokių susitikimų tikimybė arktinėse platumose be galo maža. Visi laikė juos žuvusiais.

Išgijęs ir pasitaisęs, Smelcovas mėgo pasakoti, kad tik Stalino žodžiai: „Nėra tokių tvirtovių, kurių bolševikai negalėtų paimti“, – palaikė jo dvasios tvirtybę ir padėjo išsigelbėti. Apie karštas savo maldas, atgailavimus ir pažadus Dievui jis kukliai nutylėdavo.

* * *

Mama ne kartą kreipėsi su prašymu dėl sunkios ligos leisti jai pakeisti tremties vietą, leisti gyventi Irkutsko srityje ir Altajuje. Tų vietų klimatas atrodė pakankamai minkštas. Bet prašymai nebuvo patenkinti, ir ji suprato mirsianti Jakutijoje. Ji norėjo išvysti Lietuvą, norėjo būti palaidota gimtojoje žemėje.

1949 m. vasarį mes lėktuvu pabėgome iš Jakutijos ir pasiekėme trokštamą Lietuvą.

Netrukus mūsų ėmė ieškoti. Jokių dokumentų neturėjome. Slapstėmės pas giminaičius ir pažįstamus. Ne kartą teko su sergančia motina skubiai keisti priebėgą, kai kildavo įtarimas, kad mus pastebėjo.

Grįžus į Lietuvą, motinos sveikata ženkliai pasitaisė. Didžiulis grįžimo džiaugsmas, daržovės, vaisiai, tokie būtini, sergant šia liga, gydytojų priežiūra – visa tai padėjo jai sustiprėti. Ji tiesiog atgijo. Džiaugėsi kiekvienu Saulės spinduliu, kiekviena žolele, gėlele, medžiu, kurių tiek metų nematė Šiaurėje! Ji ištisas valandas sėdėjo kur nors krūmynuose, tai skindama uogas, tai klausydama gimtosios žemės garsų… Nesugalvojo Stalinas tokios bausmės, kuri priverstų gailėtis šių akimirkų.

Bet po aštuonių mėnesių liga vėl ėmė progresuoti. Pasirodė grėsmingi uremijos simptomai. 1950 m. pavasarį sveikata jau buvo beviltiška. Ji paprašė pervežti ją į mūsų butą Kaune. Tai buvo labai rizikinga, bet mes šį norą patenkinome.

Gydytojai pas ją dažniausiai ateidavo sutemus. Kartą ji netikėtai paklausė manęs: „O kaip tu mane palaidosi? Tavęs laukia kalėjimas. Paleisk mane į Nemuną…“

Į aną pasaulį ji iškeliavo suvokdama, kad gimtojoje žemėje jei ir mirusiai nebus vietos. Mirė ji sunkiai, 1950 m. gegužės 5 dieną. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų tada nesušaudė prie vagono durų?“

Guli ji lovoje, apdėta gėlėmis. O veide ramybė. Galas kančioms. Atidariau langą, tegul lietuviškas vėjelis paskutinį kartą paglamonėja jos veidą… Mano geroji, mano romioji motuše, gyvenime nenuskriaudusi nei vieno gyvo sutvėrimo. Kodėl tavo daliai teko tiek kančių? Tu anksčiau pirmiau kitų pastebėdavai žmogišką skausmą ir nelaimę. Nepastebimai ir tyliai ateidavai į pagalbą. Išsipildė paskutinysis tavo noras. Tu mirei Lietuvoje. Tave priglobs gimtoji žemė. Iš paskutinių jėgų tu jos siekei. Silpna, mirštanti, persekiojama tu nugalėjai.

Tiktai kurgi ta vieta? Kur ir kaip palaidoti?

Vienas kunigas sutiko palaidoti be dokumentų, kita pavarde, kaimo kapinaitėse už aštuoniolikos kilometrų nuo Kauno. Bet kaip išnešti iš namų? Kaip išvežti iš miesto? Nešimą ir vežimą pamatys kaimynai… Palaidoti po langais sodelyje? Bet gegužės naktys šviesios, neįmanoma nepastebimai iškasti duobę.

Teta pasiūlė: ji nueis į NKVD ir pasakys, kad naktį pasibeldė serganti sesuo, neįleisti jos negalėjo, o dieną ji pasimirė. Tikriausiai atliks formalų asmenybės nustatymą ir leis palaidoti. Bet juk tada negalėsiu ateiti nei į laidotuves, nei prie kapo: jis, be abejonės, bus stebimas. Be to, jie tokiu pasakojimu nepatikės ir kas nors nukentės.

Tačiau labiausiai kankino mintis, kad į ją, numirusią ateis žiūrėti jos budeliai, o aš tomis paskutiniosiomis valandomis, negalėsiu būti šalia.

Tad ką daryti? Nejau tiesa, mano mirusiai motinai nėra vietos gimtojoje žemėje? Rūsyje buvo maža patalpa, numatyta kaip priebėga karo atveju. Palaidosiu ten.

Kaltu ir kirviu pradėjau ardyti betonines grindis. Nepagalvojo tėvas, kai statė namą, kaip sunku bu čia iškalti kapą mamai. Kad nepastebėtų iš gatvės, žibinu tik žvakes. Stengiuosi iš visų jėgų, bet darbas stumiasi lėtai. galiausiai betonas pralaužtas. Toliau molis. Per dvi paras darbą baigiau. Prieš mane žioji duobė. Rytoj pirmas gegužės sekmadienis – Motinos diena. Tad štai tokia mano paskutinė dovana tau, mama… Su teta supjaustome spintą, darome karstą. Durelės bus dangtis. Auštant karstą nunešam ir nuleidžiam į duobę. Dabar reikia ją ten paguldyti. Keletą kartų prieinu, bet kojas pakerta, darosi silpna. To padaryti aš negaliu. Tada atėjo patikimas žmogus, žinomo kunigo misionieriaus Paukščio brolis. Jis paimą ją ant rankų ir išneša.

Visą kitą savaitę naktimis nešiau iš rūsio betono gabalus ir molį. Paskui gavau cemento ir užlyginau grindis taip, kad neliktų nė ženklo.

Patalpoje buvo vandens skaitiklis. Jį tikrinęs žmogus ne kartą ten pastebėjo gėles ir žvakes, tačiau niekam apie tai neprasitarė.

Nežinomas „kapas…“ Kiek jų buvo ir dar yra Lietuvoje…

1950 m. mane susekė ir areštavo. Uždarė Kauno tardymo kalėjime ir pareiškė kaltinimus pagal 82-ą Baudžiamojo proceso kodekso straipsnį – pabėgimas iš tremties. Tardymo organus domino, kur slapstosi motina, kas priglausdavo ir palaikė materialiai.

Nė į vieną klausimą negalėjau atsakyti, neįduodama man padėjusių žmonių. Todėl iškart atsakiau, kad tiesos sakyti negaliu, meluoti nenoriu. Už gerumą ir kilnumą taip taip neatsilyginama. Apie motiną galiu pasakyti, kad mirė 1950 m. gegužės 5 d. Manimi, žinoma, nepatikėjo. Reikalavo pasakyti gydytojų pavardes, kokiose kapinėse ir kokia pavarde palaidota. Ir į šiuos klausimus atsisakiau atsakyti. Po poros dienų tardytojas pergalingai mane „išryškino“: patikrinti visi Lietuvos civilinės metrikacijos skyriai ir nustatyta, kad tą dieną tokio amžiaus moteris Lietuvoje nemirė. Motinos mirties faktas buvo pažymėtas kaip melagingas. Na ir ačiūdie! Pastebėjau, kad jie niekada netiki teisybe. O labiausiai bijojau, kad jie nesužinotų, kur motina palaidota, nes tada būtų atlikę ekshumaciją.

Kadangi tyrimas nė trupučio nepasistūmėjo, tyrėjai nuolat keitėsi. Tardyti vedė beveik kasnakt, vos pradėdavau migti. O šeštą ryto pasigirsdavo signalas keltis. Dieną net sėdomis nebuvo galima nusnūsti, tuoj pat bausdavo. Dėl nuolatinio neišsimiegojimo nuolat skaudėjo galvą. Galiausiai, nukamavę mane ir ir pačius save, tyrimą baigė ten, kur ir pradėjo.

Mano motiną gydę daktarai, mums pastogę suteikę žmonės, nenukentėjo. Dauguma jų dar gyvi ir gyvena Kaune ir Vilniuje. Saugumo organai buvo įsitikinę, kad motina dar gyva, ir aktyviai jos ieškojo iki 1953 metų.

* * *

Netrukus mane per Vilnių ir Maskvą atvežė į Gorkio [nuo 1990 spalio grąžintas Nižnij Novgrodo, dar kitaip, Žemutinio Naugardo pavadinimas] sritį, Suchobezvondaja stotį Unžlage, kur turėjau baigti atlikti bausmę.

Lageris nustebino mane daugybe nuostabių ir šviesių asmenybių. Atrodė, kad Stalinas sutelkė čia šalies protą, garbę ir sąžinę. Tarp kalinių buvo mokslininkai, konstruktoriai, teatro ir kino artistai, dėstytojai, gydytojai, studentai ir kiti.

Marija Aleksandrovna Holizman – Želiabovskaja (Мария Александровна Голизман-Желябовская), prancūzų kalbos dėstytoja Maskvos universitete (nuteista su vyru – vaikų literatūros specialistu, už samizdato laikymą) po darbo skaitė mums iš atminties prancūzų literatūros kursą.

* * *

Rugsėjį atsivėrė Jakutijos kalėjimo vartai ir mane išleido „į laisvę“. Pirmą kartą ėjau be konvojaus, buvo kažkaip neįprasta. Pradėjau dirbti. Ir staiga vėl netikėtas likimo posūkis: 1954 m. liepą mane netikėtai iškvietė į Jakutijos vidaus reikalų ministeriją ir paklausė, ar rašiau kada nors laišką Berijai. Berija tuo metu jau buvo sušaudytas.

Prisiminiau, kad prieš metus, etapuojama, kažkokioje stotyje paprašiau konvojuojančio kareivio įmesti laišką į pašto dėžutę. Jame prašiau Berijos, tuometinio valstybės saugumo ministro, pakeisti mano tremties vietą ir leisti gyventi tokiame Sibiro mieste, kuriame būtų medicinos institutas.

Galima tik stebėtis, kaip kruopščiai po Berijos arešto buvo patikrinta visa jo kanceliarija, jei atsirado netgi mano popierėlis.

„Jūsų prašymas buvo atmestas, – pasakė man specialiajame skyriuje, – o mes leidžiame vykti jums mokytis. Rinkitės miestą iki Uralo“. Po valandos išėjau iš ministerijos jau su leidimu rankose.

Į Omską atvykau, iki stojamųjų egzaminų likus devynioms dienoms. Speckomendatūroje, kur atvykau, man pasakė, kad į įskaitą mane įrašys laikinai, ir jei pagal konkursą nepakliūsiu į institutą, tai mane išsiųs atgal į Jakutiją. Kadangi pinigų neturėjau, tai vėl švietėsi etapas.

Pirmojo egzamino išvakarėse nuėjau į teatrą. Tuo laiku Omske gastroliavo Sverdlovsko operos ir baleto teatras.

Opera… Kokį milžinišką poveikį ji man darė. Pamilau ją labai anksti, o nuo 13 metų ji užgožė visus vaikiškus žaidimus ir pramogas. Retai praleisdavau spektaklius. Teatras… Nepamirštamos, gražiausiosios mano vaikystės valandos. Didžiausio džiaugsmo valandos. Prieš mane atsivėrė įspūdingas, nuostabus grožio ir gėrio pasaulis, jis mane apžavėjo ir vėliau tapo dvasine atrama visam gyvenimui. Teatras… Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nepajėgs užgesinti; gali daryti, ką tinkami: žeminti, kankinti, murkdyti purve, o širdyje vis vien skamba jau kita muzika, tavęs nepadarys paklusniu instrumentu.

Kai 1941 birželio 14 dieną mus vežė į Sibirą ir man liepė pasiimti būtinus daiktus, rūpestingai suguldžiau į paketus visas spektaklių programas ir išėjau iš namų, tvirtai tikėdama, kad išsinešu su savimi tai, kas brangiausia ir vertingiausia.

Tą vakarą ėjo „Traviata“. Kiek daug kartų ją mačiau Lietuvoje. Bet dabar, po tiekos mirčių ir praradimų metų, vìsa skambėjo nauja prasme, nepaprastai sukrėtė. Sukilo viskas, apie ką stengiausi negalvoti, pamiršti, kad būtų galima gyventi. Ir aš verkiau. Tačiau drauge įgijau naujų jėgų ir rengiausi egzaminams kaip šturmui.

Nors išlaikiau visus juos penketui, tačiau žinojau, kad mano likimą spręs mandatinė komisija, kuri neabejotinai susidomės kai kuriais mano biografijos momentais, kuriuos aš nuslėpiau.

Komentarai (11)