1986 metų balandžio 26-osios naktį Černobylio atominės elektrinės ketvirtąjį reaktorių bandę inžinieriai ėmė nerimauti. Visą parą bandymui skyrę mokslininkai stebėjo, kaip radiacijos lygis ne tik nesileidžia, bet ir sparčiai kyla aukštyn. Pasaulis stovėjo ant vienos iš siaubingiausių XX amžiaus pabaigos katastrofų slenksčio.

Tikėjo savo galia

Bet tą 1986-ųjų balandžio naktį Černobylio darbuotojai dar tikėjo savimi ir net nemanė, kad jau po 24 valandų pasaulis apsivers aukštyn kojomis ir bus suvoktas tikrasis atominės energetikos pavojus.

„Mes buvome įsitikinę, aklai įsitikinę, kad kontroliuojame galią, su kuria žaidžiame“, – prisimindamas lemtingąjį bandymą sakė Sergijus Parašinas. Nuo 1977 metų elektrinėje dirbęs vyras atvyko į ją likus valandai iki katastrofos.

„Manėme, kad galime palenkti gamtą savo valiai. Atrodė, kad nėra nieko, ko negalėtume padaryti. Tai buvo diena, kai supratome, kaip klydome“, – liūdnai pasakojo mokslininkas, su siaubu stebėjęs, kaip milžinišką teritoriją apima sprogimo elektrinėje pasekmės.

S.Parašino teigimu, normali praktika yra indikatoriams parodžius problemas tuojau pat stabdyti reaktorių, tačiau Černobylio darbuotojai pasitikėjo saugikliais ir nemanė, kad viskas baigsis tikru košmaru.

Pasak mokslininko, vėliau ataskaitose buvo rašoma, jog elektrinės darbuotojai buvo prastai parengti ir nepatyrę, tačiau tuo metu patys jie įsivaizdavo esantys šviesiausi Sovietų Sąjungos protai, vedantys šalį į šlovingą ateitį. Be to, jie žinojo, kad Černobylio elektrinei tuo metu buvo vos 16 metų.

Radiacijos lygiui kylant, atsakingi pareigūnai davė įsakymą nestabdyti bandymo. Pastebėję, kad temperatūra reaktoriuje užkaito iki itin pavojingo lygio, mokslininkai ėmėsi, jų manymu, išmintingiausio būdo – staiga stabdė reaktoriaus veiklą. Pasirodė, kad tai buvo lemtinga klaida.

„Įsivaizduokite, kad važiuojate automobiliu pakankamai dideliu greičiu ir ant kelio pamatote kliūtį. Natūralu, kad jūs spaudžiate stabdžius, kad išvengtumėte susidūrimo. O dabar įsivaizduokite, kad stabdžiai buvo sujungti neteisingai ir vietoje to, kad stabdytumėte, jūs tik dar labiau padidinate greitį. Stabdote, o tik dar greičiau lekiate į kliūtį“, – pasakojo S.Parašinas.

„Černobylis buvo pastatytas būtent su tokia klaida. Jei elektrinės operatoriai nebūtų darę nieko, viskas būtų buvę gerai. Lygis po truputį būtų nukritęs savaime. Bet jie to nežinojo. Iki tos akimirkos“, – kalbėjo mokslininkas.

Pamoka Lietuvoje

Net ir po trisdešimties metų mokslininkai nesutaria, kas iš tiesų lėmė katastrofą atominėje elektrinėje. Aišku tik viena, bandymas stabdyti reaktorių įdedant kontrolinius strypus į jo branduolį tik pagreitino procesą.

Tiesa, ši reaktoriaus yda nebuvo naujiena sovietų mokslininkams. Panašus incidentas 1983 metais vos nenutiko Lietuvoje, Ignalinos atominėje elektrinėje.

Tą kartą bandymų metu tragedijos buvo išvengta. Tuo metu TSKP Centro komiteto branduolinės energetikos vadovo pareigas ėjęs Georgijus Kopčinskis pripažino, kad po Lietuvos bandymo perspėjimai nuskriejo visoms likusioms elektrinėms.

„Mes tai žinojome“, – drebančiu balsu katastrofos akimirkas prisiminė G.Kopčinskis. „Prieš trejus metus buvo išsiųsti perspėjimai visoms elektrinėms su tokio tipo slopintuvais. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Tai buvo mūsų laikų arogancija. Manėme, kad valdome atomines reakcijas. Tai buvo siaubinga klaida“, – sakė buvęs sovietų pareigūnas.

Įkaitęs reaktorius neatlaikė staigaus pakitimo ir sprogo. Sprogimas ištaškė elektrinės stogą, viduje sugriuvo sienos, o nežmoniškai karštas uranas pasiglemžė viską savo kelyje. Bet tai buvo tik katastrofos pradžia.

10 tonų urano buvo išmesta į atmosferą virš Černobylio. Šis mirties debesis tuojau pat pajudėjo šiaurinės, rytinės ir centrinės Europos link. Europos mokslininkų teigimu, Černobylio radiacija paveikė apie 40 procentų žemyno teritorijos.

Aukų skaičius – nuo tūkstančių iki milijonų

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais maždaug 4000 žmonių žuvo iškart po katastrofos, paveikti milžiniškos radiacijos spinduliuotės. Ataskaitose pateikiamas Černobylio aukų skaičius svyruoja nuo 30 iki 60 tūkstančių.

Buvęs Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas aplinkos apsaugos klausimais Aleksejus Jablokovas viso Černobylio pasekmėms priskiria 1,44 milijono mirčių. Daugumą jų sudaro į katastrofos vietą siųsti gelbėjimo tarnybų darbuotojai ir kariai, kurie tik po kurio laiko pajuto pražūtingą radiacijos poveikį.

Mažiausiai 13 000 katastrofos pasekmes šalinusių vyrų ir moterų žuvo. Dar 70 000 liko nedarbingi ir sunkiai sužaloti. Ukrainos Černobylio draugija iš viso priskaičiuoja 106 000 žmonių, kuriuos suluošino katastrofos gelbėjimo darbų sąlygos.

Mokslininkų skaičiavimu, Černobylio apylinkės žmonių sveikatai bus nesaugios dar mažiausiai 3000 metų. Tiesa, iki šiol net penki milijonai žmonių vis dar gyvena teritorijose Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje, kurios yra laikomos rizikos zona.

Komentarai (2)