Astrofizikas tikina, kad žmonės apie Visatą nesuvokia vieno dalyko

Mane tas straipsnis ir samprotavimai apie krašto nebuvimą, truputi supainiojo. O kaip "Didysis sprogimas". Teorija skelbia, kad jis įvyko kažkokiame taške. Mano kukli fantazija man sufleruoja, kad kažkoks begalinio tankio taškas sprogo ir visa egzistuojanti materija išsitaškė i skirtingas puses. Turint omenyje kad materija negali judėti greičiau už šviesą. Tai maksimalios visatos ribos turėtų būti kažkokia tai sfera kurios spindulys 13mlrd.šviesmečių. (tiksliai visatos amžiaus nežinau bet apytiksliai). Mąstant ta linkme gaunasi kad vis tiek turi egzistuoti priešakinės galaktikos, kurių perspektyvoje neatrodys kad jos centre. Nes kitas galaktikas matys ne visose dangaus pusėse. Gal gali man kažkas pasufleruoti, kurioje vietoje mano logika prasilenkia su esama situacija. Nes pagal mane materialios visatos ribos turi būti. Ir jos ne tik turi būti, bet ir turi būti lengvai apskaičiuojamos žinant laiką po sprogimo ir plėtimosi pagreitį.

Man irgi atrodo,jog taip turetu but. taciau po DS,pagal vyraujancias teorijas vyko infliacija,kai pati erdve per labai trumpa laika issiplete labai daug,del to materijai nereikia virsyt sviesos greicio,kad toltu nuo musu didesniu greiciu, nei sviesos. Pagal kai kurias teorijas,infliacija vyksta iki siol. Pataisykit,jei kur suklydau

Na gerai pridėkime dar infliaciją. Bet vis tiek visatos riboms apibrėžti turi būti kažkoks paskaičiuojamas baigtinis dydis. Prie laiko ir pagreičio dar pridėkime infliaciją ir skaičiuojame.

Ar kamuolys turi kraštą ar kažkokią ribą? Gali įsiviazduoti tai kaip pripūstą balioną, apieštą galaktikom. Išleisk orą iš baliono ir viskas susitrauks į vieną krūvą (ne visai taškas, bet galim tuo laikyti). Dabar paimk ir staigiai pūsk į tą balioną, pirmu pūtimu jis staigiai padidės. Va ir bus sprogimas. Toliau bepučiant jis didės vis lėčiau, o kai pavargsi pūsti nustos ir visata plėstis, o jei išsprūs balionas iš rankų tai ir visata susitrauks. O jei pūsi vis daugiau ir daugiau - gali ir sprogti balionas. Kas čia žino, gal kuris vienas variantas ir laukia mūsų visatos?

Kazkuriam straipsny ne taip seniai buvau mates, kad realus visatos dydis, ivertinus visus zinomus faktorius, yra apie 90 mlrd. sviesmeciu.

Ne visai taip. 90 mlrd. šviesmečių yra regimosios visatos dydis.

Realus visatos dydis nežinomas, jis priklauso nuo tikslių vakuumo energijos parametrų (inflatono skaliarinio lauko potencialo grafiko), o apie tai žinoma tik labai apytiksliai. Gali būti ir taip, kad realus visatos dydis begalinis. Mes esame infliacijos burbule, kurio ribos yra "vieta", kur erdvės plėtimasis "pralenkė" šviesą. Teoriškai vakuumo energija gali spontaniškai pasikeisti, bet toks pasikeitimas vėlgi būtų apribotas infliacijos burbulo. Tas reiškia, kad gali būti daug ar net begalybė burbulų. Be to, teoriškai fizikos dėsniai (ar bent fundamentalios konstantos c, h ir G) yra nulemiami vakuumo energijos potencialo. Tai reiškia, kad skirtinguose burbuluose gali būti skirtingi fizikos dėsniai. O jei reali visata begalinė (nėra jokių priežasčių teigti priešingai), teisingi ir Alano Guto žodžiai "anything that can happen will happen—and it will happen infinitely many times".

Man tuoj sprogs smegenys....

"Singuliarumas" is kurio ir prasidejo DS buvo begalinio tankio, begalines mases, tik kazkaip kazkam pavyko suskaiciuoti "jo" temperatura, kuri buvo skaicius su gal 50 ar daugiau nuliu. Na, pagal teorine fizika tai leidzia materijai susilieti su energija. Kadangi "burbulas" (DS) buvo begalinio tankio (ir atbuline begalybe beziurint mazas, milijradus milijiradu ir t.t. milijardus kartu, tai visa ka mes suprantame kaip visata, tera to pacio "singuliarimo" vesimas ir pletimasis. Sprogimas tik metafora Mes visa dar esame "jo viduje". Beda tame, kad be singuliarimo visoje amzinybeje, begalybeje daugiau nieko nera... Nera isores, nera pavirsiaus. yra tik vidus;)

Dabar tikslai nepamenu, bet jei sudėjus į krūvą stygų ir multivisatų teorijas, jos tarpusavyje koreliuoja ir visai logiškai gaunasi. Kažkas tokio: Yra begalinis kosminis stygų vandenynas. Tame vandenyne (nepamenu priežasties) vyksta bangavimas. Dėl trinties įvyksta visatos dydžio energijos iškrovos (didysis sprogimas) ir iš stygų susiformuoja materija. Didysis sprogimas vyksta ne iš centro o visoje besiformuojančios visatos erdvėje. Toks darinys fizinių ribų neturi, papraščiausiai kažkur baigiasi materija, arba prasideda gretimos visatos materija su kitokiais fizikos dėsniais. Dėl entropijos visos visatos su laiku pavirsta stygų vandenynu ir vėl iš naujo

. Materija erdvėje negali judėti greičiau už šviesą. Tačiau pačios erdvės judėjimo greičio niekas (kiek žinome) neriboja. Regimosios visatos skersmuo ~90 mlrd š.m. Visatos amžius 13.8 mlrd metų. Šis neatitikimas kilo dėl infliacijos – erdvės plėtimosi greičiau už šviesą.

Tobula. Iš to gaunasi viena išvada, visata nera begalinio dydžio, begalinės masės ir begalinio tūrio ir ji neegzistuos visada, nes jei ji būtu begalybė nebūtu jai į kur plėstis viskas jau būtu užimta pačios begalybės.

Vietoj tiesių yra hiperbolės, kurios "aplenkia" šviesos konusą.

- Straipsnis ilgiausias, o taip ir nesugebėta paprastai paaiškinti, kad visata plečiasi ne nuo kažkokio centro, o tiesiog viskas plečiasi vienu metu. - Todėl nesvarbu kur bebūtum, vistiek atrodys jog viskas plečiasi nuo tavęs; - Beje, ar tik plėtimasi nėra tik iliuzija? Gal visata nesiplečia, o tiesiog juda? - Pagal straipsnį plėtimąsi reiktų suprasti kaip nesibaigiantį ilgai trunkantį procesą. Manyčiau kad viskas turi savo ciklus, o žmogaus gyvenimas per trumpas kad pamatytų visatos ciklus, tai ir kuria teorijas apie Dieviškus dalykus.

Na tada gal padiskutuokime ta tema, kad jei visos galaktikos tolsta viena nuo kitos, tai kokiu būdu susiduria galaktikos tarpusavyje, kaip susidaro galaktikų spiečiai?

Tolsta ne visos galaktikos, o tik tos, kurios yra pakankamai toli, jog gravitacija būtų mažesnė negu visatos plėtimasis.

Visą reikalą gadina krūvos terminų, kurie iš esmės aprašo tą patį dalyką. 1. Visatoje materija, visuose taškuose yra viena nuo kitos stumiama tam tikra jėga, ir kūnai yra stumiami vieni nuo kitų. Jeigu ta jėga viršija gravitacijos jėgą tarp kūnų, tai jie tolsta vienas nuo kito su pagreičiu. 2. Niekas neišsiaiškino kas tai per jėga, todėl pavadino, tiesiog plėtimusi. 3. Kad paaiškinti plėtimąsi, sugalvojo tamsiąją energiją, nes plėtimosi jėga turi iš kažkur atsirasti. Tik bėda - tai vistiek nieko neduoda ir nepaaiškina, nebent yra kaip tai pavadinti.

Tamsiosios energijos nesugalvojo, tai laboratoriškai stebimas, pamatuojamas faktas, pvz., per Kazimiero efektą. Vakuumas pats savaime turi energiją, labai labai mažą, bet turi. Nėra tiksliai žinoma tik šito reiškinio prigimtis, t.y. kodėl ir pgl kokius tiksliai dėsnius taip yra.

Kazimiero efektas parodo, jog egzistuoja virtualios dalelės. Tačiau virtualios dalelės ≠ tamsioji energija, nebent teoretinių skaičiavimų skirtumą nuo stebėjimų 120 eilėmis vadini pakankamu įrodymu. Šiuo metu tai tik graži hipotezė, ne daugiau. Kalbant tiksliau, tamsioji energija yra empirinis modelis, skirtas paaiškinti visatos plėtimąsi. Na, o fizikoje empiriniai modeliai nėra būtent tai, kuo mokslininkai džiaugiasi, tačiau šiuo metu geresnio modelio nėra.

Ką aš ir sakau. Empyriškai žinoma, kad vakuumas turi energiją, bet nėra tikslaus teorinio šito reiškinio modelio, nes mes objektyviai galime stebėti tik vieną jos reikšmę, nors sprendžiant iš netiesioginių įrodymų ji visai nebūtinai pastovi. Taip yra didžiulių skirtumų tarp QM ir reliatyvistinių skaičiavimų ir net tarp skirtingų skaičiavimų pačioje QM (tai viena iš neišspręstų sumavimo pgl trajektorijas ir normalizavimo problemų, žr., pvz., http://www.scientificamerican.com/artic ... imir-effec ). Bet tai teorinių modelių ir jų validavimo problema, niekaip nekeičianti fakto, kad vakuumas turi energiją.