Latvių istoriko, istorijos mokslų daktaro, Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakulteto profesoriaus tyrinėjimų sritis – Latvijos diplomatijos, kariuomenės, tautinių bendruomenių istorija. Be kitų publikacijų, Erikas Jekabsonas (g. 1965 m.) yra išleidęs knygas „Poļi Latvijā“ („Lenkai Latvijoje“, Rīga, 1996,), „Lietuvieši Latvijā“ („Lietuviai Latvijoje“, Rīga, 2003).

Viena iš jo monografijų – „Piesardzīgā draudzība: Latvijas un Polijas attiecības 1919. un 1920. gadā“ („Atsargioji draugystė: Latvijos ir Lenkijos santykiai 1919 ir 1920 metais“), išleista Rygoje 2007 m., – skirta Latvijos ir Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos, Lietuvos ir Lenkijos bei šių trijų valstybių tarpusavio santykiams, Latvijos neutraliai, o dažnai ir savanaudiškai pozicijai Liucijaus Želigovskio agresijos metu ir vėliau, Lenkijai aneksavus Pietryčių Lietuvą. Lietuvių skaitytojui ji gali būti įdomi ir dėl mažai žinomų ar negirdėtų faktų, taip pat dėl kiek skirtingos jų interpretacijos.

Autoriui maloniai sutikus, čia skelbiamas monografijos skyrius, tiesiogiai skirtas minėtiesiems įvykiams, taip pat keletas susijusių ištraukų iš tolesnių skyrių. Iš latvių kalbos vertė ir tekste minimų asmenų sąrašą atrinko Alvydas Butkus.

Latvija ir Vilniaus klausimas

Jau 1920 m. rugsėjo 9–10 dienomis Latvija bandė padėti sureguliuoti Lenkijos ir Lietuvos santykius, nes abi šalys nuo rugsėjo 2 d. faktiškai buvo karo būklėje. Tai mėginta daryti, pasiūlius Rygą kaip tarpininkavimo ir derybų vietą. Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha padėkojo ir informavo, kad Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės jau susitarusios pradėti derybas Kalvarijoje. Lietuvos pusė Latvijos pasiūlymą vertino irgi teigiamai, nors apskritai reikia pripažinti, kad šioje situacijoje Latvijos mėginimas tarpininkauti buvo gana nesėkmingas ( jos šalutinis tikslas buvo didinti Latvijos tarptautinį prestižą). 

Lenkų ir lietuvių derybos Kalvarijoje buvo be rezultatų, tačiau Tautų Sąjungos ir Vakarų didžiųjų valstybių spaudimu jos buvo pratęstos rugsėjo 29 d. Suvalkuose, kur spalio 7 d. buvo pasirašyta sutartis. Joje fiksuota laikinoji demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, netiesiogiai palikus lietuvių kontroliuojamoje teritorijoje ir svarbiausią nesantaikos priežastį – Vilnių. Rodės, artėjo konflikto sprendimas. Jis būtų atvėręs naujas galimybes sukurti Baltijos valstybių sąjungą ir įgyvendinęs Vakarų valstybių norą pasiekti taiką tarp naujai susikūrusių valstybių tokiame svarbiame pasienio su Sovietų Rusija regione.

Tačiau Vilniaus problema pasirodė pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima taip paprastai išspręsti. Lenkijos vadovai (pirmiausia J. Pilsudskis), nors ir buvo priversti paklusti Vakarų reikalavimams, nesiruošė lietuviams atiduoti Vilniaus. Spalio 9 d. gen. L. Želigovskio vadovaujami lenkų kariuomenės daliniai, tariamai „sukėlę maištą“, o iš tikrųjų visiškai suderinę su Lenkijos kariuomenės vadovybe (vėlgi pirmiausia su vyriausiuoju vadu J. Pilsudskiu), užėmė Vilnių, išviję iš jo lietuvius ir sukūrę vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę (kurią faktiškai kontroliavo Lenkija). Spalio 12–13 dienomis į Kauną vėl persikėlė užsienio šalių, tarp jų ir Latvijos, diplomatijos atstovai ir kt. (pasiuntinys V. Bandrevičius pateikė trumpą pranešimą apie patyrimus Vilniuje).

Nors Želigovskio neoficialus ryšys su Varšuva buvo suvokiamas iškart, Latvijos padėtį komplikavo Lietuvos kariuomenės buvimas Alūkštos apylinkėse. Todėl teoriškai Vidurio Lietuvos pajėgos galėjo tiesiogiai grasinti ir Latvijos teritorijai. Be to, nepriklausomai nuo tolesnės įvykių eigos, tai buvo puiki proga ir pretekstas išspręsti klausimą dėl Lietuvos pajėgų buvimo Alūkštos dalyje, kurią Latvijos pusė traktavo kaip savą. Todėl spalio 12 d. Latvijos kariuomenės vyriausiasis vadas J. Baluodis pranešė Lietuvos kariuomenės vadovybei, kad Latvijos kariuomenė priversta garantuoti savo žemių saugumą ir užimti teritoriją iki buvusios Kuršo gubernijos ribos, tačiau akcija nėra nukreipta prieš Lietuvą, „kuri irgi suinteresuota, kad Eglainėje būtų latvių, o ne Želigovskio, pajėgos“.

Lietuvių daliniai Alūkštoje nebuvo dideli, be to, jau spalio 11 d. čia esantys 9-ojo pėstininkų pulko 450 vyrų ir Baltarusių kuopos  patys  buvo pradėję chaotišką evakuaciją į Panevėžį, tad kariuomenės pergrupavimas, Eglainėje prasidėjęs naktį į spalio 12 d. (Subatę lietuviai paliko jau spalio 11 d. vakare), vyko ramiai. Eglainės lietuvių komendantui buvo iškeltas reikalavimas nedelsiant evakuoti kariuomenę į buvusį gubernijos pasienį ir leisti palikti 15 kareivių trims dienoms turtui išvežti. Kadangi aplinkiniai latvių valstiečiai atsisakė duoti jiems pastotes, šių teko ieškoti Lietuvoje. Matydami, kad išvežimo darbai dėl šios priežasties stringa, latviai nukėlė terminą į spalio 13 d.  Vienoje iš sodybų prie Eglainės buvo įrengta Lietuvos kariuomenės 5-oji belaisvių stovykla. Latvių 12-ojo Bauskės pėstininkų pulko kariai išlaisvino šioje stovykloje laikytus 22 lenkus karo belaisvius, o lietuvius sargybinius nusiuntė į Lietuvą (buvusieji belaisviai perduoti A. Miškovskio žinion ir išvyko į Rygą, vėliau jie visi pabrėžė mandagų latvių elgesį su jais). 

Šios akcijos metu būta ir nemalonių momentų – latvių kariai nuginkluotus lietuvių sargybinius prieš paleisdami buvo trumpam uždarę į belaisvių patalpas ir net bandė juos priversti susikeisti drabužiais su buvusiais lenkų belaisviais (tai neįvyko, nes lenkai atsisakė tai daryti). Lietuvos pusė protestavo dėl dviejų lokomotyvų ir 22 vagonų sulaikymo Eglainėje. Paliktasis inventorius buvo grąžintas, ir kariškiai gavo įsakymą stropiai juo rūpintis. Ginčytiniems klausimams išsiaiškinti spalio 14 d. Šiauliuose susitiko abiejų šalių kariuomenių vadovybė (Lietuvos pusei atstovavo ir latvis pulkininkas leitenantas V. Uozuolas, Latvijos pusei – P. Radzinis ir V. Bandrevičius). Lietuvos krašto apsaugos ministras ir vyriausiasis kariuomenės vadas K. Žukas kalbėjo apie Želigovskio grėsmę Latvijai, „Latgalos dvarininkų legioną“ jo kariuomenėje, prikišo latviams Eglainės užėmimą; J. Baluodis tai aiškino kaip būtinybę apsaugoti Daugpilį nuo galimo želigovskininkų puolimo. Stengdamasis nuraminti lietuvius, jis pabrėžė, kad latvių karinė akcija dar galutinai nesprendžia Eglainės valstybinės priklausomybės klausimo – jį išspręsianti tarptautinė Sienos nustatymo komisija.

Savo ruožtu P. Radzinis spalio 14 d. Rygoje informavo A. Miškovskį, kad Latvijos kariuomenė užėmė visą Kuršo gubernijos pasienį, peržengusi sieną tik ties Subate, kur esanti „visiškai latviška teritorija“ (iš tikrųjų minėtoji linija iki galo buvo užimta keletą dienų vėliau – E. J.), ir prašė pranešti Lenkijos kariuomenės vadovybei, kad Latvijoje nebėra nė vieno lietuvių kario. Visa tai tam, „kad būtų išvengta nesusipratimų tarp mūsų kariuomenės ir didvyriškos lenkų armijos„. Tą pačią dieną A. Miškovskis perdavė šią žinią Lenkijos Generaliniam štabui. Latvijos valdžios įstaigos ir cenzūra Rygoje neleido spaudoje paskelbti Lietuvos diplomatijos atstovo D. Zauniaus kvietimo Latvijos lietuviams dalyvauti Lietuvos valstybės atgimimo procese, nes skelbime neigiamai minėta Lenkija ir lenkai.

Iš tikrųjų Želigovskio pajėgų dešiniajame sparne žygiavo Lenkijos kariuomenės 3-ioji Legionų divizija, formaliai laikydamasi neutraliteto, o iš tikrųjų palaikydama aktyvų ryšį su Vidurio Lietuvos pajėgomis. Spalio 14 d. Latvijos kariuomenės Žiemgalos divizijos štabo agentai pranešė, kad lenkų žvalgai buvo pasirodę Slobotkoje ir Breslaujoje, tačiau „bolševikai juos iš ten išviję“. Spalio 15 d. Žiemgalos divizija gavo įsakymą sustiprinti žvalgybą ir, jei tik lenkai „prisiartintų prie mūsų administracinės sienos /.../, greičiau ją užimti“. Rezervui buvo parengtos Vidžemės divizijos dalys. Savo ruožtu spalio 16 d. 2-ajam Ventspilio pėstininkų pulkui (į pietus nuo Daugpilio) buvo pristatyta keletas artilerijos baterijų. Spalio18 d. J. Baluodis pranešė, kad jau visiškai užimta buvusios gubernijos siena nuo Subatės iki Šafranovo.

Spalio 15 d. P. Radzinis įsakė „per žvalgybą ir karininkų patrulius“ pranešti apie tai lenkų kariuomenei ir prašyti lenkų nemėginti peržengti buvusios gubernijos sienos. Spalio 25 d. į Jakubovkos dvarą (tarp Sitos ežero ir Ričos) atvyko lenkų 3-iosios Legionų divizijos 3-iojo artilerijos pulko karininkas su keliais kareiviais ir informavo 2-ojo Ventspilio pulko bataliono vadą J. Grosvaldą, kad lenkai įsitvirtinę linijoje maždaug 15–17 km nuo „Kuršo“ sienos ir kol kas jiems įsakyta jos neperžengti. Jis pabrėžė, kad lenkų ketinimai latvių atžvilgiu yra draugiški. Susitikimas buvęs labai „nuoširdus„.

Tuo pat metu agentai pranešė, kad į Vydžius ir Švenčionis įžengė lenkų 23-iasis pėstininkų pulkas, o spalio 27 d. 2-ojo Ventspilio pulko žvalgai Drisvėtoje (gerokai už sienos) draugiškai susitiko su lenkų žvalgais ir vėliau išsiaiškino, kad Turmante tebėra nedidelės pajėgos lietuvių, kurie esą labai bijo lenkų. Tačiau lapkričio 1 d., kai Turmante pasirodė lenkų žvalgai, lietuviai į juos atidengė ugnį ir neilgam privertė atsitraukti. Patys lietuviai nuo Vilniaus–Daugpilio geležinkelio linijos visiškai atsitraukė lapkričio 2–3 d. Atėję lenkai latvių atžvilgiu laikėsi korektiškai ir nemėgino peržengti sienos. 

Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas T. Rozvadovskis lapkričio 17 d. pranešime rašė: „Sutinkamai su tuo, kad santykiuose su Latvija mes turime vengti bet kokių nesusipratimų, galinčių pabloginti dabartinius santykius, lenkų daliniai gavo įsakymą neperžengti buvusios Kuršo gubernijos ribos tarp Turmanto geležinkelio stoties ir Indricos ir šią ribą laikyti Lenkijos–Latvijos demarkacine linija, kol abiejų šalių vyriausybės priims sprendimą dėl valstybės sienos.“

2-ojo Ventspilio pėstininkų pulko karininkas O. Caunytis vėliau prisiminė, kad santykiai su lenkais ties naująja linija „gana įtempti, bet išoriškai mandagūs ir taikūs“. Tad Latvijos kariuomenės dalinių skaičius prie sienos kurį laiką nebuvo mažinamas, o kariuomenė buvo pasiruošusi visoms galimybėms. Savo ruožtu Lenkijos kariuomenės vadovybės pranešime buvo sakoma: „Lenkijos armija iki šiol /.../ stropiai paiso susidariusios demarkacijos linijos. Lenkų ir latvių pulkų kaimyniniai santykiai iš karto tapo draugiški /.../.“

Vilniaus įvykiai sukėlė nerimą Latvijai. Spalio 14 d. A. Miškovskis pranešė, kad Latvijos visuomenei neramu, ir reikėtų, kad pats Želigovskis ir Lenkijos spauda pabrėžtų jo draugišką požiūrį į Latviją. Kitą dieną jis pranešė apie Latvijos spaudos susirūpinimą dėl Alūkštos apylinkių likimo, ir pridūrė, kad „būtina, jog generolo Želigovskio daliniai, kurie gali greitai susisiekti su latviais, vengtų bet kokių nesusipratimų su jais“.  A. Miškovskis ir V. Kameneckis stengėsi įtikinti Latvijos politikus ir visuomenę, kad bet koks nerimas yra nepagrįstas. Spalio 23 d. Kameneckis per spaudą pranešė, kad Lenkijos vyriausybė neturi nieko bendra su Želigovskio akcija, tačiau ji „įdėmiai seka įvykius Vilniuje ir laiko juos karšto patriotizmo išraiška“. Ir Lenkijos taikos delegacijos taikos derybose su Sovietų Rusija narys L. Vasilevskis tvirtino, esą Želigovskis neturi agresyvių planų prieš Latviją.

Pačiai Latvijos vyriausybei buvo beveik aiškus Lenkijos vaidmuo įvykiuose. Spalio 25 d. Užsienio reikalų ministerijos apžvalgoje visiškai teisingai teigta, jog „Želigovskio pasirodymas įvyko su paties Pilsudskio pritarimu ir palaikymu“ ir kol „šį reikalą valdo pats Pilsudskis, tai negali grėsti mūsų saugumui. Bet jei Pilsudskio įtaka dingtų, tai reikalas būtų kitoks“.

Iš šalies Latvijos santykiai su Lenkija spalio mėn. atrodė geri. Tai spalio 20 d. pripažino ir Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha. Savo ruožtu A. Keninis spalio 29 d. apibendrino, kad Lenkijos spauda, vyriausybė ir Seimas apskritai yra palankiai nusiteikę Latvijos atžvilgiu. E. Sapieha buvo pažadėjęs, kad Lenkija netrukus pripažins Latviją de jure, ir kol kas tai esą neįvyksta tik dėl Prancūzijos neigiamos nuostatos. Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas lapkričio 3 d. tvirtino, kad „Latvijos vyriausybė šiuo metu stengiasi taisyti blogą įspūdį, kurį ji paliko savo šalta laikysena Lenkijai patekus į kritišką situaciją“ (rugpjūčio mūšių prie Varšuvos metu – E. J.). Tačiau Latvijos laikysena eilinį kartą keitėsi priklausomai nuo įvykių Vilniaus regione. Pasak istoriko P. Losovskio, prasidėjus Želigovskio akcijai, Latvija sukėlusi Lenkijai „didžiausią nuostabą“.

Tam būta objektyvių priežasčių. Kariuomenės vyriausiojo vado štabo Užsienio žvalgybos skyrius pranešė, kad Želigovskis rengiasi nuversti Lietuvos vyriausybę ir sudaryti Lietuvos uniją su Lenkija, sukurti lenkų kontroliuojamą koridorių per Vilnių, Mažeikius ir Liepoją „ryšiams su Prancūzija palaikyti“. Jo kariuomenėje tarnauja daug Latgalos lenkų, o jie norėtų ir Latgalą prijungti prie Lenkijos. Vidurio Lietuvos kariuomenės kiekis – 75 000–90 000 vyrų – esąs perdėtas. Savo ruožtu štabo Kontržvalgybos skyrius lapkričio 7 d. informavo, kad Daugpilio ir Alūkštos apylinkėse intensyviai platinami gandai apie laukiamą Želigovskio pajėgų įžygiavimą. 

Gandus skleidęs net Lenkijos garbės konsulas Daugpilyje S. Sirevičius, kuris, beje, apdalijęs Lenkijos pasais vietinius lenkų savanorius ir nusiuntęs juos į Lenkiją, kur tie dalyvavę organizuojant savivaldas ir policiją, taip pat stoję į Vidurio Lietuvos kariuomenę. Alūkštos apylinkėse pastebėta vietinių lenkų, apie kuriuos buvo žinoma, kad jie tarnauja Lenkijos kariuomenės žvalgyboje ir kontržvalgyboje. Du iš jų buvo sulaikyti Gryvoje (Daugpilio pietinis priemiestis – A. B.), nes pas juos rasti Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Lietuvos pasai ir kiti dokumentai bei daiktai, liudijantys apie žvalgybos užduotis. Padėtį dar labiau komplikavo labai sugriautas Latgalos ūkis, masinė spekuliacija ir kontrabanda pasienio rajonuose, apgailėtina sanitarinė padėtis (1920 m. rudenį Latgaloje gyventojai galėjo keliauti tik turėdami vienkartinį komendanto leidimą, o vykstantys į Rygą privalėjo parodyti karantino gydytojo pažymą, kad jiems atlikta utėlių naikinimo procedūra).

Lenkijos Generalinis štabas gruodžio 1 d. irgi pranešė, kad Latvijoje sklinda gandai apie Lenkijos 2-osios armijos (septynių divizijų) perdavimą Želigovskio žinion, apie Latgalos ir Kuršo užėmimo planus, net apie galimą Želigovskio akcijos ryšį su nauja Bermonto avantiūra Baltijoje ir Bulako-Balachovičiaus veiklą. A. Miškovskis lapkričio 7 d. pranešė, kad dėl gandų Latvijoje sustabdyta kariuomenės demobilizacija ir pradėtos registruoti ryšio priemonės. Latvijos kariuomenės vadovybei jis eilinį kartą leido suprasti, kad Vidurio Lietuvos pajėgų akcija prieš Latviją neįmanoma, ir jau kitą dieną pats asmeniškai nuvyko prie Latvijos ir Lenkijos naujosios sienos linijos ties Alūkšta.

Tačiau visuomenės nerimas Latvijoje vis didėjo. Lapkričio 2 d. poetas E. Virza spaudoje rašė, kad negalima mažinti išlaidų kariuomenei, kol „Želigovskis niokoja lietuvių laisvę, o jo divizijos nukreiptos į Daugpilį“. Ypač aštriai reagavo Latgalos latvių inteligentija. J. Paberzas rašė apie Vidurio Lietuvos kariuomenės Latgalos dvarininkų pulką, pasiruošusį pulti Daugpilį, ir ragino būti budrius, nes dvarininkai nori „gelbėti savo dvarus, vėl sėdėti ant sprando valstiečiams, nusėti lenkų žemę lenkiškomis mokyklomis, bažnyčiomis, visose įstaigose įvesti mums nesuprantamą kalbą“. Ir Užsienio reikalų ministerija lapkričio 7 d. pranešė apie vadinamąjį „Latgalos pulką“, kuris dislokuotas Švenčionių rajone ir kuriame esą daug lenkų bei rusų dvarininkų. Pulko „laikysena yra įtartina“. Nors iš tikrųjų atskiro „latgaliečių“ pulko Vidurio Lietuvos kariuomenėje nebuvo, joje tarnavo ir civilinėje administracijoje darbavosi daugelis Latgalos dvarininkų, kurių požiūris į Latviją buvo priešiškas ar bent jau nepalankus. Vienas ryškiausių jų atstovų – Daugpilyje gimęs V. Studnickis-Gizbertas  – ir vėliau pasižymėjęs ypatinga nepagarba Latvijos valstybei. Neabejotina, kad ir dalis Latgalos dvarininkų, ir kiti šovinistiškai nusiteikę Želigovskio kareiviai iš tiesų galėjo tikėti „karo žygiu į Latgalą“, turint galvoje labai savotiškas Vilniaus ir Vilniaus regiono užėmimo aplinkybes, taip pat Vidurio Lietuvos kariuomenės pobūdį.

Lapkričio 10 d. M. Hartmanis iš Varšuvos taip pat pranešė apie Latgalos dvarininkus Želigovskio kariuomenėje, taip pat apie ginklus ir maistą, išsiųstą iš Lenkijos į Vilnių. Latvijos kariuomenės vadovybė stengėsi nuraminti visuomenę pabrėždama, kad yra imtasi visų reikiamų atsargumo priemonių, ir gandai apie Želigovskio pajėgų ir latvių susidūrimus prie Daugpilio yra visiškai nepagrįsti. Be to, tarp Latvijos kariuomenės ir lenkų 3-iosios Legionų divizijos, kuri buvo Vidurio Lietuvos kariuomenės struktūroje ir kurioje „mūsų kareiviai sutinka vieną kitą seną pažįstamą“ iš Latgalos vadavimo laikų, yra neutrali zona9.

Informacijai gauti į Vilnių buvo nusiųstas Latvijos karo atstovo padėjėjas Lenkijoje kapitonas (rotmistras) A. Lėvingas, atvykęs į lenkų užimtąjį miestą lapkričio 7 d. Kalbėdamas su juo, L. Želigovskis pabrėžė, kad nori kuo greičiau užmegzti draugiškus santykius su Latvija10. Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas lapkričio 15 d. padarė išvadą, jog „paaiškinimai, kuriuos Vilniuje rotmistrui Lėvingui davė Želigovskis /.../, paliko Rygoje labai gerą įspūdį“. 

Be to, Vilniuje nuo lapkričio 15 iki 21 d. komandiruotėje buvo Latvijos diplomatinės atstovybės Varšuvoje sekretorius P. Uolinis, gavęs Latvijos diplomatinio atstovo A. Keninio oficialią užduotį – išsiaiškinti Latvijos piliečių ir pabėgėlių padėtį šiame mieste (kelyje iš Lenkijos). Žinoma, jis turėjo ir neoficialią užduotį – sužinoti bendrą situaciją Vilniuje ir Želigovskio požiūrį į Latviją. Želigovskis jam palikęs „paprasto, nuoširdaus ir garbingo kareivio“ įspūdį. 

Pokalbiai apie politiką jį apsunkinę, todėl jis mielai patikėjęs juos vesti patarėjams (pirmiausia A. Pristoriui, ryšių karininkui, palaikiusiam ryšį su J. Pilsudskiu). Generolas šiltai prisiminęs latvę gailestingąją seserį E. Kundzinią iš Cėsių, pasaulinio karo metu slaugiusią jį ir kitus sužeistus lenkų karininkus vienoje karo ligoninėje Podolėje. P. Uolinis tvirtai įsitikino, kad Želigovskis „pavaldus Varšuvai, kuri palanki Latvijai“. Ir M. Hartmanis iš Varšuvos pranešė, kad „Želigovskis žada geriausius santykius su mumis“. J. Pilsudskio adjutantas B. Veniava-Dlugoševskis pokalbiuose su Latvijos atstovais pabrėžė, kad Želigovskis esąs demokratas ir negins Latgalos dvarininkų interesų, o pats J. Pilsudskis per iškilmes, kur jam buvo suteiktas maršalo laipsnis, A. Keniniui darsyk akcentavo savo geranoriškumą Latvijai.

Tad P. Radzinis turėjo pagrindą spaudoje teigti, kad Želigovskis, būdamas lenkas, tiesiogiai ar netiesiogiai atstovauja Lenkijos interesams, o Lenkija nesuinteresuota kelti grėsmę Latvijai, ir „kai kurių lenkų dvarininkų pageidavimai nėra lenkų vyriausybės ir tautos daugumos mintyse“.

Lietuvos vyriausybė šiuo metu stengėsi gauti Latvijos paramą kovoje su Vidurio Lietuva ir Lenkija, nes sąlygos atrodė palankios, kad pagaliau pasiektų Latvijos stojimą Lietuvos pusėn jos konflikte su Lenkija. Jau spalio 11 d. Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komisija nusprendė „ieškoti supratimo kelių su latviais“, kad drauge „apgintų nepriklausomybę“. Lapkričio 11 d. į Rygą atvyko Lietuvos karinė delegacija (latvių kilmės generolas leitenantas, Generalinio štabo ypatingų užduočių generolas M. Katchė, spalio 7 d. Suvalkuose pasirašęs Lietuvos ir Lenkijos sutartį, latvis pulkininkas leitenantas V. Uozuolas ir dar vienas karininkas). Lapkričio 17 d. į Rygą atvyko grupė Seimo deputatų (vadovaujami M. Sleževičiaus).

 Jie mėgino įtikinti Latvijos kariuomenės vadovybę, jog būtina sudaryti abiejų šalių karinę sąjungą, nukreiptą prieš Vidurio Lietuvą. Seimo atstovų oficialus tikslas buvo sudalyvauti Latvijos nepriklausomybės paskelbimo dienos iškilmėse (lapkričio 18-ąją – A. B.), tačiau M. Katchė Kaune buvo gavęs konkrečią užduotį – pasiekti, kad prieš Vidurio Lietuvą būtų pasirašyta karinė konvencija, numatanti aktyvius Latvijos kariuomenės veiksmus, jei Želigovskio kariuomenė pajudėtų Kaišiadorių ir Ukmergės kryptimi. Lietuviai pasielgtų taip pat, jei Vidurio Lietuvos lenkų pajėgos patrauktų Daugpilio link. Be to, turėjo būti sukurtas bendras operatyvinis planas. Tačiau Latvijos pusė puikiai suvokė, kad tokia sąjunga būtų nukreipta ne tik prieš Vidurio Lietuvą, bet ir prieš Lenkiją, ir nors Konstitucinio susirinkimo didžiausioji frakcija – socialdemokratai – buvo nusistatę prieš Lenkiją, aktyviai padėti lietuviams atsisakė. Lapkričio 15 d. pranešime Kaunui M. Katchė pabrėžė, kad trijų dienų derybose latviai sutikę teikti Lietuvai visapusišką pagalbą kovai su Želigovskiu, tačiau pripažinę, kad visuomenė dar neparengta Latvijos kariuomenės veiklai prieš Vidurio Lietuvą. O lapkričio 19 d. pranešime M. Katchė jau pripažino, kad sudaryti karinę konvenciją su Latvija nepavyks, nors didelė latvių tautos dalis užjaučia Lietuvą. Visų pirma, tai susiję su Latvijos vyriausybės požiūriu, kad kova su Vidurio Lietuva reikštų konfrontaciją su Lenkija.

M. Katchė pasiūlymas aptarti karinės konvencijos projektą privačiai irgi liko be atsako. Tačiau tolesnėse derybose Latvijos pusė pažadėjo lietuviams kiek galėdama parūpinti karo specialistų, karinių medžiagų, leisti naudotis uostais karinėms medžiagoms gabenti, naudotis Latvijos dirbtuvėmis ir t. t. Latvijos armijos štabo viršininkas K. Ramatas teigė, kad pokalbyje su juo ir J. Baluodžiu generolas M. Katchė pasiūlęs sukurti glaudžią abiejų šalių sąjungą, tačiau latviai atsakę, jog jau seniai galvojantys apie platesnę visų Baltijos šalių sąjungą. M. Katchė pabrėžęs, kad nesąs įgaliotas kalbėti apie tokią sąjungą ir kad reikėtų atsižvelgti į „momento grėsmę“. K. Ramatas vėliau prisiminė: „Tam savo ruožtu mes negalėjome pritarti, nes tikra beprotybė būtų susipykti su mūsų didžiausiu ir stipriausiu kaimynu, kai mūsų realieji politiniai interesai reikalavo kuo artimesnės draugystės su juo.“

Lapkričio 18 d. Steigiamojo Seimo pirmininkas J. Čakstė Lietuvos diplomatiniam atstovui D. Zauniui pranešė, kad Kauno užėmimo atveju Latvijos vyriausybė svarstys galimybę teikti Lietuvai karinę pagalbą. Lietuvos delegacija šį pažadą ir moralinės paramos patvirtinimą gavo lapkričio 20 d. Ginče dėl Vilniaus oficialiai buvo pareikštas Latvijos neutralitetas. Tačiau dar dieną prieš (lapkričio 19 d.) A. Miškovskis jau buvo pranešęs savo vyriausybei, kad lietuviai sulauksią neigiamo atsakymo ( jį apie tai lapkričio 18 d. iškilmingame kviestiniame pokylyje, kuriame dalyvavo ir oficialioji Lietuvos delegacija, informavo Krašto apsaugos tarybos pirmininkas K. Goperas, taip pat politikai A. Klyvė ir J. Feldmanis).

Latvijos vyriausybės padėtį sunkino tai, kad Rygoje buvo ir Vidurio Lietuvos delegacija: Laikinosios valdančiosios komisijos Užsienio reikalų departamento atstovas B. Kšižanovskis, Pramonės ir prekybos departamento vicedirektorius F. Velioglovskis bei kariuomenės atstovas poručikas Vasilevskis. Lapkričio 10 d. šarvuotu traukiniu „Paderewski“ jie atvyko į Turmantą drauge su Latvijos karinio patarėjo padėjėju Lenkijoje A. Lėvingu, o lapkričio11 d. buvo Rygoje. Prieš tai A. Lėvingas telegrafu prašęs Latvijos kariuomenės vadovybės leisti įvažiuoti į šalį „Želigovskio deleguotiems atstovams“, kurie pageidauja kalbėtis su Latvijos kariuomenės vadais. Tad leidimą įvažiuoti buvo davęs Vyriausiojo vado štabas be Užsienio reikalų ministerijos žinios, nors pagrindinis B. Kšižanovskio tikslas buvo derybos būtent su URM. 

Delegacija turėjo įtikinti Latvijos pusę, kad Vidurio Lietuva yra draugiška ir kad reikia susitarti dėl eismo geležinkeliu, taip pat dėl pašto ir telegrafo ryšių. Apie savo atvykimą Vilniaus atstovai informavo URM ir Vyriausiojo vado štabą. Šis atvykimas sukėlė tam tikrą sumaištį. Z. Mejerovicas buvo išvykęs, o premjeras K. Ulmanis ir J. Čakstė nusprendė delegacijos oficialiai nepriimti. Laikinai buvo pranešta, kad ir K. Ulmanio nėra Rygoje, ir paprašyta kelias dienas palaukti, nes Latvijos pusė buvo pasirengusi priimti B. Kšižanovskį Užsienio reikalų ministerijoje neoficialiai. Lapkričio 15 d. įvyko maždaug valandos trukmės pokalbis tarp jo ir departamentų direktorių L. Sėjos bei V. Šūmanio. Pokalbio metu B. Kšižanovskis išdėstė lenkų pusės požiūrį į Vilniaus įvykius ir paneigė gandus, esą Želigovskis Latvijos atžvilgiu turįs piktų kėslų. Pokalbio tonas buvęs draugiškas. Į klausimą apie Latvijos poziciją konflikto atžvilgiu L. Sėja atsakęs, kad toji bus lūkuriuojanti, tačiau Latvija negalinti pripažinti „etnografinės Lietuvos užkariavimo“. Savo ruožtu F. Velioglovskis lapkričio 16 d. su Geležinkelių valdybos atstovais aptarė eismo atnaujinimo galimybes. Be to, tądien delegacija turėjo dar vieną neoficialų susitikimą URM. Tuo metu K. Ulmanis apsisprendė dėl savo tolesnio elgesio (didžia dalimi – paveiktas Lietuvos delegacijos ir visuomenės nuomonės). 

Lapkričio 16 d. K. Ulmanis asmeniškai informavo Lietuvos atstovus, kad Vidurio Lietuvos delegacija bus išprašyta iš šalies. Lapkričio 16 d. popietę buvo atšauktas prie delegacijos priskirtasis A. Lėvingas, o kitas karininkas informavo Vidurio Lietuvos atstovus, kad jie kitą dieną privalą palikti šalį ir „labai korektiškai, bet tvirtai“ pasiūlė juos palydėti iki Turmanto pasienio stoties. Tačiau delegacija pareikalavo raštiško potvarkio apie išprašymą ir lapkričio 17 d. neišvyko, o Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kurioje protestavo prieš nuostatą, neatitinkančią „tarptautinių tradicijų“ (notos nuorašus išdalijo užsienio šalių atstovybėms). Rygą lenkai paliko tik lapkričio 18 d. rytą.

Abiejų delegacijų buvimo Rygoje metu vyko smarki politinė kova, kurioje aktyviai dalyvavo ir Lietuvos bei Lenkijos diplomatiniai ir neoficialieji atstovai. Itin ryžtingai laikėsi Lietuvos atstovai – ypač po to, kai lapkričio 14 d. iš savo vyriausybės gavo instrukciją, kad latvių derybas su želigovskininkais Kaunas traktuos kaip Lietuvai priešišką aktą iš kaimyninės Latvijos pusės. Latvis V. Uozuolas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir įtrauktas į atvykusią Lietuvos delegaciją, spaudoje išdėstė Lietuvos požiūrį, reikšdamas džiaugsmą dėl Lietuvos ir Latvijos suartėjimo tuo metu, kai Želigovskis kelia grėsmę abiem šalims. 

Lenkijos atstovai labai stengėsi nuraminti visuomenę, kurią suerzino ir abiejų delegacijų buvimas Rygoje, ir žinios apie želigovskininkų artėjimą prie Latvijos sienų. Vilniaus delegacijos buvimo Rygoje metu Lenkijos atstovas V. Kameneckis buvo išvykęs į Varšuvą. Grįžęs (dar iki delegacijos išvarymo) jis tuoj aplankė J. Čakstę, vidaus reikalų ministrą A. Bergą ir užsienio reikalų ministro pavaduotoją H. Albatą ir aiškino Želigovskio ketinimus. Po pokalbių V. Kameneckis informavo savo vyriausybę, kad Latvija liks neutrali, jei ginkluotoji akcija neperžengs Vilniaus srities ribų. 

Savo ruožtu A. Miškovskis lapkričio 17 d. kalbėjosi su  krašto apsaugos ministro pareigas einančiu E. Laiminiu. Šio pokalbio atpasakojimas liudija, kad oficialiai neapibrėžtą Želigovskio statusą Latvijos pusė naudojo kaip pretekstą sau naudingai politikai įgyvendinti, suvokdama, kad Lenkija sunkiai galės prikišti Latvijai jos neutralią laikyseną konflikte, nes pati Lenkija oficialiai neigė savo ryšį su Želigovskiu. E. Laiminis pabrėžęs, kad dėl tokios Lenkijos vyriausybės pozicijos Latvijos pusė laiko Želigovskį „pavojingu, nenuspėjamu reakcionieriumi“. O dabar, kai iš Lenkijos atstovų „sužinota“, jog šitaip „galima paveikti Želigovskį“, nebėra priežasties kištis į konfliktą ir „Latvija darys visa, kad išsaugotų su Lenkija geriausius santykius“. 

Taip pat ir J. Baluodis kitą dieną bei lapkričio 20 d. informavo A. Miškovskį, kad Latvija laikysis neutraliteto, o kariniai veiksmai būsią tik gynybinio pobūdžio. Tačiau Latvija yra suinteresuota Lietuvos valstybingumo išlaikymu. Miškovskis korektiškai leidęs suprasti, kad Lenkija nepakęs bet kurios šalies bandymų pernelyg kenkti Želigovskiui. Būdingas yra atsargus J. Čakstės interviu Lenkijos spaudoje lapkričio 18 d. Jis pareiškė nieko nežinąs nei apie generolą Želigovskį, nei apie Vidurio Lietuvą – tai esąs „kabinetinis reikalas“, kurį Steigiamasis Seimas svarstysiąs tada, kai vyriausybė pateiksianti svarstymui. Tačiau Z. Mejerovicas Ženevoje buvo atviresnis ir spaudoje pareiškė, kad Latvijos vyriausybė neturi pagrindo manyti, jog Želigovskis kelia grėsmę dar ir Latgalai, todėl Latvija liekanti neutrali  (tam tikra prasme tai buvo pareikšta ir dėl lenkų diplomatų įtakos – šie eilinį kartą buvo įgalioti žadėti Latvijai pripažinimą de jure).

Tuo pat metu Rygoje buvęs lenkų diplomatas L. Vasilevskis teigė, kad Lenkijos santykiai su Latvija tam tikra prasme yra pakitę. Lenkų nepasitenkinimą sukėlė ir Vidurio Lietuvos delegacijos išsiuntimas, tad Lenkijos diplomatinė atstovybė įteikė Latvijos Užsienio reikalų ministerijai notą, kurioje išreiškė šį nepasitenkinimą. Atsakyme ministerija „tiksliai nusakė savo padėtį visu šiuo klausimu“.

Tai padaryti nebuvę sunku, nes tuo metu ministerijai buvo visiškai aiški tolesnė taktika Lenkijos ir Lietuvos atžvilgiu. Suformuluoti atsakymą padėjo ir A. Lėvingo bei P. Uolinio informacija apie tai, ką jie matė Vilniuje. Žinant aplinkybes, reikia sutikti su tuo, kad Vidurio Lietuvos delegacija atvyko į Rygą kiek per vėlai. Jei tai būtų įvykę anksčiau, gali būti, kad pusės būtų bent jau neoficialiai susitarusios dėl tolesnių santykių (kol kas bent jau neoficialiu lygmeniu). Bet padėtį komplikavo įvykiai Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fronte – jie Latvijai sukėlė nerimą dėl Lietuvos nepriklausomybės likimo.

Netrukus po to, kai lapkričio 10 d. iš Vilniaus į Turmantą atvažiavo minėtasis šarvuotis, ten pasirodė ir Vidurio Lietuvos kariuomenės pėstininkų daliniai, leidęsi Zarasų link palei Latvijos sieną

. Lapkričio 11 d. rotmistras A. Lėvingas nesąmoningai išplatino klaidingą žinią, kad lenkai užėmę Zarasus, esančius jau vadinamojoje „etnografinėje Lietuvoje“. Po lapkričio 10 d. kautynių septyni lietuvių kariai surado priedangą Latvijoje (vienas jų buvo sužeistas). Lapkričio 10 d. K. Tallat-Kelpša pranešime Kaunui pabrėžė, kad šiomis dienomis pasienyje latvių kariai susidūrę su Želigovskio raiteliais ir išsiskyrę po draugiško pokalbio.

Tačiau Latvijos pasienyje karo veiksmai buvo nežymūs. Užtat Širvintų rajone lapkričio 16 d. Vidurio Lietuvos kariuomenės vadovybė įsakė pradėti ribotą puolimą, kad užkirstų galimą Lietuvos kariuomenės akciją prieš Vilnių. Vilniaus kavalerijos brigada, praradusi ryšį su savo vadaviete, lapkričio 17–21 d. 250 kilometrų žygiavo Kauno link ir pasiekė Kėdainius. Lapkričio 21 d. Tautų Sąjungai su didelėmis pastangomis pavyko sustabdyti aktyvius karo veiksmus Lietuvoje.

Nors dėl politinių sumetimų Vidurio Lietuvos (Lenkijos) politikams iš tikrųjų nebuvo naudinga užimti Kauną, atskirų kariuomenės dalinių (Vilniaus kavalerijos brigados) savavališkai pradėtas puolimas galėjo ir pavykti, tad dar nežinia, kaip tokiu atveju klostytųsi tolesni įvykiai. Šiaip ar taip būtų sunku reikalauti atsakomybės iš dalinių, kurių nevaldė Vidurio Lietuvos kariuomenės vadovybė, kuri pati formaliai buvo „maištininkė“ (ji atsisakė paklusti Lenkijos kariuomenės vadovybei). Ką būtų reikėję teisti – L. Želigovskį ar Lenkiją? Lenkija oficialiai buvo atsisakiusi atsakomybės už jo veiksmus, o Želigovskis tokiu atveju būtų galėjęs atsisakyti atsakomybės už kaltąją kariuomenės dalį, tačiau politines pasekmes Lenkija neabejotinai būtų stengusis išnaudoti savo naudai.

Latvijos vyriausybė lenkų akciją irgi vertino kaip Lietuvos „laikinosios“ sostinės Kauno užpuolimą. Klausimas buvo svarstomas posėdyje, kurį Z. Mejerovicas sušaukė lapkričio 19 d. 23 val. Steigiamojo Seimo rūmuose ir kuriame, be jo, dar dalyvavo J. Čakstė, K. Ulmanis, J. Baluodis, P. Radzinis, K. Ramatas, A. Klyvė, taip pat socialdemokratų atstovai F. Menderas ir F. Cielenas. Po Z. Mejerovico pranešimo F. Cielenas pabrėžė, kad būtina neatidėliotina reakcija Lietuvai gelbėti – jos egzistavimas esąs viena iš Latvijos saugumo garantijų. J. Baluodis ir K. Ramatas pabrėžė kariuomenės materialinę ir moralinę neparengtį naujam ginkluotam konfliktui – vyriausiasis vadas savo žodį baigė retoriniu klausimu: „Kaip aš įtikinsiu kareivį, kad Vilnius mums reikalingas?“ Būtent kariškių nuomonė nulėmė susirinkimo sprendimą nesivelti į konfliktą, bet daryti viską, kad būtų išsaugota Lietuvos nepriklausomybė.

 Lapkričio 20 d. Z. Mejerovicas įteikė V. Kameneckiui konfidencialią notą. Latvijos ir Lietuvos istoriografijoje yra paplitusi perdėta nuomonė dėl notos poveikio sulaikant Želigovskio puolimą, taip pat netiksliai perpasakojamas notos turinys (iš tikrųjų karo veiksmai buvo nutraukti dėl Tautų Sąjungos įsikišimo ir jos spaudimo Lenkijai ir Lietuvai). Abiejų valstybių pareigūnų pokalbis buvęs draugiškas, o notoje buvo pabrėžta, kad Želigovskio akcija sukėlusi neramumus, nes jo nelaiko atsakingu prieš ką nors. Toliau buvo rašoma: „Kas dėl Vilniaus valstybinės priklausomybės, Latvija pareiškia savo nesuinteresuotumą šiuo reikalu ir linki Lenkijai pageidaujamo rezultato. Tačiau jei Želigovskio pajėgos patrauktų į Kauną, Latvija bus priversta stoti Lietuvos pusėn.“ V. Kameneckis, priėmęs šią santūrią notą, pateikė Z. Mejerovicui paaiškinimus, kurie „visiškai normalizavo pastaruoju metu kiek įtemptus Lenkijos ir Latvijos santykius“, o kitą dieną interviu lenkų spaudai pranešė negalįs įsivaizduoti Latvijos vyriausybės, kuri pasirinktų neigiamą nuostatą Lenkijos atžvilgiu.

Tai irgi buvo perdėta, nes Želigovskio akcijos metu ir ypač lapkričio viduryje Latvijos požiūris į Lenkiją tapo akivaizdžiai šaltesnis ir dar atsargesnis. Tai vėliau pripažino ir pats V. Kameneckis. Iki pat 1921 m. pradžios Latvijos kariuomenės Žiemgalos divizijos štabas iš savo pasienio agentų teberinko informaciją apie lenkų karinių dalinių judėjimą ir nuotaikas. Pokalbiuose su latviais pasienyje lenkų kareiviai vis klausinėjo, kada anie „pasitrauks prie savo tikrosios sienos“, nes tik 1921 m. kovą Simpsono komisija nusprendė, kad Alūkštos apylinkės priklauso Latvijai. Tačiau pamažu buvo atnaujinti nutrūkę Latvijos ir Vilniaus santykiai. 

1920 m. gruodžio pabaigoje Latvijos ir Lenkijos kariuomenių atitinkamos tarnybos atnaujino telegrafo ryšį tarp Rygos ir Varšuvos (per Vilnių), o 1921 m. sausio 15 d. buvo atkurtas susisiekimas Daugpilio–Vilniaus geležinkeliu. Bendros sienos atnaujinimas padėjo abiem pusėms sukurti ryšius visose srityse. Pavyzdžiui, 1920 m. gruodžio 11 d. kariuomenės Vyriausiojo vado štabas davė leidimą Žiemgalos divizijos vadui „praleisti per frontą“ (per sieną – E. J.) tris lenkų karius, kuriuos iš Rygos buvo atsiuntęs Lenkijos karo atašė ir kurie per Estiją buvo pabėgę iš sovietų nelaisvės. Gruodžio 11 d. Rozentavos (dab. Zilupė) stotyje buvo sulaikytas Lenkijos pirmosios vyriausybės užsienio reikalų viceministras Titusas Filipovičius, važiavęs be tranzitinės vizos, grįždamas iš sovietų įkalinimo (ten buvo suimtas kaip Lenkijos diplomatinės misijos vadovas Pietų Kaukaze). Po atitinkamo reikalavimo Latvijos užsienio reikalų ministerija per kariuomenės Vyriausiojo vado štabą paskelbė potvarkį nedelsiant praleisti šį asmenį per Latvijos teritoriją į Lenkiją./.../

Nuo 1920 m. liepos, kai Lenkijos kariuomenė visiškai pasitraukė iš Latvijos teritorijos, iki 1921 m. sausio, kai Lenkija pripažino Latviją de jure, abiejų valstybių santykiuose būta tendencijų, kurios akivaizdžiai atskleidė pagrindinius vyriausybių užsienio politikos principus tiek viena kitos, tiek trečiųjų valstybių, pirmiausia Lietuvos ir Sovietų Rusijos, atžvilgiu. Be to, šiuo laikotarpiu ypač išryškėjo Latvijos ir Lenkijos santykių priklausomybė nuo globalių karinių politinių procesų regione ir Europoje.

Nors vėlesniais metais buvo apsikeista notomis, 1920 m. liepą Alūkštos apylinkių šešios seniūnijos (lat. pagasti), iki tol faktiškai buvusios Lenkijos teritorijoje, buvo prijungtos prie Latvijos pasinaudojus įvykių raida lenkų–sovietų fronte. Latvijos požiūriu tai buvo visiškai teisėta. Lenkija liepos mėn. buvo pasirengusi pripažinti Latviją de jure ir Latvijos labui atsisakyti ir nuo šių seniūnijų, į kurias iki tol ir vėliau ji reiškė pretenzijas. Mainais Lenkija reikalavo karinės paramos kare su Sovietų Rusija. Atsižvelgiant į konkrečias karines politines aplinkybes regione, tokios paramos nebuvo galima tikėtis. Tokia nuostata ryškiausiai parodė, kokia sudėtinga ir net sunki buvo tuo metu Lenkijos karinė politinė padėtis.

Viena vertus, palyginti ryški Latvijos ir Lenkijos užsienio politikos nuostatų kaita ir, antra vertus, Lenkijai palanki atmosfera Baltijos valstybių konferencijoje Bulduruose, kurią nulėmė eilinės permainos lenkų–sovietų fronte ir Latvijos teritoriniai nesutarimai su Lenkijai priešiška Lietuva, aiškiai parodė abiejų šalių politinius interesus. Pagrindinis Latvijos tikslas buvo užtikrinti savo nepriklausomybę ir neįsivelti į karą Lenkijos pusėje; ji buvo suinteresuota Lenkijos valstybingumo išsaugojimu, kuriam realią grėsmę kėlė galima Raudonosios armijos pergalė. 

Latvija aiškiai suvokė, kad Lenkijos sunaikinimo atveju „pasaulinės revoliucijos“ idėjos apimta Sovietų Rusijos vyriausybė ir jos Raudonoji armija neabejotinai kels grėsmę ir Baltijos šalių nepriklausomybei. Tad būtent šiuo Lenkijai kritišku metu Latvijos vyriausybė savo šalies nepriklausomybę stengėsi stiprinti bet kuria kaina kaip ir Lietuva – sudarydama taikos sutartį su Sovietų Rusija (reikia pripažinti, kad Lenkijos pusė, iš dalies dėl savo pačios interesų, šį žingsnį traktavo supratingai). Nuo šio momento Latvijos neutraliteto formaliai buvo paisoma labai stropiai, be to, ne tik Lenkijos ir Rusijos, bet ir Lenkijos ir Lietuvos santykių bei konflikto atžvilgiu.

1920 m. rugsėjį rodės, kad įmanoma bent iš dalies sureguliuoti santykius tarp Baltijos valstybių, taip pat santykius su Sovietų Rusija. Apie tai liudijo tiek Buldurų konferencijos kol kas neratifikuoti sutarčių projektai, tiek Rygoje pradėtos lenkų ir sovietų taikos derybos, tiek lenkų ir lietuvių derybos dėl tarpusavio konflikto sureguliavimo. Tačiau generolo Želigovskio akcija Vilniuje ir tolesni įvykiai panaikino trapią pusiausvyrą tarp Lenkijos bei Lietuvos ir artimiausiais mėnesiais tam tikru mastu įtraukė į konfliktą ir Latviją, kaip abiejų minėtųjų valstybių šiaurinę kaimynę.

Būtent 1920 m. rudens įvykiai pirmiausia labai aiškiai parodė Latvijos užsienio politikos pietų krypties strategiją – komplikuotoje situacijoje ji mėgino išlaikyti politinę pusiausvyrą tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tuo metu, kai su Lietuva vis dar buvo rimtų teritorinių nesutarimų, o iš Lenkijos laukta esminės paramos gauti tarptautinį pripažinimą de jure, minėtoji pusiausvyra turėjo tendenciją šiek tiek krypti Lenkijos pusėn. 

Apskritai, ši Latvijos nuostata išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m. Be to, išryškėjo Latvijos požiūris Vilniaus klausimu, kuris buvo pagrindinė Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos priežastis. Požiūris buvo neapibrėžtas, lyg ir neutralus, tačiau faktiškai be galo atsargus ir tam tikrais atvejais net veidmainiškas, nes iš dalies slaptai simpatijos buvo rodomos abiem pusėms. Be to, 1920 m. dėl jau minėtų priežasčių palankumas Lenkijai buvo truputėlį didesnis (su sąlyga, kad Lietuvos nepriklausomybė nebus sunaikinta). Žinoma, dar buvo išskaičiavimas, kad nusilpninta Lietuva bus sukalbamesnė partnerė derybose dėl neišspręstų sienos klausimų. Ir vėlesniais metais Latvija formaliai liko neutrali dėl kaimyninių šalių konflikto ir ginčo dėl Vilniaus, tačiau faktiškai pripažino šį miestą Lenkijai. Vilniuje darbavosi Latvijos konsulatas, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios į Vilnių iš Latvijos atvykdavo įvairios delegacijos ir sporto komandos. Lenkijos diplomatai visa tai vertino kaip didelį savo laimėjimą.

1920 m. rudenį, be Želigovskio akcijos sukeltų problemų, Latvijos ir Lenkijos santykiuose vyravo dar du esminiai klausimai, kurių sprendimą daugiau ar mažiau reikia laikyti Lenkijos diplomatijos nesėkme – žemės reformos pradžia Latvijoje ir Latvijos pripažinimas de jure. Pirmuoju atveju buvo kalta Latgalos lenkų dvarininkų reakcionieriškosios dalies bei atskirų Lenkijos oficialiųjų sluoksnių veikla, kuria buvo siekiama nepagrįstų privilegijų lenkų tautybės stambiesiems žemvaldžiams (iš pradžių ir Lenkijos politiniai sluoksniai, ir pati lenkų dvarininkų dauguma savaime suprantamu dalyku laikė visiškai skirtingą, lenkams naudingesnį vokiečių ir lenkų dvarininkų traktavimą iš Latvijos vyriausybės pusės). Antruoju atveju buvo kalta Lenkijos užsienio politikos žinyba, delsusi pripažinti Latviją, vykdydama perdėtą Antantės orientacinę politiką, dėl kurios pripažinimo aktas iš Lenkijos pusės atėjo pavėlavęs ir gerokai silpnino Lenkijai palankias tendencijas Latvijos oficialiuosiuose sluoksniuose ir visuomenėje. Be to, Buldurų konferencijoje pasirašytųjų sutarčių neratifikavo ir Lenkijos Seimas, negalėjęs teisiškai to padaryti iki numatyto termino todėl, kad Lenkija iki tol nebuvo pripažinusi Latvijos ir Estijos de jure.

Ir Latvija, ir Lenkija laikėsi skirtingai viena kitos atžvilgiu. 1919 ir 1920 metais – karo ir pokario sąlygomis – visa tai buvo matyti kuo ryškiausiai, nes siejosi su įvykių raida karinėje srityje. Šią laikyseną lėmė ir santykiai su kitomis regiono valstybėmis (visų pirma su Lietuva, Sovietų Rusija ir Vokietija) bei Antantės didžiosiomis šalimis, taip pat abiejų šalių skirtingi politiniai ir kariniai tikslai, kuriuos savo ruožtu nulėmė skirtinga istorinė patirtis, skirtingas šalių dydis, gyventojų skaičius ir valstybių politinis svoris bei tikslai. Abiejų šalių tarpusavio nuostatai įtaką darė ir Latvijos lenkų mažumos bei aktyvi Latvijos valstybei  priešiškos Latgalos lenkų dvarininkijos dalies veikla. 

Pabrėžtina, kad Lenkijos pagrindinės politinės jėgos Baltijos šalių atžvilgiu laikėsi arogantiškai, paternalistiškai ir su pranašumo savimone. Jos šias šalis laikė per mažomis (kartu ir per silpnomis). Žinant Lenkijos vidaus ir išorės problemas, tokia laikysena nebuvo naudinga. Savo užsienio politikos tikslams pasiekti Lenkija buvo suinteresuota bendradarbiauti su Latvija, todėl lenkų nuosaikiosios arba demokratinės politinės jėgos (kurioms priklausė ir valdžią turinti J. Pilsudskio stovykla) stengėsi bendradarbiauti ir retkarčiais net nusileisti. Jos reiškė įsitikinimą, kad Lenkija turi pagrindinį vaidmenį jos įsivaizduojamojoje federacinėje valstybėje ar formaliai nepriklausomoje, bet su Lenkija glaudžiai susijusioje valstybių sąjungoje. Jei nebūtų buvę Lenkijos suinteresuotumo, ji su Latvija būtų elgusis taip, kaip su Lietuva, nors, skirtingai nuo Lietuvos, tik viena Latvijos dalis – Latgala – labai tolimoje praeityje ir visiškai skirtingomis aplinkybėmis yra buvusi suvienytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės sudėtyje. Todėl Latvijai bendradarbiaujant su Lenkija jau pačioje santykių pradžioje iš Latvijos pusės buvo matomas atsargumas, išlikęs iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir kurį galima apibrėžti terminu „atsargioji draugystė“.

Erikas Jekabsonas, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt

Ši monografijos ištrauka buvo skelbta 15 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Erikas Jekabsonas

Komentarai ()