XX a. pradžioje, kadaise grėsmingos Osmanų imperijos didybė krito veidu į purvą. Įsivaizduokite, kad ištisos kartos gyveno didžioje šalyje, nusitęsusioje nuo Dunojaus iki Nilo pakrantėje įsikūrusių miestų ir nuo Bagdado iki Tripolio, o jūsų šalį valdo kalifas, tai yra visų pasaulio musulmonų, nors ir nominalus, tačiau vadas.

Tačiau tuomet, po Pirmajame pasauliniame kare (kuriame kovėsi agresoriaus pusėje) patirto pralaimėjimo, sostinė ir beveik visa jūsų šalies teritorija yra okupuota, sultonas Mehmedas vykdo Antantės komisaro nurodymus, parlamentą išvaikė britų kariai, o armija yra prižiūrima Vakarų karinės tarybos.

 Maža to: 1920 metais, remiantis Sevro taikos sutartimi, Turkiją (tiksliau, tai kas liko iš kažkada didžiulės imperijos – Mažoji Azija ir Bosforo europinės pakrantės) ir išvis nusprendžia likviduoti, išsidalinus tarp valstybių nugalėtojų. Galėjo išgelbėti tik stebuklas ir turkai tuo stebuklu vadina Mustafa Kemalį – vėliau pavadintą „visų turkų tėvu“ – Atatiurku.

Pradžia

Kaip ir daugelis kitų imperijos patriotų, gimė M. Kemalis jos pakraštyje, neturtingoje Salonikų šeimoje 1880-aisiais. Pavardę „Atatiurkas“, tai yra „turkų tėvas“ arba „didis turkas“, jis gavo gerokai vėliau, 1934-ųjų šalies parlamento sprendimu.

Prekeivio medžiu šeimoje gimęs Mustafa buvo ketvirtas vaikas – trys jo broliai ir sesės mirė dar kūdikystėje. Tiksli jo gimimo diena iki šiol nėra žinoma – tuometinėje Turkijoje tokių „smulkmenų“ niekas nesužiūrėjo. Daugelis tyrėjų mano, kad tai kovo 12-oji, tačiau pats Atatiurkas teigė, kad gimė gegužės 19-ąją. Ši diena ir laikoma oficialiu jo gimtadieniu.

Ali Riza, Mustafa tėvas, prieš tapdamas prekeiviu tarnavo smulkiu valdininku vietinėje muitinėje. Teigiama, kad jis buvo albanų kilmės.

Jo žmonos Ziubejde Hahum venomis, tikėtina, tekėjo makedoniečių kraujas. Ji buvo beveik blondinė. Beveik, ir pats Mustafa, nors ir tamsesnių plaukų, tačiau į tipinį turką nebuvo panašus.

Jo tėvai abu buvo uolūs musulmonai, namie kalbėjo turkiškai ir laikė save turkais. Deja, Mustafa tėvas mirė kai šiam buvo vos septyneri. Tačiau tėvai daug stengėsi dėl jo išsilavinimo – leido vienu metu į religinę mokyklą, kurioje buvo dėstomas išskirtinai Koranas, ir į pasaulietinę, kurioje berniukas turėjo padėti pamatus savo svajonei tapti karininku.

Motina, likusi viena auginti vaiką, primygtinai pageidavo, kad šis taptų mula. Tačiau sulaukęs 12 metų Mustafa slapčia išlaikė egzaminus į vietos karininkų mokyklą ir motinai teko nusileisti. Geriausiai iš visų pabaigęs mokyklą jis buvo išsiųstas į elitinę karininkų mokyklą Stambule tęsti mokslų.

Mustafa, pabaigia karinį koledžą ir Generalinio štabo akademiją Stambule – tų laikų paprastiems jaunuoliams iš regionų tai buvo faktiškai vienintelis būdas perlipti „socialinį laiptą“. Tačiau, įduotas skundikų, buvo suimtas dėl „netinkamų kalbų apie sultoną“.

XVIII-XIX amžiais osmanų valdžia periodiškai bandė vykdyti šalies, patiriančios vieną pralaimėjimą po kito, modernizaciją. Keisti valstybės valdymo sistemą, ekonomiką, ir ypač ginkluotąsias pajėgas. Tačiau visos „europietiškos“ reformos baigdavosi, geriausiu atveju, mažareikšmėmis pertvarkomis, o dažniausiai – visiškomis nesėkmėmis.

Niekas iš turkų „reformatorių“ nedrįso iškelti pačios Osmanų imperijos valdžios sistemos stabdžių – neribotos sultono valdžios, itin nelygios krikščionių ir musulmonų teisės, feodalinė ekonominių santykių sistema, tradicinė teisė, paremta tūkstantmečių senumo teise – šariatu. Būtent už kritiką vyraujančiai sistemai jis ir buvo suimtas.

Karo tarnyba

Kalėjime jis išbuvo tris mėnesius, o kaltinimai jo atžvilgiu subliuško.

Jį ne tik išleido, tačiau ir išsaugojo karininko statusą. Tačiau tarnauti išsiuntė ne į elitinį padalinį, o į pačią prasčiausią – 5-ąją armiją, dislokuotą Sirijoje. Ten jis jau spėjo pasižymėti ne tik savo karo stratego gabumais, tačiau ir tuo, kad atsisakė „savo“ neteisėto vietinių kaimų reketo pinigų dalies.

Perkeltas į Makedoniją, M. Kemalis dar po metų sudalyvavo ir valstybės perversme – nuvertė sultoną Abdulhamidą II . Tiesa, perversmininkai revoliucijos nesukėlė ir monarchijos kaip tokios neatšaukė. Todėl į sostą sėdo naujas sultonas – Mehmedas V.

Pirmojo pasaulinio karo metu – sėkmingai, kiek tai leidžia bendra apverktina osmanų kariuomenės situacija, vadovauja kariuomenei lemiančiuose Mažosios Azijos fronto dalyse. Tačiau karą turkai pralaimėjo. Imperija sutrypta.

1919-ųjų vasarą, nenorėdamas dalyvauti armijos likvidavimo procese, Mustafa Kemalis pasitraukė iš visų jo užimamų pareigų ir rytinėje šalies dalyje pradėjo rinkti nepriklausomybės šalininkus; okupacinė administracija pasmerkia jį mirties bausmei. M. Kemalis įkuria alternatyvų valdžios centrą – 1920-ųjų pavasarį Ankaroje sušaukiama Didžioji Turkijos nacionalinė asamblėja (reikėtų atkreipti dėmesį: ne trijuose kontinentuose išsibarsčiusios Osmanų imperijos, o būtent Turkijos).

Būsimasis Atatiurkas yra renkamas šio parlamento pirmininku ir valdžios galva.

Valstybės kūrimas

Imperijos griūtis, demoralizuota tauta ir politinis buvusio elito bankrotas – tokiomis sąlygomis savo valstybės kūrimą turėjo pradėti turkų lyderis. Didysis reformatorius tapo „Tautos tėvu“ beveik tiesiogiai: vaikų jis neturėjo – įsivaikino dešimt našlaičių, o likus metams iki savo mirties perdavė valstybei savo turimas žemes ir dalį turto.

„Visiška nepriklausomybė yra įmanoma tik esant ekonominei nepriklausomybei“, – teigė Atatiurkas.

Per trumpus 15 metų (1923-1938) jo atliktas reformas visas būtų sunku ir išvardinti, svarbiausios jų: šariato teismo atšaukimas ir daugpatystės uždraudimas, perėjimas prie Vakarų teisės modelio, Grigaliaus kalendoriaus, metrinės sistemos ir europietiško tipo aprangos; Turkijoje naudoto arabų alfabeto vertimas į lotynų, taip pat leksikos išvalymas nuo arabiškų ir persų svetimybių.

Dar daugiau – buvo atsisakyta senųjų aristokratų titulų, įvesta vardų ir pavardžių sistema, sostinė buvo perkelta iš Konstantinopolio į Ankarą, nustatyta 5 dienų darbo savaitė, įkurtas pirmasis nacionalinis bankas, nacionalinis geležinkelis, priimtas industrinio vystymosi planas ir t.t.

Demokratizacija palietė visas gyvenimo sferas. Moterys įgavo teisę mokytis aukštosiose mokyklose, užsiimti verslu, balsuoti, būti išrinktoms į parlamentą. Bažnyčią atskyrė nuo valstybės ir išvertė Koraną į turkų kalbą; legendinis Sofijos soboras iš veikiančios mečetės virto muziejumi. Buvo unifikuota švietimo sistema, pastatyti šimtai naujų mokyklų, įvesti privalomi neraštingumo mažinimo kursai.

Aišku, Mustafa Kemalis buvo toli gražu nuo idealaus kalifo iš rytų pasakų. Jo valdymo metais tęsėsi ne turkų tautų engimas (pavyzdžiui, 1925-aisiais vykusio kurdų sukilimo metu žuvo tūkstančiai taikių gyventojų). Teigiama, kad Atatiurkas mėgo piktnaudžiauti alkoholiu; 1938-ųjų lapkričio 10-ąją miręs prezidentas, manoma, kentėjo nuo kepenų cirozės.

Liaudies atminimas

NATO narė ir kandidatė į ES, tiesa, gerokai aptemdžiusi savo perspektyvas po R. Erdogano „valymų“ šalies viduje, Turkija yra pripažinta išsivysčiusia ir demokratine valstybe. Tačiau Atatiurko ar jo atliktų darbų kritika šioje šalyje vis dar yra baudžiama netgi įstatymo nustatyta tvarka.

Šiuolaikinė Turkija vis dar yra ta, kurioje gausu islamistų ir pasaulietininkų – daugiausiai jaunimo, bei jų susipriešinimo. Nors valdžioje pastaruoju metu dominuoja pirmieji su R. Erdoganu priešakyje, tačiau nuolatiniai vidaus konfliktai rodo, kad padėtis šalyje nėra vienareikšmiška, o kemalistai neleis šaliai nukrypti nuo „didžiojo tautos tėvo“ nustatytos proeuropietiškos krypties.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (2)