„Lietuviško var­­do šie gy­viai kol kas ne­tu­ri, nes mū­sų liau­dis jų vi­sai ne­pa­žįs­ta, o sis­te­ma­ti­kai lie­tu­viš­kai dar ne­pa­va­di­no.“ – taip apie ori­gi­na­lų, Lie­tu­vo­je vi­siš­kai ne­na­gri­nė­tą stu­di­jų ob­jek­tą – sa­man­gy­vius (Bryozoa) – 1933 m. sa­vo ap­gin­ta­me ma­gis­tri­nia­me dar­be ra­šė Bronė Pajiedaitė.

Šios mokslininkės darbas, tuo metu jam vadovavusio prof. Tado Ivanausko įvertintas „gerai“, 80 metų skendėjo užmarštyje. Kol 2015 metais darbas visai netikėtai vėl pakliuvo į Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) mokslininkų rankas.

Taip B. Pajiedaitės „Indėlis į Lietuvos gėlųjų vandenų Bryozoa tyrinėjimą“ tapo ne tik samangyvių tyrimų atnaujinimo pagrindu, bet ir padėjo užmegzti ryšius su pasaulinio lygio samangyvius tiriančiais mokslininkais, bei pradėti naują piliečių mokslo (angl.,citizen science) projektą Lietuvoje.

Samangyvių istorija prasidėjo atsitiktinai

„Plateliuose rinkome video medžiagą naujoms mokymo priemonėms, o hidrą rodėme vietiniams vaikams mikroskopu.“ – pasakoja prof. V. Mildažienė.

„Nusprendėm tą kibirėlį atsivežti į VDU laboratoriją ir nufilmuoti geresniu mikroskopu, tačiau atsitiktinai iš jo paėmėm ne hidrą, o samangyvių kolonijos atplaišą. Jos vaizdas mus nustebino – tokie gražūs, įspūdingi, tuos lofoforus [čiuptuvėlius –aut. past.] lyg žiedus skleidžia, viduj viskas juda…“

Deja, pradėjus domėtis, greitai paaiškėjo, jog Lietuvoje su šiais gyvūnais niekas nedirba, o vadovėliuose užrašytos vos kelios eilutės. Todėl tyrinėti šių unikalių gyvūnų VDU mokslininkai ėmėsi patys. Iš pradžių tai darę mėgėjiškai, mokslininkai pririnko tiek medžiagos, jog 2006 m. sukūrė edukacinį filmuką „Samangyviai“, kuris buvo apdovanotas ir ŠMM premija.

Samangyviai from NSO on Vimeo.

Vėliau samangyvių tyrinėjimų ėmėsi ir VDU zoologė doc. Ingrida Šatkauskienė, o šiais metais apgintas ir jos vadovaujamas bakalaurinis darbas samangyvių tema, atrasto dvi naujos – B. Pajiedaitės neapibūdintos – rūšys. Samangyvius mokslininkai laboratorijoje studijuos ir toliau.

Samangyviai – visur, tačiau pažįstami nedaugeliui

Nors savo išvaizda samangyviai prilygsta egzotiškų šalių gyvūnams, jie plačiai paplitę Lietuvoje. Pasak prof. V. Mildažienės, nuo tada, kai pirmą kartą atrado samangyvius, tyrėjai dabar juos mato beveik kiekviename ežere, kuriame nardo. Samangyviai randami ir kitose vandeningose vietose – tvenkiniuose ir net gausiai prilijusiose balose, prikibę prie gyvų ir negyvų daiktų, netgi šiukšlių.

Tokį neįtikėtiną samangyvių paplitimą pastebėjo ir pati B. Pajiedaitė, 1931-1932 m. savo vasaros atostogas paaukojusi ekspedicijoms į gimtinės (Utenos krašto), Kauno, Alytaus, Šiaulių, Telšių ir kitus Lietuvos regionų vandens telkinius. Jos tyrinėjimai atskleidė, jog labiausiai paplitusi Plumatella samangyvių gentis gyvena „sraunioje upėje, durpingam ar skaidriam ežere, užžėlusioje pelkėje ir net lietaus prilytoje valkoj [baloje –aut. past.]“.

„Kaip yra žinoma“, – rašė B. Pajiedaitė, remdamasi savo stebėjimas bei užsienių tyrėjų studijomis, kurių tuo metu buvo išleista vos keletas, „gėlųjų vandenų Bryozoa gyvena kolonijomis ant įvairių substratų. Substratais gali būti įvairūs vandens augalai, net kai kurie gyviai ir kitokie vandeny mirkstantieji daiktai.“

Tokį neįtikėtiną samangyvių paplitimą pastebi ir VDU mokslininkai – anot jų, samangyviai kimba prie bet ko, prie ko tik galima prikibti – kad ir ant vandenyje plūduriuojančių pūtų polistirolo atplaišų, polietileno plėvelės ir pan.

Per karą pasimetęs darbas grįžta į VDU rankas

B. Pajiedaitė savo magistrinį darbą apsigynė 1933-aisiais, o 1935-aisiais jis, tuometinio Lietuvos universiteto (dabar – VDU) Matematikos-Gamtos fakulteto dekano Zigmo Žemaičio prašymu perduotas saugoti Zoologijos kabineto vedėjui, su įpareigojimu „bendra Fakulteto tvarka laikyti kabineto žinioje“. Kartu su diplominiu darbu į fakulteto kolekciją atkeliavo ir pačios B. Pajiedaitės paruošti „12 bonkučių charakteringesnės surinktos medžiagos pavyzdžių“. Vis dėl to, Antrojo Pasaulinio karo metu darbas pasimetė ir pasimiršo, o dalis tyrėjos ruoštų pavyzdžių buvo prarasti.

Darbas vėl buvo atrastas ir, universitetams bendradarbiaujant, vėl pateko į VDU Gamtos Mokslų fakultetą, kur ir studijavo B. Pajiedaitė. Doc. I. Šatkauskienės teigimu, išliko ir keli jos parengti išties puikios kokybės samangyvių kolekcijos pavyzdžiai.

„Apie B. Pajiedaitės darbą sužinojau per Lietuvos entomologų draugijos suvažiavimą Kauno botanikos sode.“ – sako doc. I. Šatkauskienė. „Su draugijos pirmininku doc. Dr. Andriumi Petrašiūnu iš Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto įsišnekėjome įvairiomis temomis, tarp jų ir apie samangyvius. A. Petrašiūnas užsiminė apie zoologijos katedroje saugomą B. Pajiedaitės darbą.“

Po trumpo susirašinėjimo, skenuota darbo versija atsirado ir VDU. Pasak I. Šatkauskienės, „darbas pasirodė įdomus ir biologiškai ir istoriškai. Tiek tų laikų apipavidalinimu, tiek labai tiksliais pačios B. Pajiedaitės ranka pieštais samangyvių piešiniais, tiek tuo, kad darbui vadovavo gerb. prof. Tadas Ivanauskas…“

„Kai gavome B. Pajiedaitės darbą, aš jį atidžiai perskaičiau – mano nuostabai, per dvi vasaras ji ištyrė daugybę ežerų (jos laikais kelionės buvo daug sunkesnės)“, – sako prof. V. Mildažienė. „Tarp jų buvo ir Snaigyno ež., kuriame patys dažnai tyrinėjame. Tarp jos detaliai aprašytų samangyvių rūšių buvo ir mūsų surastosios.“

Įdomu tai, jog iš septynių B. Pajiedaitės aprašytų samangyvių rūšių, dabar Lietuvoje žinomos tik keturios. Paslaptingai „išnykusioms“ rūšims atrasti VDU šiais metais pradėjo piliečių mokslo projektą „Bronės Pajiedaitės takais“, į kurį ypač skatinamos įsitraukti mokyklos ir jaunieji tyrėjai. Tikimasi aplankyti B. Pajiedaitės samangyvių radimvietes pagal jos ranka sužymėtą žemėlapį, bei ištirti kitus Lietuvos tvenkinius ir ežerynus.

2016 birželio 14 d. projektas pristatytas mokytojams, mokiniams ir projekto partneriams iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos. Projekte dalyvauti ir samangyvių ieškoti gali bet kuris norintis, o informaciją apie tolesnę projekto eigą bei dalyvavimą skelbiame šiame puslapyje.

B. Pajiedaitės darbas ir naujausi lietuvių samangyvių ieškojimai įvertinti tarptautiniu mastu

Istorinėje VDU samangyvių kelionėje – ne vienas atvirumo bei bendradarbiavimo mokslo pasaulyje pavyzdys. Dar iki B. Pajiedaitės darbo atsiradimo, VDU mokslininkams teko užmegzti ryšį su tarptautine briozoologų asociacija (International Bryozoology Association,IBA), ir pasauliniu samangyvių ekspertu prof. Timothy Wood, kuris padėjo atpažinti ir profesionaliau ištirti turimas samangyvių kolonijas.

„Kilus įtarimui, jog atradome naują samangyvių rūšį Snaigyno ež., o internete atitinkamų aprašų nerasdami, kreipėmės konsultacijos tiesiai į IBA.“ – sako prof. V. Mildažienė.

„T. Wood mums labai daug ir geranoriškai padėjo, atsiuntė nurodymus, kaip geriausia identifikuoti rūšį, pamokė skenuojamuoju elektroniniu mikroskopu analizuoti skirtingų rūšių statoblastus (samangyvių „kiaušinėlius“), ir t.t.“

VDU mokslininkų užsidegimu samangyviais susižavėjo ir pats T. Wood. 2015 m. pradžioje jis briozoologų asociacijos biuletenyje publikavo straipsnį „Letters from Lithuania“. Jame T. Wood papasakojo apie 2014 m. rudenį prasidėjusį „aktyvų susirašinėjimą“ su V. Mildažiene, ir VDU grupės užsispyrimą studijuojant Lietuvoje niekam nepažįstamus samangyvius. Jį ypač sužavėjo ir B. Pajiedaitės darbas:

„Ši naujiena [jog atrastas B. Pajiedaitės darbas –aut. past.] buvo pritrenkianti. Šis darbas turėtų būti priskiriamas vienoms pirmųjų sistematinių, nacionalinio lygio samangyvių studijų.“ (Wood, 2015, p. 11) Kiti netrukus po to pasaulyje pagarsėję briozoologai dar tik publikavo ar buvo įpusėję savo tyrimus. B. Pajiedaitė tuo metu apie juos net negalėjo žinoti, tačiau pati atliko nemažiau išsamų ir nuodugnų darbą.

Kuklumas moksle, herojiškas būdas ir tragiška lemtis

B. Pajiedaitė parengė virš 50 psl. darbą su išsamiais samangyvių biologijos bei elgesio aprašais, bei daugiau nei 30 originalių „iš akies“ pieštų iliustracijų, o pasak briozoologo prof. T. Wood, ši studija – labai išsami ir tiksli, bei prilygstanti tų laikų geriausių zoologų darbams. Vis dėl to stebina tai, jog pati mokslininkė apie savo atliktus stebėjimus atsiliepė itin kukliai.

Pasak pačios mokslininkės, ji samangyvius apibūdinti siekė „kiek tai galima atsiekt paprasčiausiomis tyrimo priemonėmis, per poros metų „studentiško“ tyrinėjimo ir stebėjimo laiką“, o medžiagą rinko „pačiu paprasčiausiu būdu (…) plaukiodama laiveliu arba braidydama pakrantėmis“. Nebijojo aiškiai įvardinti ir darbo trūkumų. Pavyzdžiui, apgailestaudama, kad nepateikia geros vienos iš samangyvių genčių medžiagos, ji aiškino: „Tokioms sąlygoms esant 1932 m.Paludicella kolonijų visai neberadau. Todėl pateikiu prastą šios genties ir medžiagą, nes pirmaisiais darbo metais neperdaugiausia ir radau, ir nemokėjau tinkamai apdirbti.“

Nepaisant to, jog pati apie savo darbą atsiliepė kukliai, magistrantė detaliai apibūdino samangyvių tipo gyvūnų biologinius bruožus, morfologiją ir anatomiją, sistematiką. Pati net „ryžosi pasirašyti sistematinę lentelę“ samangyviams atpažinti, pateikė kritikos tuometinėms užsienyje publikuotoms samangyvių studijoms, bei pateikė stiprių argumentų plačiam samangyvių paplitimui Lietuvoje apibūdinti.

Tuometiniame Lietuvos universitete B. Pajiedaitė įgijo net dvi specialybes – biologijos ir stomatologijos, mat tuo pačiu metu studijavo ir Stomatologijos, ir Matematikos ir Gamtos fakultetuose. Baigusi universitetą, ji pasirinko stomatologės darbą, o jos samangyvių tyrimų, deja, niekas nepratęsė.

Prasidėjus karui, B. Pajiedaitė iš geto gelbėjo žydų vaikus, o už tai 2000 m. buvo apdovanotaPasaulio Teisuolio vardu. Apie geradarę „nepažįstamąją“, kuri vėliau pasirodė buvusi B. Pajiedaitė, rašoma ir jos išgelbėtos Tamaros Lazerson, prof.Vladimiro Lazersono dukters, prisiminimuose.

Po karo, B. Pajiedaitė kartu su kitais Kauno šviesuoliais pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją, tačiau už tai 1944 m. buvo suimta ir po metų tragiškai baigė savo gyvenimą KGB kalėjime. Kartu užmarštin nugrimzdo ir jos ypatingas indėlis į samangyvių tyrinėjimus, bei gabios jaunos mokslininkės, tarpukario šviesuolės, atmintis.

Vis dėl to, lyg atsitiktinai susidėliojusi šiuolaikinė samangyvių istorija kvieste kviečia atkurti šviesų jaunos lietuvių mokslininkės atminimą, bei prisiminti bendrą tarpukario mokslo ir šviesuomenės dvasią. Kartu turime progą ir atgaivinti unikalių ir neatrastas paslaptis slepiančių samangyvių tyrimus, prie kurių galime prisidėti kiekvienas!

Pasidairyti po žavintį samangyvių pasaulį kviečiame šiose nuotraukose:

Eglė Marija Ramanauskaitė

Komentarai ()