Singuliarumas: sveiki atvykę į niekur

Geras straipsnis. Egzistencialistiškai kalbant, aš mąstau kad, kaip objektyvusis pasaulis turi singuliariumą, taip ir subjektyvusis (mūsų vidinis) pasaulis turi singuliariumą kuris yra "aš", mūsų ego. Beje tas "aš" apie kurį kalbu, nėra objektas. Tiksliau būtų, "aš" kuris yra objekte, arba "aš" palaikomas objekto.

tai jei juodoji skyle taip islenkia erdvelaiki, vadinasi salia esancios 2 juodosios skyles niekada nesuartes, nes kiekviena sedes savo duobej, o energijos is tos duobes iskilt juk ner

Tamsta šiek tiek neteisingai įsivaizduojate erdvėlaikio išlinkimus. Pagal Tamstos vaizdavimą, bet koks masyvus objektas, įkritęs į duobę, ervėje judėti negali? Realybėje jie juda erdvėje tempdamiesi duobę kartu, tad dvi juodosios skylės susijungtų audringai sudarydamos dar gilesnę duobę.

- Ateis laikas kai mes žvengsime iš tokių singuliarumo aiškinimo teorijų; - Vienintelė nuotrauka verta dėmesio, tai "kamuolys" trimatėje erdvėje. Visos kitos kirmgraužos/sūkuriai yra mūsų vaizduotės rezultatas; - Iškreiptoje plokštumoje kamuoliukas judantis ratu pats paprasčiausias erdvėlaikio iškraipymų paaiškinimas, tik deja protingas žmogus nori viską sukomplikuoti. - Erdvės iškraipymai, tai tas pats kaip minėjo . Tai ir ne priežastis. - Konkrečiai kalbant apie mūsų galaktiką, joje juodosios skylės nėra. Tai medžiagos sūkurys, traukiantis į save viską kas priartėja, o energijos perteklių išspinduliuoja, kadangi ji nugali sūkurio trauką, kurią mes pavadinome gravitacija. - Kaip pabėgti iš subjektyvių įvykių horizonto? Įjunk durnių, susikurk fizinę neprilausomybę ir savo gravitacinį lauką. - O kaip iš objektyvių?

na bet kokio masyvaus kūno atžvilgiu taip, bet imant JB tai tas iškraipymas (arba kitaip „duobutė plokštumoje“) yra begalinio gylio.. o kas yra už begalybės va čia ir prasideda fantazijos..

--------------- Ar galėtumėt įrodyti jog mano minties kubitas yra lygus mano nugaros ploto kvadratų sumai? P.s Į plaukus nekreipti dėmesio. Sprendimas ne aritmetinis.