Artėja naujas žmonijos košmaras? Bunda lede tūnojusios ligos, prieš kurias gali būti bejėgiai net ir moderniausi vaistai (3)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
NASA mokslininkai aptiko 10-50 tūkstančių metų mikrobus kristaluose iš Meksikos kasyklos
„Galimybė pasigauti seniai išnykusių neandertaliečių virusą rodo, kad pati virusų „pašalinimo“ iš planetos idėja yra klaidinga ir teikia apgaulingą saugumo jausmą,“ pažymi Claverie. „Būtent todėl reikia laikyti vakcinų atsargas, dėl viso pikto.“
Nuo 2014-ųjų Claverie analizavo amžinojo įšalo sluoksniuose esančią DNR, ieškodamas žmones galinčių užkrėsti virusų ir bakterijų genetinių pėdsakų. Jis aptiko daugybės bakterijų, kurios tikriausiai pavojingos žmonėms, žymes. Bakterijų DNR užkoduoti virulentiškumo faktoriai: patogeniškų bakterijų ir virusų gaminamos moleklės, padidinančios jų galimybes užkrėsti.
Claverie'o komanda aptiko ir keletą virusų DNR fragmentų, tarp kurių ir herpes viruso. Tačiau jokių raupų pėdsakų dar neaptiko. Dėl suprantamų priežasčių jokių patogenų atgaivinti jie nebandė.
Tačiau nuo žmonių buvę atkirsti patogenai gali rastis ir iš kitur, ne tik iš ledo ar amžinojo įšalo.
2017 metų vasario mėnsį, NASA mokslininkai pranešė aptikę 10-50 tūkstančių metų senumo mikrobus kristaluose Meksikos kasykloje.
Bakterijos buvo rastos Kristalų urve, Meksikos šiaurėje esančioje Naica kasykloje. Šiame urve daug pieno baltumo selenito mineralo kristalų, kurie susiformavo per šimtus tūkstančių metų.
Bakterijos laikėsi mažose skysčio ertmėse kristale, bet vos išlaisvintos, atsigavo ir pradėjo daugintis. Šie mikrobai gali būti genetiškai unikalūs ir gali būti nauja rūšis, bet tyrėjai savo darbo dar nepublikavo.
Dar senesnės bakterijos rastos Lechuguilla urve Naujojoje Meksikoje, 300 metrų gylyje po žeme. Šie mikrobai paviršiaus neregėjo daugiau nei 4 milijonus metų.
Šiame urve amžina tamsa ir jis toks izoliuotas, kad vanduo iš paviršiaus urvą pasiekia tik maždaug per
Nepaisant to, bakterijos kažkaip tapo atsparios 18 antibiotikų tipų, tarp kurių ir vadinamieji „paskutiniosios vilties“ vaistai nuo infekcijų. 2016 gruodį publikuotoje studijoje tyrėjai išsiaiškino, kad Paenibacillus sp. LC231 bakterijos atsparios 70% antibiotikų ir galėjo daugumą jų visiškai inaktyvuoti.
Kadangi šios bakterijos urvuose buvo visiškai izoliuotos keturis milijonus metų, jos nekontaktavo su žmonėmis ar infekcijų gydymui naudojamais antibiotikais. Tai reiškia, kad jų atsparumas antibiotikams turėjo rastis kažkokiu kitu būdu.
Mokslininkai mano, kad žmonėms nekenksmingos bakterijos yra vienos iš daugelio, kurioms atsparumas antibiotikams išsivystė natūraliai. Tai rodo, kad atsparumas antibiotikams egzistavo milijonus ar net milijardus metų.
Akivaizdu, toks senas atsparumas antibiotikams negalėjo išsivystyti dėl antibiotikų naudojimo infekcijų gydymui ligoninėse.
Jis atsirado, nes daug grybų tipų, ir netgi kitų bakterijų, antibiotikus gamina, kad įgautų kokurencinį pranašumą prieš kitus mikrobus. Flemingas taip ir atrado peniciliną: bakterijos petri lėkštelėje žuvo nuo antibiotikus išskiriančio pelėsio.
Urvuose, kur maisto medžiagų stinga, organizmai, kad išgyventų, privalo būti negailestingi. Tokios bakterijos, kaip Paenibacillus galėjo išsivystyti atsparumą antibiotikams, kad jų nenužudytų konkuruojantys organizmai.
Tai paaiškintų, kodėl bakterijos atsparios tik natūraliems, bakterijų ir grybelių antibiotikams, kurie sudaro ~99,9% visų dabar naudojamų antibiotikų. Su žmogaus sukurtais sintetiniais antibiotikais bakterijos niekada nėra susidūrusios, tad jiems ir neatsparios.
„Mūsų ir kitų kolegų darbai rodo, kad atsparumas antibiotikams toli gražu nėra nauja koncepcija,“ pažymi tyrimui vadovavusi mikrobiologė Hazel Barton iš Akrono universiteto Ohajo valstijoje. „Mūsų tiriami organizmai nuo paviršiaus rūšių buvo izoliuoti 4-7 mln metų, tačiau jų turimas atsparumas genetiškai identiškas paviršiuje esančių rūšių atsparumui. Tai reiškia, kad šie genai bent jau tokie pat seni, ir neatsirado dėl žmonių gydymui naudojamų antibiotikų.“
Nors Paenibacillus nėra pavojingos žmonėms, teoriškai jos galėjo perduoti savo atsparumą antibiotikams kitiems patogenams. Bet kadangi nuo paviršiaus ją skiria 400 metrų uolienos, tai atrodo menkai tikėtina.
Kaip bebūtų, tačiau natūralus atsparumas antibiotikams tikriausiai yra taip paplitęs, kad daugelis iš amžinojo įšalo išsivaduojančių bakterijų gali jį turėti – 2011 metų studijoje mokslininkai išskyrė DNR iš
Ar turėtume dėl viso to nerimauti?
Vienas argumentas yra, kad amžinojo įšalo patogenų keliama grėsmė iš esmės nepažini, tad pernelyg dėl to ir jaudintis nereikėtų. Vietoje to turėtume dėmesį sutelkti konkretesnėms klimato kaitos keliamoms grėsmėms. Pavyzdžiui, Žemei šylant, šiauriniams kraštams kyla didesnė „pietinių“ ligų, pavyzdžiui, maliarijos, choleros ir Denge karštinės, protrūkių rizika, nes šie patogenai klesti aukštesnėje temperatūroje.
Kitas požiūris – neturėtume ignoruoti rizikos tik todėl, kad negalime jos įvertinti.
„Mūsų ir kitų darbai rodo, kad yra nenulinė tikimybė, kad patogeniški mikrobai gali atgyti ir mus užkrėsti,“ sako Claverie. „Būtent kokia ši galimybė, nežinoma, bet tikimybė yra. Tai galėtų būti bakterijos, jautrios antibiotikams, arba atsparios bakterijos, arba virusas. Jei patogenas su žmonėmis ilgai nekontaktavo, mūsų imuninė sistema tokiam susitikimui nebūtų pasirengusi. Tad, taip, tai galėtų būti pavojinga.“
Jasmin Fox-Skelly
bbc.com
There are diseases hidden in ice, and they are waking up
Autoriai: Vytautas Povilaitis