Aaronas Cashattas sukūrė įrenginį, atrakinantį milijonus viešbučių kambarių. Jis spėjo apsilankyti mažiausiai 78-iuose.

2012 metų vasarą, stovėdamas Marriott viešbučio Phoenixe (Arizona, JAV) koridoriuje, Aaronas Cashattas netikėjo savo akimis: durys prieš jį atsivėrė, nors rakto jis neturėjo. Apstulbęs, jis įėjo į numerį ir pradėjo ieškoti, ką būtų galima pavogti. Televizorius buvo prisuktas prie staliuko, tad vyras nesugalvojo nieko geriau, nei pačiupti krūvą antklodžių ir pagalvių, išnešti jas per atsarginį išėjimą ir skubiai pasišalinti greta pasistatytu raudona Mitsubishi Galant. Šis antklodinis reidas buvo tik kukli pradžia. Vėliau per metus Cashattas ne vienoje valstijoje įvykdė neregėtai daug vagysčių, kurių bendra suma, policijos skaičiavimais, maždaug pusė milijono dolerių.

Policija tik skėsčiojo rankomis: visose 78 nusikaltimo vietose (pats plėšikas tvirtina, kad jų buvo dar daugiau) policininkai nerasdavo nei pirštų atspaudų, nei išdaužtų langų, nei kokių nors kitų įsilaužimo ženklų – viešbučių vagis atsirasdavo ir išnykdavo visiškai be pėdsako. Visa magija – jo paties sukurtas prietaisas, parenkantis plastikine kortele užrakinamų spynų elektroninį kodą. Viešbučių savininkus privertusio stvertis už galvos įžūlaus plėšiko istoriją pasakoja Wired.

Viskas prasidėjo, iki pirmojo apiplėšimo likus kelioms savaitėms. Tada saugumo ekspertas Cody Brocious, pasamdytas sukurti elektronines durų spynas, garsaus gamintojo Onity spynose aptiko pažeidžiamumą. Paprastai viešbučių darbuotojai, iškilus būtinybei, gali atrakinti bet kurį kambarį portatyviniu programuojamu įtaisu – tai „pagrindinis“ daugelio durų raktas. Tačiau Onity spynose portatyviniu prietaisu buvo galima nuskaityti paskutiniosios naudotos kortelės kodą – raktą ir panaudoti būtent jį. Taip milijonų viešbučių kambarių visame pasaulyje raktai buvo saugomi ne atskiruose įrenginiuose, o pačiose spynose. Brocious išsiaiškino, kad raktą nuskaityti galintį įrenginį nesunku pasigaminti iš laidų, rezistorių, akumuliatoriaus ir dar kelių komponentų, kurių bendra vertė $50. Tai tas pats, jeigu milijonai raktų gulėtų po milijonais durų kilimėlių: ateik ir pasiimk, rašo Wired.

Bausmė už neapdairumą

Brocious apie savo atradimą papasakojo Forbes (leidinys apie tai paskelbė straipsnį 2012 metų birželį), paskui ta pačia tema pasisakė Black Hat hakerių konferencijoje Las Vegase ir galiausiai savo interneto svetainėje publikavo sukurto prietaiso gamybos instrukciją (jo pagrindui jis panaudojo Arduino plokštę). Tai įprasta praktika: hakeriai paviešina informaciją, kad saugos tarnybos ir kompanijos galėtų pažeidžiamumą ištaisyti anksčiau, nei ja pasinaudos piktavaliai.

 

Įrenginys atrakindavo 98% spynų taip pat greitai, kaip kortelė-raktas

 

 

Tačiau šį kartą viskas pakrypo kitaip. Norint pašalinti elektroninių spynų problemą, ją reikėjo pakeisti fiziškai. Ir gamintojas, kompanija Onity, ir daugelis jos klientų – viešbučių – atsisakė tai daryti savo sąskaita (kiekvienos spynos pakeitimas kainuotų po ~$25), tad galiausiai daugybė kambarių liko neapsaugoti. Aaronas Cashattas buvo pakankamai techniškai išprusęs ir desperatiškas, kad pasinaudotų situacija.

Prieš pradėdamas viešbučių vagies karjerą, Cashattas jau buvo spėjęs du kartus pasėdėti belangėje už banko čekių padirbinėjimą ir narkotikų laikymą, įjunkti į metamfetaminą ir nusivilti JAV teisėsaugos sistema – iš pradžių jį areštavo už priešlaikinio paleidimo sąlygų pažeidimą, paskui paleido, tačiau teismas netrukus persigalvojo. Tuo metu, kai nusivylimas buvo stipriausias, jis per televizorių išvydo siužetą apie Onity spynų pažeidžiamumą.

Per kelias dienas Cashattas internete susirado durų atrakinimo įtaiso gaminimo instrukciją ir pasigamino jį, o paskui, atlikęs bandomąją antklodžių vagystę iš Marriott viešbučio numerio, patobulino prietaisą ir užmaskavo jį kaip akinių dėklą, kurį nieko nesibaiminant buvo galima nešioti tiesiog pasikabinus ant kaklo.

Sėkmingi metai

Remiantis statistika, kuria Cashattas pasidalino su Wired, jo įrenginys buvo kur kas efektyvesnis už Brociouso prototipą – juo 98% Onity gamybos spynų buvo atrakinamos taip pat greitai, kaip ir kortele-raktu. Po savaitės nuo pirmojo apiplėšimo, nusikaltėlis grįžo į Marriott, nešinas reikiamo dydžio atsuktuvu ir per kelias dienas iš numerių išnešė keletą 37 colių įstrižainės televizorių. Paskui su bendrininku Cashattas pradėjo vogti iš kambarių nešiojamuosius kompiuterius, planšetes, fotoaparatus ir kitus vertingus gyventojų daiktus, – nuo drabužių iki Breitling Bentley laikrodžių. Neretai iš numerio pavogtos gėrybės būdavo išnešamos tiesiog lagaminais. Maskavimuisi plėšikas naudojo peruką, minkštą baltą skrybėlę ir kelis pavogtų numerių komplektus automobiliui. Būdavo, kad Cashattas taip kelis kartus apšvarindavo tą patį viešbutį ar po keletą viešbučių per dieną.

Veikimo algoritmas gan aiškus: iš pradžių, pagal paradinių durų spyną plėšikas nustatydavo, ar viešbutyje naudojami Onity produktai. Paskui, užsidėjęs peruką ir skrybėlę, įsmukdavo vidun, apsimetęs gyventoju ir aukštų koridoriuose ieškodavo kambarinės vežimėlių, kuriuose būdavo kambarių tvarkymo grafikas. Išsiaiškinęs, kurie kambariai tušti, o kuriuose svečiai apsistojo kelioms dienoms, Cashattas patraukdavo ten, kur būdavo galima tikėtis rasti bagažą, belsdavosi ir, jeigu atsakymo nebūdavo, lankydavosi viename kambaryje po kito. Schema buvo neideali, kartais gyventojai grįždavo plėšimo metu, tačiau nusikaltėliams visada pavykdavo laiku pasitraukti.

Per savo plėšiko karjerą Cashattas priglobė ne tik kompiuterius ir televizorius. Iš viešbučių jis vogdavo ir pardavinėdavo: ginklus, JAV mašalo ženklelį, porą vardinių gitarų, lėktuvo piloto uniformą ir licenciją, motociklų šalus, golfo lazdas, pasus, juvelyrinius dirbinius, pinigines, laikrodžius, kambarinius seifus ir nesuskaitomą gausybę lagaminų – jų buvo tik daug, kad namuose nebeliko vietos. Nepaisant visko, pinigų Cashattas taip ir nesukaupė – už parduotus vogtus daiktus gautus pinigus jis švaistė narkotikams, gėrimams ir azartiniams žaidimams.

Sulaikymas

Cashattas buvo areštuotas kone atsitiktinai. Bandant nusukti numerius nuo pagyvenusios moteriškės automobilio kažkur Arizonos ir Kalifornijos pasienyje, mašinos šeimininkė grįžo ir pradėjo skambinti policijai. Pats Cashattas pabėgo, bet policininkai areštavo jo sėbrą, o tas nuvedė juos į viešbučio numerį, užregistruotą Cashatto vardu. Ten policija ir aptiko programavimo įrenginį – pirmąjį įkaltį, susiejusį bėglį su viešbučių plėšimais. Buvo paskelbta jo paieška, ir netrukus valdžia gavo prieigą prie jo Facebook paskyros, kuri netikėtai tapo bedugniu įrodymų šuliniu. Paaiškėjo, kad Cashattas daug ir nuodugniai pasakojo draugams apie savo veiklą ir netgi siuntė jiems grobio nuotraukas, kuriose buvo ir pats – su ta pačia balta skrybėle, kurią ne kartą užfiksavo viešbučių stebėjimo kameros. Praėjus kelioms savaitėms nuo pabėgimo iš Arizonos, plėšikas buvo sulaikytas brolio namuose Kalifornijoje. Sulaikymas buvo efektingas: dešimt ginkluotų maršalų, bandymas pasislėpti, nusikaltėlio užsiundymas vokiečių aviganiu ir finalinėje scenoje – elektrošokeris.

 

 

„Garantuoju, tai suveiks 19 kartų iš 20“

 

Dabar Aaronas Cashattas atlieka dešimties metų bausmę viename Arizonos kalėjime ir viliasi geru elgesiu bausmę sutrumpinti pusantrų metų. Jo žodžiais tariant, jaučia apgailestavimą dėl savo elgesio, gėdą prieš aukas ir truputį pasididžiavimo savo sumanumu. „Niekas šia Onity tema nepasinaudojo taip greitai, kaip aš“, – pareiškė jis Wired. Išėję iš kalėjimo, Cashattas tikisi rasti darbo saugumo sferoje ar netgi sukurti ir patentuoti savo išradimą.

Nusikaltėlio nuomone, jo buvimas už grotų negarantuoja saugumo keliautojams visame pasaulyje: Brociouso aptiktas pažeidžiamumas tebeegzistuoja. Tais metais, kai Cashattas siautėjo JAV, Onity pabandė pasiūlyti problemos sprendimo ramentą – plastikinį kaištį, fiziškai apsunkinusį įtaiso – rakto pajungimą. Bet po kelių bandymų Cashattas rado būdą, kaip jį išimti, atrakinti spyną ir įstatyti kaištį atgal per 20 sekundžių. O netankiai gyvenamų valstijų viešbučiuose, plėšiko nuomone, spynos taip ir liko, kokios buvo prieš 5 metus. „Garantuoju, jei išbandysite mano būdą kur nors Vidurio Vakaruose, tai suveiks 19 kartų iš 20“, – sako jis.

Įrenginio surinkimo gamybos instrukciją, kaip ir anksčiau, galima rasti internete ir, kai Wired redaktorius Andy Greenbergas įrenginį susikonstravo (tai truko kelias valandas), jis, nors stambiųjų miesto viešbučių numeriams ir netiko, miesto pakraštyje stovinčio viešbutuko durys prieš žurnalistą atsivėrė.

Kai į kalėjimą aplankyti Cashatto atvyko jo motina, visų pirma jis paklausė, kaip atrodo jos kambario viešbutyje spyna – ar plyšys kortelei-raktui horizontalus ar vertikalus. Vertikalus, atsakė ši. „Daryk ką nori, tačiau kambaryje nieko nepalik“ – visiškai rimtai pasakė Cashattas.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Komentarai ()