Žvalgybininkams sėkmingai paklojus pamatus savo veiksmų įteisinimui, beliko vienintelė didelė kliūtis, įtikinti šachą Pahlavį atsigręžti prieš savo valstybės interesus bei demokratiškai išrinktą valdžią. Šiai kliūčiai įveikti abi žvalgybos pasitelkė psichologinį poveikį manipuliuojant jam artimais žmonėmis.

Britai susirado Europoje gyvenusią šacho dvynę seserį. Pastarajai darė ilgalaikį spaudimą kol privertė sutikti su planu. Ji turėjo trumpam grįžti į gimtinę pasimatyti su broliu, pranešti apie užsienio šalių nepasitenkinimą jo ministru pirmininku ir kad jos visko taip kaip yra nepaliks.

Amerikiečiai pasitelkė savo generolą majorą Herbertą Normaną Švarzkopą. Jis Antrojo pasaulinio karo metu, po anglų ir TSRS invazijos į Iraną, organizavo vietos policijos pajėgas gynusias Sąjungininkų naftos tiekimo linijas kovai su Trečiuoju reichu, kartu saugojusių nuo komunistų bandymo užvaldyti šią valstybę. Tokiu būdu Švarzkopas itin artimai susibičiuliavo su Irano monarchu. Ir įgijo pasitikėjimą. Karališkoji didenybė vertino amerikiečio be apylankų sakomas mintis.

1953 m. birželio 29 d. į operaciją įsitraukė JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris. Laišku informavo Irano premjerą, kad Valstijos nutraukia paramą Iranui. Po beveik mėnesio, liepos pabaigoje, JAV valstybės sekretorius viešoje spaudos konferencijoje pasauliui atvirai pareiškė, kad dabartinė Irano valdžia palaiko komunizmą. Tuo tarpu prezidentas Sietle surengtoje visų gubernatorių konferencijoje išsikėlė tikslą — neleisti jokiai Azijos šaliai pakliūti po „geležine uždanga“.

Šalia diplomatinio spaudimo iš užsienio, Irane žmonių įaudrinimui CŽV užsakymu imti spausdinti atsišaukimai. Tam tikri naujienų laikraščiai ėmė gauti agentų sufabrikuotus straipsnius arba klaidinančius dokumentus įrodančius Mosadego sąsajas su komunistų partija. Už pinigus, į žmonių nuomonių formavimą, įsitraukė dvasininkai. Mečetėse ėmė skambėti ajatolų pamokymai tikintiesiems, kad ši valdžia veikia prieš islamą.

Vasarą prasidėjo pirmieji gatvių protestai tiek pritariantys valdžiai, tiek besipiktinantys jos sprendimais.

Esant tokiai atmosferai, liepos 25 dieną atskrido agentų apmokyta princesė Ašraf Pahlavi. Visuomenė įsiaudrino dėl jos atvykimo, o jos brolis atsisakė ją priimti pokalbiui. Prireikė britų agento, veikusio rūmuose, kad princesė galėtų perduoti laišką.

Pralaukus keturias dienas,  jai buvo leista pasimatyti su broliu. Princesė jam pranešė apie užsienio valstybių planus imtis atsakomųjų priemonių. Iškart po jos, rūmuose apsilankė iranietis, SIS agentas, Asadolahas Rašidianas. Jis pranešė, kad pas šachą netrukus atvyks Britanijos vardu kalbėti įgaliotas agentas. Monarchas šitai supras išgirdęs koduotą frazę transliuojamą per BBC radijo programą persų kalba.

Amerikiečiai Švarzkopo atvykimui sukūrė priedangą, esą jis lanko oficialiu kariuomenės vizitu Libaną, Egiptą, Pakistaną ir galiausiai užsuka į Iraną. Jis ir buvo tas šnipas, kuris turėjo kalbėti britų vardu. Šachui Švarzkopas papasakojo apie parengtą planą, atnešė jau parengtus tris įsakymus, kuriuos tereikėjo pasirašyti.

1) Įsaku nauju premjeru būtų paskirtas Zahedi, jau užverbuotas užsienio agentų. 2) Laiškas pranešantis apie slaptą operaciją šacho vardu, leidžiantis verbuoti kareivius. 3) Įsakas visai armijai, kad ji privalo paklusti naujajai valdžiai.

Gavę paskutines operacijos dėlionės dalis, abi agentūros ėmė intensyvinti netikrų žinučių tiekimą spaudai. 15-ai iš 20 Mosadegą kritikuojančių laikraščių buvo imtos tiekti CŽV parengtos karikatūros, turėjusios dar labiau įaudrinti visuomenę. Maksimalus pasipiktinimas turėjo būti pasiektas prieš pat įvyksiantį perversmą.

Perversmas prasidėjo rugpjūčio 15-osios naktį, prieš pat vidurnaktį. Tačiau valdžia jau žinojo apie perversmą, manoma, kad kažkas iš šacho apsaugos, informavo premjerą. Sukilimą rengę kariškiai buvo suimti, o jau kitą rytą Irano šachas Pahlavi pabėgo iš šalies.

CŽV ir SIS šį įvykį visuomenei pateikė priešingai, esą premjeras Mosadegas išvarė tautos mylimą šachą iš šalies. Didėjant visuomenės suirzimui, tarnybos ir toliau per spaudą skleidė sufabrikuotas žinutes, kartu ir nuorašus skelbiančius, kad Zahedi buvo paskirtas naujuoju premjeru, tik autoritarinis Mosadego valdymas nenori sutikti perleisti tokių teisių.

Spaudimas ir susiskaldymas lėmė, kad galiausiai kariuomenė atsisuko prieš premjerą Mosadegą. Rugpjūčio 19 d. jį suėmė, nuteisė mirties bausmei, kurią vėliau pakeitė 3 metų kalėjimo kariškiams skirtame kalėjime.

Zahedi tapo naujuoju premjeru, grąžino naftos kompaniją britams. Po to nuo 1955 metų buvo paskirtas Irano ambasadoriumi Jungtinėse tautose.

Sugrįžęs šachas įtvirtino savo valdžią ir vadovavo iki tol, kol jį nuvertė „Islamo revoliucija“, 1979 m. suorganizuota karingai nusiteikusių radikalių islamo dvasininkų ir visuomenės nepatenkinimo nežabota karališkąja valdžia.

Pagal naująjį susitarimą buvo atgaivinta „Anglo-Persijos naftos kompanija“ (1954 m. tapusi „British Petrolium“ BP). Britai gavo 40% pelno dalį. Viena iš įmonės steigėjų, „Royal Dutch-Shell“ tenkinosi 14%. Penkios JAV kompanijos: „Standart Oil“, „Socony“, „Socal“, „Texas“ ir „Gulf“ pasidalino 8%, o 6% gavo prancūzų kompanija „Campagnie Francaise de Petroles“. Iranui liko 30% nuo naftos pardavimų pelno.

Visa juodoji kompanijos dalis, skirta sukompromituoti Irano premjerą, kainavo per 1 milijoną tuomečių dolerių (9,2 mln šių dienų valiuta). Britanija atgavo priėjimą prie naftos ir pradėjo gauti taip reikiamą finansinę paramą po karo atsigaunančiai ekonomikai. O amerikiečiai liko patenkinti tokiu būdu sugebėję neleisti ateiti į valdžią kairiųjų pažiūrų politikams.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai (1)