Mokslininkai iš naujo nagrinėja hipotezę, kad protingasis žmogus iš Afrikos iškeliavo prieš 60 tūkstančių metų

Pagal visuotinai pripažįstamą hipotezę, maždaug prieš 60 tūkstančių metų Homo sapiens išėjo iš Afrikos ir paplito po visą Euraziją. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šią hipotezę paleoantropologai pripažino, tačiau pastarųjų dešimtmečių radiniai verčia ją permąstyt, Aeon straipsnyje tvirtina Havajų Manoa universiteto antropologijos profesorius Christopher J. Bae.

Per praėjusius dešimt metų Azijoje buvo rasta daugybė senesnių nei 6 tūkstančių metų Homo sapiens fosilijų. Pavyzdžiui, Pietų Kinijoje esančios olos sluoksniuose, kuriems gali būti nuo 70 iki 126 tūkstančių metų, rasti du žmogaus dantys. Tai kada Homo sapiens išėjo iš Afrikos?

Kodėl žmonės pasitraukė iš Afrikos?

Manoma, kad dabartiniai žmonės išsivystė maždaug prieš 315 tūkstančių metų. Profesoriaus Bae'o nuomone, visų pirma reikia suprasti, kodėl jie iš viso pasitraukė iš Afrikos. Jeigu gyventojai aklimatizavosi ir resursai nebuvo riboti, nebuvo jokios priežasties savo gyvenamosios vietos keisti. Pavyzdžiui, ilgakulnių (primatų šeima) dantys per milijonus metų praktiškai nepakito – tad, jie rado palankią nišą ir ten apsistojo. Beje, dėl pakitusios aplinkos sąlygų ilgakulniams teko migruoti iš Europos į Pietryčių Aziją, kur jų yra ir dabar. O kas nutiko Homo sapiens?

Kai kurie tyrėjai spėja, kad gyventojų tankis taip išaugo, kad žmonės tiesiog privalėjo ieškoti naujų žemių. Kiti pateikia ekologines priežastis (pavyzdžiui, sausras), dėl kurių maždaug prieš ⁠60 tūkstančių metų žmonės patraukė ieškoti derlingesnių žemių. Dar vienas paaiškinimas: žmonės paprasčiausiai nesuprato, kad kraustosi iš vieno žemyno į kitą.

Mokslininkai neaptiko migracijos kelių iš Šiaurės Afrikos per Viduržemio jūrą, tad plitimas po Euraziją vyko per Arabijos pusiasalį. Labiausiai tikėtina, kad jie persikėlė iš Šiaurės Egipto į Sinajaus pusiasalį. Rytinės Viduržemio jūros pusės šalių apgyvendinimas prasidėjo maždaug prieš 200 tūkstančių metų – tai liudija neseniai rasta žandikaulio dalis Izraelyje, Misliya uoloje.

Tai yra, dalis šiuolaikinio tipo žmonių patraukė į šiaurę ir pasiekė Izraelį, tačiau dauguma visgi patraukė į pietus: apėjus Himalajus, jiems pavyko pasiekti centrinę Kinijos dalį ir netgi Australiją. Šių migracijų mastas neprilygsta vėlesnėms, tačiau vystantis genetikai, mokslininkams darosi lengviau nustatyti pasiskirstymą. Tyrimas rodo, kad dabartinių Papua Naujosios Gvinėjos gyventojų DNR maždaug 2 % genų atsirado iš tų kraustymųsi.

Anksčiau archeologai ir genetika manė, kad persikraustymas į pietus (per Indijos subkontinentą, Pietryčių Aziją ir Australiją) buvo spartus ir vyko išilgai pakrančių, tačiau dabar mokslininkai nebėra tuo visiškai tikri. Čia nerasta archeologinių iškasenų, o pakrantės rajonuose sudėtinga rasti gėlą vandenį. Tad, plitimas į pietus šiais rajonais neapsiribojo.

Hobitai ir denisoviečiai

Šio amžiaus pradžioje Indonezijai priklausančioje Flores saloje rastas Homo floresiensis, kuriam 60 – 100 tūkstančių metų. Dėl žemo ūgio ir mažos galvos jie buvo pavadinti hobitais. Radinys iškėlė daug klausimų. Pavyzdžiui, ar hobitai buvo izoliuota maža grupė, tarp kurios protėvių buvo Homo erectus ar Homo habilis? Ar tai Homo sapiens populiacija, kentusi įvairius susirgimus?

Šie klausimai kol kas lieka neatsakyti. Dauguma mokslininkų mano, kad Flores žmogus buvo ilgai izoliuotas, todėl per daugelį kartų̃ šioje grupėje vyko kraujomaiša. Be to, šiuolaikiniai žmonės, keliaudami į Naująją Zelandiją ir Australiją, turėjo pereiti Flores salą. Kažin ar hobitai per dešimtis, o gal ir šimtus tūkstančių metų nebūtų susitikę su kitais homininais, todėl jų hibridinės kilmės teorijos negalima atmesti.

Pastarojo dešimtmečio tyrimais išaiškinta nauja homininų populiacija – denisoviečiai. Atsižvelgdami į tai, kad dabartinių australų ir melaneziečių DNR yra šiek tiek denisoviečių genų, mokslininkai daro prielaidą, kad denisoviečiai galėjo apgyvendinti Pietryčių Aziją. Jeigu ši hipotezė pasitvirtins, tai reikš, kad denisoviečiai išties buvo maža grupė, užsiėmusi rinkimu ir patraukusi į šiaurę. Denisovo olos radiniai verčia keisti supratimą apie įvairias homininų populiacijas Azijoje pleicosteno epochoje.

Kryžminimasis su neandertaliečiais

Nauji tyrimai rodo, kad neandertaliečiai irgi neapsiribojo Europo ir Viduržemio jūros rytine pakrante. Jie irgi keliavo, ir taip pat lankėsi Azijoje. Šiaurės Korėjoje dirbę paleoantropologai anksčiau taip pat pranešė apie galimą neandertaliečių palaikų aptikimą.

Tame pačiame regione gyveno ir vadinamieji archajiškieji sapiensai (Homo heidelbergensis). Archeologai iš jų liekanų nustatė amžių – nuo 300 iki 500 tūkstančių metų. Tačiau suprasti tai, kas vyko Azijoje, trukdo daug klausimų. Ar šie archajiškieji sapiensai yra tiesioginiai stačiojo žmogaus palikuoniai ar atsirado ten per ankstesnes migracijas?

Neseniai atliktuose tyrimuose įtikinamai rodoma, kad dabartinio tipo žmonės, neandertaliečiai ir denisoviečiai reguliariai kryžminosi ir kad jų DNR galbūt yra ir stačiojo žmogaus indėlis. Neandertaliečių DNR procentas dabartinio žmogaus genome yra santykinai nedidelis (1–4%), tad, galima daryti prielaidą, kad žmonės ir neandertaliečiai kryžminosi dar prieš 270 tūkstančius metų.

Tačiau 35–40,5 tūkstančių metų amžiaus liekanose, rastose Rumunijos archeologinėje radimvietėje Pešter ku Oase (Peștera cu Oase), aptikta jau 9% neandertaliečių DNR. Tai rodo, kad šiuo atveju tarprūšinis kryžminimasis vyko gan neseniai – gali būti, prieš 4–6 kartas iki šio žmogaus protėvio gimimo. Tada galima padaryti išvadą, kad didžioji dalis mūsų evoliucijos vienaip ar kitaip susijusi su kryžminimusis su neandertaliečiais.

Simbolinis elgesys

Homininai naudojo įvairius simbolius ir jais manipuliavo. Tai rodo archeologiniai radiniai – skylutes turinčios kriauklės, akmenukai ir dar daug kas. Anksčiau manyta, kad simbolinis elgesys būdingas tik dabartinio tipo žmonėms. O keista tai, kad ankstyviausių dabartinio tipo žmonių, atsiradusių Azijoje iki spėjamo didžiojo kraustymosi iš Afrikos prieš 60 tūkstančių metų, simbolinio elgesio įrodymų nėra.

Dar vienas įdomus pastebėjimas: prieš identifikuojant Denisovo olos radinius pagal DNR kaip denisoviečius ir neandertaliečius, pačią vietą archeologai jau gerai žinojo dėl gausų radinių, įrodančių simbolinį aukštutiniojo paleolito epochos elgesį – ten buvo daug įvairių papuošalų. Kas šiuos artefaktus paliko? Denisoviečiai, neandertaliečiai ar Homo sapiens? Be to, įdomu, kodėl pasikeitė į Pietryčių Aziją atvykusių dabartinio tipo žmonių simbolinis elgesys, ką liudija mažai rastų artefaktų.

Vienas iš svariausių argumentų, remiančių hipotezę, kad simbolinis elgesys būdingas tik Homo sapiens, susijęs su tuo, kad neva vien tik jie gebėjo gaminti plaukiojimo priemones ir taip toli keliauti. Australija ir Japonijos archipelagas akivaizdžiai buvo apgyvendinti, pasinaudojant plaukiojimo priemonėmis. Kalbant apie Japoniją, vis dar manoma, kad dabartinio tipo žmonės ją apgyvendino prieš maždaug 40 tūkstančių metų. Tas pats sakyta ir apie Australiją, tačiau neseni genetiniai tyrimai, aptikę denisoviečių pėdsakus šiuolaikinių melaneziečių ir australų genomuose, rodo, kad negalima atmesti galimybės, kad jūromis plaukioti galėjo jau ir denisoviečiai.

Vis daugėjant radinių Azijoje, mokslininkai turi peržiūrėti šiuolaikinio tipo žmonių kilmės modelius. Šių metų sausį žurnale Science buvo publikuotas tyrimas, rodantis, kad šiuolaikinio tipo žmonės Azijoje atsirado prieš 177 – 194 tūkstančius metų. Profesorius Bae rašo, kad vos ne kas savaitę iš Azijos mus pasiekia svarbios archeologinės naujienos, atliekami genetiniai tyrimai ir taip toliau.

Kaip bebūtų, dabartinis išėjimo iš Afrikos vaizdas daug sudėtingesnis, nei ankstesni modeliai, apibendrina jis. Dabar galima tvirtinti, kad šiuolaikinio tipo žmonės iš Afrikos migravo anksčiau, nei manė mokslininkai ir keliomis bangomis. Be to, skirtingos jų populiacijos kryžminosi kur kas dažniau, nei manyta anksčiau.

Komentarai (1)