Kaip prancūzas užbūrė Rusijos imperiją, susikrovė turtus, bet galiausiai liko be skatiko: neįtikėtina Faberžė kiaušinio istorija  ()

Velykinių suvenyrų paslaptis buvo saugoma už devynių užraktų – net nuo užsakovo. Nuo primygtinių imperatorių klausinėjimų Peteris Carlas Fabergé išsisukdavo žodžiais: „Jūsų Didenybė bus patenkinta...“


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Prieš Velykas Rusijos imperatorius Nikolajus II savo Žiemos rūmų (Peterburge) apartamentuose nekantriai laukė, kuo šį kartą jį nustebins Peteris Carlas Fabergé, rašo žurnalas „Stilius plius“. Bet juvelyras neskubėjo. Atidarė balto poliruoto bugienio futliarą ir iš jo atsargiai ištraukė gležną daiktelį. Padėjęs ant delno ištiesė imperatoriui.

„O, jūs – tikras stebukladaris!“ – šūktelėjo nustebęs imperatorius.

Perregimas kalnų krištolo kiaušinio lukštas, papuoštas menišku raižiniu, buvo tobula ledo imitacija. Viduje vos įžvelgiama pro šalčio rūką buvo matyti platinos pintinėlė su baltomis snieguolėmis.

Iš rūmų P.C.Fabergé išėjo pakiliai nusiteikęs. Nors 1913-ųjų pavasaris nelepino šiluma, jis lėtai nužingsniavo iki granitu padabinto 24-uoju numeriu pažymėto pastato.

Ant jo 1900-aisiais atsirado auksinių raidžių užrašas FABERGÉ. Šio pastato viršutiniame aukšte juvelyras gyveno, apatiniuose – prekiavo savo gaminiais ir dirbo.

Viskas prasidėjo 1842 m., kai jo tėvas, prancūzas Gustavas Peteris Fabergé judrioje Peterburgo gatvėje, vieno namo rūsyje, atidarė kuklią auksinių dirbinių gamybos ir remonto dirbtuvę.

Tėvas perdavė sūnui savo sukauptą patirtį ir suteikė galimybę pakeliauti po Europą. Paryžiuje, Dresdene (Vokietija), Florencijoje (Italija) P. C. Fabergé gilinosi į juvelyrinio meistriškumo paslaptis.

Grįžęs į Peterburgą, būdamas 26 metų pradėjo vadovauti šeimos bendrovei. Energingumas, laki fantazija, gebėjimas greitai ir racionaliai mąstyti, P. C. Fabergé juvelyrikos bendrovę padarė viena pagrindinių Rusijos imperijoje.

Nors imperatoriaus Nikolajaus II užsakymai Velykoms buvo labai naudingi, suteikdavo ir nemaža rūpesčių. Dienos, likusios iki užsakymo atidavimo, tapdavo tikra kankyne.

Meistrai baiminosi, kad nespės ar, neduok Dieve, paskutinę akimirką ką nors sugadins. Jie iki P. C. Fabergé sugrįžimo iš Žiemos rūmų likdavo savo vietose.

O gal staiga prireiks skubiai ką nors pataisyti?

Ir šį kartą pasirodžius P. C. Fabergé dirbtuvėse įsiviešpatavo absoliuti tyla. Už šių metų užsakymą atsakingas meistras klausiamai pažvelgė į šeimininką. Žieminį kiaušinį sugalvojusi Alma Theresia Phil nesiryžo net pakelti galvos.

P. C. Fabergé priėjo prie merginos, paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų: „Jūs – šaunuolė!“ Visi su palengvėjimu atsiduso, pradėjo juoktis ir vienas kitą pertraukinėdami kalbėti. „Pergalė, mano bičiuliai, didelė pergalė. Imperatorius sužavėtas mūsų kiaušiniu“, – kartu su visais džiaugėsi P. C. Fabergé.

Į šeimos verslą A. Th. Phil įsitraukė 1909-aisiais. Tuomet jos dėdė Albertas Holmstromas, vadovavęs P. C. Fabergé brangakmenių dirbtuvei, ją pasiėmė dirbti piešėja. Bet jai teko dirbti kitokius, labiau kanceliarinius darbus. Nieko keista: daugelį amžių juvelyrikos sritis buvo laikoma išimtinai vyriška profesija.

Pasitaikius laisvai minutei Alma kartą nupiešė keletą eskizų. Juos pamatęs dėdė nunešė į parduotuvę. Po kiek laiko grįžo su žodžiais: „Jie juos užsakė.“ Taip A. Th. Phil tapo pirma ir vienintele moterimi juvelyre P. C. Fabergé kompanijoje.

Po dvejų metų – 1911-aisiais – dailininkė gavo savo pirmąjį rimtą užsakymą iš P. C. Fabergé. A. Th. Phil buvo netikėtai iškviesta į P. C. Fabergé kabinetą. Čia ji pamatė Rusijos naftos imperijos vadovą, žymiojo Alfredo Nobelio giminaitį Emanuelį Nobelį.

Jis buvo vienas įtakingiausių nuolatinių juvelyro klientų. P. C. Fabergé dirbtuvių meistrai jam visuomet gamino keletą daiktų. Ir E. Nobelis kartkartėmis užsukdavo jų apžiūrėti. Asmeninių finansų ir pramoninio pasaulio užsakymų garsiajam juvelyrui daugėjo.

Dirbti su tekstilės ir naftos karaliais buvo kur kas maloniau. Jie nesikišo į kūrybinį procesą, pasakydavo apytikslę užsakomos dovanos vertę ir kam ji skirta. E. Nobelis prašė pagaminti 40 segių, kurias ketino kaip suvenyrus įteikti partnerių žmonoms.

„Turiu du prašymus. Papuošalai turi būti originalaus dizaino ir nebrangūs, kad šių mielų dėmesio ženklų niekas neįvertintų kaip pakišų“, – šypsodamasis patikslino E. Nobelis.

Taip Alma Theresia gavo progą atskleisti savo sugebėjimus. Ir ji sugalvojo sukurti seges – snaiges. Kadangi gamtoje nebūna dviejų vienodų, ji sugebėjo nupiešti 40 nepakartojamų eskizų. Kiekviena segė išsiskyrė piešinio linijų ornamento originalumu.

Papuošalai buvo pagaminti iš aukso ir sidabro lydinio. Iš viršaus padengti platina ir papuošti smulkiais briliantais, kurie kompozicijai suteikė ledo švytėjimo įspūdį. Naftos magnatą sužavėjo segės – dar eskizų stadijos. Ir E. Nobelis praplėtė savo užsakymą! Visą žiemą dailininkė A. Th. Phil kūrė žiemos temą ant dovanų dėžučių, į kurias buvo dedamos apyrankės, pakabučiai, segės. Ant jų buvo užrašyta „Snaigės iš Rusijos“.

Sklido kalbos, kad ir E. Nobelio kišenėje visuomet gulėjo tokia dėžutė, kad ją bet kuriuo metu būtų galima padovanoti patikusiai poniai. Tad gali būti, kad kaip tik jis patarė P. C. Fabergé pasitelkti jaunąją dailininkę kuriant 1913-ųjų Velykų kiaušinį.

1903 m. Londone buvo atidarytos dvi P. C. Fabergé gaminių parduotuvės. Anglai labai džiaugėsi, o našlaujanti Rusijos imperatorienė Marija Fiodorovna supyko. Savo seseriai Aleksandrai ji prieš Kalėdas rašė: „Brangioji Aleksandra! Man plaukai stojasi piestu. Dabar šventės, o aš nežinau, ką tau padovanoti. Po to, kai kvailas P. C. Fabergé atidarė parduotuvę Londone, dabar jūs viską turite.“

Parduotuvės atidarymas Londone tapo pirmuoju rimtu juvelyro proveržiu į užsienio rinką. Ji aptarnavo ne tik anglų klientūrą, bet ir buvo prekybos su Prancūzija, JAV ir Tolimaisiais Rytais centras. Londono filialo vadovavimą jis patikėjo jaunesniam sūnui, 19-mečiam Nikolajui. Nors ir būdamas toks jaunas, jis sėkmingai susidorodavo su savo pareigomis ir lengvai įsiliejo į anglų visuomenę. Nikolajus Fabergé susidraugavo net su Velso princu Eduardu VIII. Jis ką nors pirkdamas savo bičiulio parduotuvėje būtinai pareikšdavo: „Mes nepageidaujame dublikatų.“

Velykų kiaušinių idėja kilo Rusijos imperatoriui Aleksandrui III, Marijos Fiodorovnos sutuoktiniui. 1885 metų Velykoms jis nusprendė užsakyti pas P. C. Fabergé dovaną žmonai. Tai turėjo būti daiktelis, primenantis Marijai Fiodorovnai (Dagmarai Gliuksburg) jos gimtinę Daniją.

Aleksandras III papasakojo meistrui, kad Kopenhagos Rozenborgo pilyje, danų karališkajame lobyne, matė nuostabų kiaušinį iš dramblio kaulo, kurio viduje buvo staigmena – vištelė. Šis daiktas buvo pagamintas XVIII a. pradžioje. P. C. Fabergé sukūrė savąją senovinio žaisliuko versiją. Jo vištelė buvo pagaminta iš aukso ir padengta baltu matiniu – natūralaus vištos kiaušinio spalvos – emaliu. Lukštai prasiskirdavo ir pasirodydavo „trynys“. Jo viduje tupėjo vištelė su įvairių spalvų aukso plunksnomis ir rubino akutėmis. Rusijos imperatoriaus Aleksandro III sutuoktinė buvo sužavėta.

Bet ir tai pasirodė dar ne viskas. Kai juvelyras prisilietė iki vištelės uodegos plunksnų, pasirodė, kad ten paslėptas mažytis kiaušinio iš rubino pakabutis su grandinėle ir briliantinė karūna – tiksli imperatoriškosios kopija. Ši kukli auksinė vištelė padarė pradžią Velykų kiaušinių serijai, kuriuos P. C. Fabergé gamindavo imperatoriui Aleksandrui III.

Juvelyrui buvo keliami tik trys reikalavimai: kiaušinio forma, staigmena ir unikalumas. P. C. Fabergé iškart įvertino šios sandorio reikšmę. Jis suteikė juvelyrui teisę pačiam susitikti su imperatoriumi. Negana to, jo globojamam gauti užsakymus iš turtingiausių ir įtakingiausių šeimų.

Paskesnius 32 metus prieš Velykas garsusis juvelyras atnešdavo į imperatoriaus apartamentus po šedevrą. Imperatoriaus Nikolajaus II valdymo laikais meistrams darbo padaugėjo: jie pradėjo gaminti po dvi dovanas per metus. Vieną kiaušinį – našlaujančiai imperatorienei Marijai Fiodorovnai, kitą – imperatoriaus žmonai Aleksandrai Fiodorovnai (Hohenzolern).

Velykiniai suvenyrai buvo gaminami už devynių užraktų. Ir naujojo kiaušinio siužetas, ir ten paslėpta staigmena buvo paslaptis net užsakovui. Kartais darbas užtrukdavo neįtikėtinai ilgai. Žymųjį 1897 metų kiaušinį „Karūnavimas“ – paauksuotą Jekaterinos II karietą – meistras Georgas Steinas kūrė 15 mėnesių. Visą tą laiką jis stropiai lankė rūmų arklidžių muziejų analizuodamas originalą.

Miniatiūrinėje kopijoje atkurtos visos originalo detalės. Karietos durys atsidarydavo ir iš vidaus išlįsdavo paminos! Nuostabi staigmena „Povas“ – 1908 m. Velykų kiaušinis yra vienas įdomiausių P. C. Fabergé kūrinių – gamintas net trejus metus. Būtent tiek laiko prireikė dviem meistrams, kad „išmokytų“ gražuolį povą išdidžiai pasukti galvą ir vėduokle išskleisti uodegą. Atidavęs suvenyrą aukščiausiajam užsakovui bendrovę palikęs vadovauti vyriausiajam dizaineriui François Bierbaumui, pavargęs P. C. Fabergé mėnesiui kitam išvyko į Nicą.

Garsusis juvelyras niekada nepraleisdavo progos pagyventi ramia širdimi ir jam nebuvo svetimi gyvenimo malonumai. Jis buvo gero vyno, rinktinių valgių žinovas, geras kulinaras. Jam labai patiko gaminti salotas: parinkti priedus, sugalvoti naują padažą – šiuo požiūriu P. C. Fabergé liko tikras prancūzas.

1914-aisiais prabangūs juvelyro apartamentai užėmė 15 paskutinio – ketvirtojo – aukšto kambarių. Ypač įspūdingi buvo šeimininko kabinetas, išmuštas ąžuolo plokštėmis, elegantiškas šeimininkės buduaras ir unikali dviejų aukštų biblioteka, kur buvo laikomi tūkstančiai meno knygų. Didžiuliame bute juvelyras gyveno su žmona. Jų keturi suaugę sūnūs pasekė tėvo pėdomis: dirbo bendrovėje, bet gyveno atskirai. Vyresnysis Jevgenijus – kaimynystėje su tėvais, bet atskirame bute, Agafonas su šeima sodyboje Levašove. Aleksandras vadovavo bendrovės Maskvos filialui, o Nikolajus – Londono.

P. C. Fabergé mokėjo atrasti ryškius, savito braižo talentus ir sukurdavo sąlygas, kurios padėdavo jiems atsiskleisti. Jis pastebėjo, kad eiliniu pameistriu dirbęs Henrikas Wigströmas apdovanotas juvelyro talentu ir organizaciniais sugebėjimais. Ir dėl to jį P. C. Fabergé padarė atsakingą už visus savo bendrovės užsakymus.

Garbaus amžiaus sulaukusių darbuotojų jis niekada nevarė, mokėjo atlyginimą net 82 metų visiškai apakusiam raižymo specialistui, kuris dirbo bendrovėje nuo 25 metų. P. C. Fabergé visuomet rūpinosi savo darbuotojais.

Dailininkui, miniatiūrų kūrėjui Vasilijui Zujevui pasibėdojus, kad jo subtiliam darbui amžinai apsiniaukusiame Peterburge nepakanka šviesos, buvo pastatyta studija Kryme.

P. C. Fabergé gaminiai buvo prieinami ne tik turtingiesiems. Buvo pradėti gaminti nedideli 3–5 rublius kainuojantys Velykų kiaušiniai. Bendrovės meistrai kūrė bažnyčios reikmenis, nuostabius ikonų rėmus – juos puošė subtiliais ornamentais, dengė įvairiaspalviu emaliu ir dabino brangakmeniais. Bet didžiąją bendrovės gaminių dalį sudarė praktiški daiktai: stalo, laiškų rašymo ir tualetiniai reikmenys, laikrodžiai, kandeliabrai, papirosinės, peleninės, termometrai, lazdelių ir skėčių rankenėlės.

Nebrangių gaminių skaičius metai iš metų augo. P. C. Fabergé bendrovė gamino, pavyzdžiui, fotografijų rėmelius, stalinius skambučius.

1914 metų vasarą Rusija stojo į karą su Vokietija. Ir tuomet P. C. Fabergé prasidėjo sunkūs laikai. Juvelyrinių gaminių paklausa stipriai sumažėjo ir dirbtuves teko pritaikyti karo reikmėms. Bendrovė pradėjo gaminti kareiviams žygio reikmenis: lėkštes, puodelius, katiliukus, virdulius, lauko arbatinius, primusus. Ant viso šio asortimento būdavo užrašas „Fabergé“.

Maskvos filialas, gavęs užsakymą, pradėjo gaminti rankines granatas, artilerijos sviedinių gilzes ir kt. Rusijos karinė žinyba ne kartą gyrė bendrovės produkciją dėl juvelyrinio tikslumo. Karo ligoninėse ir sanitariniuose traukiniuose naudojami švirkštai, specialūs indai jiems sterilizuoti taip pat atkeliaudavo iš P. C. Fabergé bendrovės.

Į šiuos darbus pritraukęs savo meistrus juvelyras padėjo jiems išvengti mobilizacijos. Išskirtinę karinio asortimento dalį sudarė Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II dovanos Šv. Georgijaus kryžiaus kavalieriams. Tai – portsigarai, peleninės ir stiklinių įdėklai.

Juvelyras kaip ir anksčiau atlikdavo asmeninius imperatoriškosios šeimos užsakymus. Bet Rusijos imperatorius paprašė Velykų kiaušinius gaminti kuklesnius. Į šį pageidavimą juvelyras atsižvelgė ir 1916 m. pagamino asketišką Karinį plieno kiaušinį, kuris buvo artilerijos sviedinio formos. Po 1917 m. spalio revoliucijos gatvėje, kur buvo įsikūrusi ir „Fabergé“, viena po kitos užsidarinėtos parduotuvės. Juvelyras dirbo toliau, lyg Petrograde nieko nevyko.

Įdomu tai, kad per suirutę P. C. Fabergé prekiavo kaip niekada daug. Ir tik brangiais daiktais. Bet dabar vietoj didžiųjų kunigaikščių prie prabangių parduotuvės vitrinų veržėsi nauji pirkėjai – komisarai, revoliucionieriai jūreiviai su maišais pinigų, abejotinos asmenybės, praturtėjusios iš tiekimo karo reikmėms.

Kodėl bolševikai nesikėsino į tokį patrauklų kąsnelį, sunku suprasti. Išmintingasis P. C. Fabergé pasinaudojo šiuo „nedėmesingumu“ ir savo namą išnuomojo Šveicarijos misijai – taip gavo diplomatinę apsaugą. Naujoji valdžia, nenorėdama tarptautinių komplikacijų, pasirūpino užsienio nuosavybės apsauga. P. C. Fabergé namuose įsikūrė jo geras pažįstamas – Šveicarijos ambasadorius.

Mokesčio už nuomą garsusis juvelyras nenustatė, tik paprašė diplomato pasirūpinti šešiais odiniais lagaminais su asmeniniais šeimos daiktais. Tarp jų buvo ir tokių, kurie buvo perduoti P. C. Fabergé saugoti. Garsusis juvelyras patikėjo ir kelioninį krepšį su brangenybėmis. Šveicarai mielai sutiko, o misijos finansininkas sudarė 25 puslapių aprašą. Iš jo kopijos galima įsivaizduoti vien tik aptriušusio kelioninio krepšio turinio vertę – 1 mln. 603 614 auksinių rublių.

Petrogradas vis labiau grimzdo į tamsą – su kiekvienu vakaru gatvės buvo apšviečiamos vis blogiau. Tad nieko nuostabaus, kad siautėjo plėšikai. Ir ne tik naktimis, bet ir dienomis. Pateikdavo antspaudais patvirtintus kratos orderius, mosavo pistoletais – galėjo ir užmušti. Užkirsti kelio plėšikavimui buvo neįmanoma. Bet iki tam tikro laiko raudona Šveicarijos vėliava su baltu kryžiumi patikimai saugojo garsaus juvelyro namą. Ir P. C. Fabergé neskubėjo palikti Rusijos. Kaip ir daugelis, jis tikėjo, kad bolševikai ilgai neišsilaikys ir viskas bus kaip buvę.

Ir tik kai Petrogradą pasiekė gandai apie imperatoriaus šeimos nužudymą, senasis meistras suprato: viskas kur kas rimčiau. Po Petrogrado ČK vadovo Moisejaus Urickio nužudymo ir pasikėsinimo į Vladimirą Leniną miestą užliejo raudonasis teroras. Suėmimai, įkaitų ėmimas, masiniai sušaudymai tapo įprastine kasdienybe. Nukentėjo net užsienio piliečiai: buvo nusiaubta Anglijos pasiuntinybė, nužudytas karinio jūrų laivyno atašė.

1918-ųjų rugsėjo viduryje P. C. Fabergé, sužinojęs, kad įtrauktas į juoduosius bolševikų sąrašus, pasikvietė vyriausią sūnų Jevgenijų ir jam pranešė, kad padavė dokumentus į Vokietijos ambasadą. Pagal Bresto sutartį, iš vokiečių okupuotų teritorijų kilusiems asmenims buvo suteikta galimybė išvykti į savo protėvių žemę. P. C. Fabergé tėvas Gustavas buvo kilęs iš Pernu. Garsiojo juvelyro žmona ir Jevgenijus turėjo atvykti, kai tėvas įsikurs. Sūnui buvo liepta paslėpti turimas vertybes namuose ar pas pažįstamus, meistrus, tarnus. Sūnus Nikolajus liko Londone, Aleksandras vadovavo Maskvos parduotuvei, su Agafonu garsusis juvelyras buvo susipykęs.

Praėjus mėnesiui po P. C. Fabergé išvykimo įvyko labiau nei keista istorija. Šveicarai, neva sužinoję apie rengiamą konsulato užpuolimą, paskubėjo 27 lagaminus – ir tuos, kurie priklausė P. K. Fabergé, – perkelti į saugesnę vietą – Norvegijos misiją. Šveicarijos ambasadorius, kas rytą pusryčiaujantis su Jevgenijumi Fabergé, tai jam kažkodėl pamiršo pranešti. Kitą naktį iš Norvegijos misijos buvo pagrobta didesnė lagaminų dalis – taip pat ir vertingas P. C. Fabergé bagažas.

Kas Šveicarijos ambasadoriui pranešė apie rengiamą apiplėšimą? Kas informavo banditus apie lagaminų ir kelioninio krepšio perkėlimą į Norvegijos misiją? Ir kas galėjo įvykdyti tokį įžūlų apiplėšimą? Klausimų daugiau nei atsakymų. Kai revoliucijos banga pasiekė Rygą, kur buvo apsistojęs žymusis juvelyras, jis išvyko į Vokietiją ir apsistojo Vysbadeno mieste. Tik 1918-ųjų rudenį vyresnysis sūnus Jevgenijus su motina – ir pėsčiomis, ir rogėmis – per sniegu užverstą mišką sugebėjo pasiekti Suomiją. 1920 m. kovą, praleidęs septynis mėnesius kalėjime, į užsienį prasibrovė ir sūnus Aleksandras.

Susitikusi Fabergé šeima apsistojo viešbutyje „Bellevue“ nedideliame Šveicarijos miestelyje netoli Lozanos. P. C. Fasbergé dažnai susimąstęs sėdėdavo neįgaliųjų vežimėlyje viešbučio terasoje. Bet jo nedžiugino Šveicarijos grožis, jam patiko tik Ženevos ežeras. Senasis meistras taip ir neatsigavo po spalio revoliucijos šoko – nei dvasiškai, nei fiziškai.

Paskutiniais savo gyvenimo metais P. C. Fabergée sunkiai sirgo – jį kamavo dažni širdies priepuoliai, melancholija ir kartais jis nenorėjo kalbėti net su žmona ir sūnumis. Negalėdamas užsiimti mėgstamu darbu, senasis meistras kentėjo nuo dykinėjimo, kartodamas, kad „gyvenimo nebėr“. Jį kankino mintys ir apie sūnų Agafoną: sklido gandai, kad jis buvo sušaudytas Petrograde.

Juvelyras mirė 1920 metų rugsėjo 24-ąją. Velionio valia jis buvo kremuotas skambant jo mėgstamo kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno „Iškilmingosioms mišioms“. Po dešimties metų P. C. Fabergé sūnūs urną su tėvo pelenais slapta skalbinių krepšyje atgabeno į Prancūziją. Tuo metu įstatymas draudė gabenti palaikus per sieną. Garsusis juvelyras buvo palaidotas Kanuose, tose kapinėse, kur jau amžinojo poilsio buvo atgulusi jo žmona.

Mirus senajam meistrui mirė ir jo menas. Emigracijoje Paryžiuje jo sūnus Jevgenijus ir Aleksandras atidarė nedidelę įmonę „Fabergée and Co“, bet jie gamino tik tėvo darbų kopijas, užsiėmė legendinės bendrovės juvelyrinių gaminių restauravimu. Sūnus Nikolajus uždaręs parduotuvę Anglijoje čia ir liko. Agafono likimas buvo sudėtingesnis. Jis tris kartus buvo vedamas sušaudyti, bet kaskart netikėtai jo „pasigailėta“. Atsidėjęs 16 mėnesių kalėjime jis per stebuklą liko gyvas ir net kurį laiką dirbo „Gochran“ (Rusijos brangiųjų metalų ir brangakmenių saugojimo, panaudojimo valstybės įmonė) vertintoju. Bet 1927 m. žiemą su šeima įlankos ledu pabėgo į Suomiją. Čia praleido likusius gyvenimo metus didžiausiame skurde išparduodamas savo vertingiausią pašto ženklų kolekciją.

Šeimos tradiciją pratęsė garsiojo meistro anūkai – Agafono ir Nikolajaus sūnūs, taip pat proanūkė Sara. Bet pakartoti P. C. Fabergé sėkmės kol kas niekam nepavyko.

Bolševikai su plačiu užmoju pardavinėjo P. C. Fabergé gaminius užsienyje. Tik 1931–1934 m. per vieną korporaciją buvo parduota 14 Velykų kiaušinių. Susigrąžinti ką nors atrodė nerealu.

2004 m. sausį multimilijardieriaus, ypač aistringo „Fabergé“ gerbėjo, žurnalo „Forbes“ leidėjo Malcolmo Forbeso paveldėtojai pareiškė ketiną pateikti „Sotheby's“ aukciono namams unikalią juvelyro kolekciją. Aukciono nekantriai laukė rimti P. C. Fabergé darbų kolekcininkai. Bet dar iki aukciono pradžios direkcija pranešė apie sudarytą sandorį. Visą kolekciją įsigijo Rusijos naftos ir aliuminio magnatas Viktoras Vekselbergas. Sandorio suma buvo laikoma paslaptimi, bet, ekspertų vertinimu, ji siekė 100–140 mln. dolerių.

Po ilgų klajonių didžiojo juvelyro kolekcija įsikūrė Sankt Peterburgo Šuvalovo rūmuose, kur atidarytas P. C. Fabergé muziejus. Nuostabusis Žieminis kiaušinis į Rusiją negrįžo. Jis 2002-aisiais buvo pateiktas „Christie's“ aukcionui. Paklojęs 9,5 mln. dolerių jį įsigijo tuometis Kataro emyras Hamadas bin Khalifa Al Thani.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Ona Kacėnaitė
(43)
(2)
(41)

Komentarai ()