Erdvės tuštuma turi struktūrą, kuria galima siųsti žinutes

Įdomu. Pasirodo įsivaizduojamas vakumas, nėra visiškas vakumas.

Is tikro seniai zinoma kad vakumas nera tustuma. Kai atsirado pirmi daleliu greitintuvai stebimas reiskinys kai daleles atsiranda is vakuumo ir isnyksta. Tik tai neyeina i mokomaja medziaga nei mokykloje nei universitetuose, gal tik fizikai to mokosi. Todel kas nesidomi mokslinemis naujienomis tokiu dalyku nezino. Kazkada diskutavau su vienu KTU absolventu, jis pareiske kad nesvarbu kad tos daleles atsiranda ir dingsta, viis tiek nieko ten nera, nors ir negali is nieko atsirasti. Principe jeigu atsiranda dalele is nieko, vadinasi tai nera niekas. gal kazkokia energijos forma ar daleles sunkiai aptinkamos. Dingti irgi negali, tiesiog pakeicia buvi is aptinkamo i neaptinkama

Gaila, kad taip vadinamam mainstrymui sunkiai daeina tokie elementarūs dalykai. Paskui ir savo studentams nesąmonių į galvas prikiša.

Techniškai gali, tiesiog vakuumas yra termodinaminėje pusiausvyroje su "likusia energija" - statistiškai kiek atsiranda, tiek ir dingsta. Taip pat tų "atsiradimų" ir "dingimų" yra labai labai labai mažai. Efektai pastebimi tik specialiuose didelio jautrumo eksperimentuose. Yra toks Heizenbergo neapibrėžtumo principas, kuris be kita ko sako, kad energijos kiekis niekada negali būti apibrėžtas konkrečiu laiko momentu. Energijos neapibrėžtumas visada didesnis nei laiko neapibrėžtumas (laikotarpis, per kurį matuojama sistemos energija) kart planko konstanta. Tas iš fizikos pusės leidžia iš niekur atsirasti iš esmės bet kokiam energijos kiekiui (įskaitant materijos forma) su sąlyga, kad tas energijos kiekis dings per baigtinį laikotarpį. Kuo didesnis energijos kiekis ir laikotarpis, tuo mažesnė tokio įvykio tikimybė. Elementarių dalelių pasaulyje dėl itin mažų energijų ir laikotarpų tokie įvykiai "kasdienybė", o vat kasdieniniame gyvenime arbatinukai iš niekur neatsiranda (įvertinus tikimybę, tas teoriškai įmanoma, bent jau trumpam, bet laukti tektų pora trejeta visatos amžių). Taip pat yra tokia Einšteino lygtis, kuri be kita ko sako, kad bet kokios energijos (įskaitant materijos forma) gravitacinis laukas visada turi neigiamą energiją, lygią jį kuriančiai energijai. T.y. plytos suminė energija visada lygi nuliui. Tas vėlgi iš principo leidžia atsirasti plytai iš niekur, nes nuo to suminė energija niekaip nepakinta. Visa tai, žinoma, yra labai labai supaprastinta.

Tas pasakymas termodinamineje pusiausvyroje, cia ir yra problema. Dabartiniai eksperimentai rodo kad vakuumas nera niekas. Jei tai butu niekas, Kaip ta pusiausvyra fiziskai pasiekiama? Taip apibrezimai teisingi, bet jie tik apibudina ir paaiskina stebejimus, kodet taip vyksta ir kaip vyksta to jie nenusako. Sistemos trukuma nusako kad ir "laikotarpis, per kurį matuojama sistemos energija" Zodis matuojama viska pasako, be to minima termodinamine pusiausvyra. Mes matuot galim izoliuota sistema. Bet jos kaip ir neymanoma izoliuot del termodinamines pusiausvyros. Jeigu atsiranda uzdaroj erdvej tai digsta uz tos erdves ribu del tos pusiausvyros. tas pasakymas atsiradimas su dingimu per baigtini laikotarpi tai vis tiek sakykim kuo didesnis turis ir laiko tarpas tuo didesne tikimybe kad vienu metu atsiras didesnis materijos kiekis, tarkim kokia planeta. ir kur ji paskui dings, kokiu budu,kada? Cia tik stebejimas aprasytas,ka jau aptiko,vel gi kaip tai vyksta nezinoma. "gravitacinis laukas visada turi neigiamą energiją" cia idomu ka ta neigiama energija paveikia ir kaip. Sis parametras ivestas tik tam kad lygtyse nebutu klaidos, bet jis gali buti ir teisingas. Gal ta neigiama energija pavyks panaudoti

Principe jeigu vienur atsiranda kitur tiek pat dingsta tai mes turim kazkokia visur esancia beveik su niekuo nesaveikaujancia neutralia energija ,arba materija. Arba ju misini. Kito paaiskinimo kaip ir nera.