„Esu pažadėjęs surasti Jūratės gintarinių rūmų pamatus… kol kas nepavyko, bet ieškome toliau.“ – juokauja Klaipėdos universiteto profesorius Vladas Žulkus. O kas iš tiesų yra povandeninė archeologija, ir kokie istoriniai turtai dunkso Baltijos jūros dugne?

Kaip vyksta tradiciniai archeologijos tyrimai, kasinėjimai, įsivaizduoti, ko gero, nėra sudėtinga. Tačiau kaip tokie pat tyrimai vyksta po vandeniu? Kaip „iškasti“ senovinius artefaktus, ir kas, be nuskendusių laivų, apskritai guli jūrų ir ežerų dugne?

Apie šią egzotinę sritį be galo daug papasakoti gali Klaipėdos universiteto profesorius, hab. dr. Vladas Žulkus. Šis, povandeninės archeologijos Lietuvoje pradininku laikomas mokslininkas vadovauja Baltijos jūros regiono istorijos ir archeologijos instituto tyrimams.

„Povandeninės archeologijos tyrimai pasaulyje prasidėjo palyginus neseniai – tai gana jauna mokslo sritis.” – sako prof. V. Žulkus.

Nenuostabu, jog kelią tokiems tyrimams pirmiausia praskynė akvalango išradimas. Šį prietaisą sukūrė ir pirmieji sėkmingai išplatino Jacques-Yves Cousteau bei Émile Gagnan. Tai įvyko tik XX-ojo amžiaus pirmojoje pusėje – 1942-aisiais.

Pirmosios „ekspedicijos“ vyko Viduržemio jūroje, palei Turkijos, Italijos krantus. Buvo ieškoma nuskendusių laivų, jų krovinių.

„Pasinerti, kažką rasti ir paimti – toks buvo pirmasis povandeninės archeologijos etapas. Tačiau dar po poros dešimtmečių šis požiūris pasikeitė.“ – sako profesorius.

Tik vėliau į nuskendusius laivus, po vandeniu esančius istorinius artefaktus pradėta žiūrėti kaip į kultūrinio paveldo vertybes. Atsirado taisyklės, kaip su jais elgtis, sudaryta ne viena konvencija, siekianti šias vertybes apsaugoti.

Tikrieji povandeninės archeologijos tyrimai Lietuvoje prasidėjo Platelių ežere vos prieš porą dešimtmečių. Šie buvo paskatinti archeologų iš kaimyninės Lenkijos susidomėjimo. Kartu su jais ištyrus Platelių ežero dugną, pasirodė, jog čia slypi geriausiai visoje Europoje išsilaikiusios XVI a. tilto liekanos! Su kolegų iš Lenkijos pagalba prasidėjo ir sistemingi tyrimai Lietuvos vandens telkiniuose. Dešimtmetį išdirbę su lenkais ir praktiškai mokydamiesi iš jų, prof. V. Žulkus ir komanda pradėjo patys aktyviai vykdyti povandeninės archeologijos tyrimus. Tiesa, dabar šie tyrimai daugiausia vyksta Baltijos jūroje.

„Mūsų tyrimų diapazonas labai platus – panašiai kaip sausumos archeologijos XIX a., kai buvo tyrinėjama ir fiksuojama viskas.“ – sako profesorius. „Nuo paleolito epochos landšaftų ir prieš 30 tūkst. metų Baltijos jūros pakrantėje augusių medžių, iki Antrojo pasaulinio karo metu nuskendusių laivų, ir jau pokario žvejybinių tralerių.“

Jūros dugno tyrinėjimai dažniausiai prasideda nuo žvalgybos sonarais. Tai – specialūs prietaisai, kurie po vandeniu skleidžia garso bangas, ir matuoja laiką, per kurį šios bangos, atsimušusios nuo po vandeniu esančių kietų objektų, grįžta atgal. Taip galima atkurti preliminarų jūros dugno vaizdą, aptikti laivus, durpių klodus, ir kitus archeologams svarbius objektus.

Taip pat bendradarbiaujama ir su Saugios laivybos administracija, karinėmis pajėgomis, net NATO kariniais laivais, kurie vykdo išminavimo darbus Baltijos jūroje. Šios organizacijos su mokslininkais dalinasi duomenimis apie pastebėtus nuskendusius laivus, sprogmenis, kitus po vandeniu aptiktus objektus.

Atsirinkus objektus, kurie gali būti įdomūs patiems archeologams, bei kitiems povandeninio pasaulio tyrėjams, mokslininkai pasižymi jų koordinates, ir leidžiasi į jūrą. Šios mokslinės ekspedicijos jau nuo 2001-ųjų vykdomos Klaipėdos universiteto mokomuoju laivu „Brabander“.

Atvykę į suplanuotą vietą, ekspedicijos komanda išmeta inkarą, pasiruošia narai. Šie neria į pažymėtą vietą ir tam tikru perimetru ištyrinėja dugną. Jei aptinkama tai, jo tikimasi, pvz., medienos pavyzdžiai, durpių klodai, laivų liekanos – raportuojama mokslininkams. Tuomet objektą išsamiau ištyrinėti, paimti mėginius, neria jie.

Įrankiai dažniausiai nuleidžiami pirma, o tik tada neria komanda. Įdomu tai, kad vandenyje tenka naudotis ir sausumos įrankiais – tačiau jie veikia kitaip, nei ant kranto! Pvz., žemės gręžimui skirtą kolonėlę tenka ne gręžti, o kalti, nes vandenyje žmogaus masės paprasčiausiai neužtenka šiai kolonėlei įspausti į dugną. Medžio mėginiams imti taip pat naudojami paprasti rankiniai pjūklai. Tačiau dažnai prireikia net kelių narų pamainų, kol atpjaunamas reikiamas medienos pavyzdys – vengiant dekompresinės ligos, narai dideliame gylyje gali išbūti tik gana trumpą laiką.

Be galo įdomus darbas, tiesa? Tačiau pasirodo, jog naujų povandeninių archeologų užsiauginti nėra taip lengva! Pasak prof. Žulkaus, nors Klaipėdos universitete ir yra povandeninės archeologijos kursai, kuriuose mokomasi tiek teorijos, tiek praktikos, bei treniruojama nardyti, dauguma studentų šio kelio nepasirenka.

„Matyt tai, kad reikia nardyti, nuolat keliauti į ekspedicijas, ieškoti objektų dar mažai ištirtame jūros dugne, patinka ne visiems – tikrai ne visada randame ir ko tikimės!“ – sako profesorius.

Taigi povandeninės ekspedicijos – ne kiekvienam. Tačiau kartu tai gali būti ir be galo įdomus ir nuotykingas darbas, iš arti tyrinėjant vandeniu užlietą istoriją.

Tačiau koks viso to tikslas? Žinoma, jog visų pirma, tai padeda sužinoti daugiau apie Pabaltijo regiono raidą, čia gyvenusius žmones. Tuo tarpu, laivų tyrimai padeda atskleisti laivybos bei inžinerijos istoriją nuo seniausių laikų iki šių amžių.

Įdomu ir tai, jog anksčiau Baltijos pajūrys buvo gerokai platesnis, tačiau ilgainiui, dalis pakrantės buvo užlieta vandeniu. Apie tai byloja jūroje mokslininkų atrasti keliasdešimt tūkstančių metų senumo miškai. Dėl sūraus jūros vandens, šie medžiai itin gerai išsilaikę – sausumoje jie būtų jau seniai supuvę.

Tuo tarpu atrastas durpių klodas rodo, jog netoli nuo dabartinio jūros kranto tyvuliavo nedidelis gėlavandenis ežerėlis ar kūdra. Čia kelis šimtus metų formavosi durpės, o vėliau, šią vietą užliejus sūriam jūros vandeniui, durpynas puikiai išsilaikė. Prof. Žulkaus komandos paimti kernai – šių durpių mėginiai – gali padėti palinologams nustatyti, kokia augalija vyravo šioje vietoje per visą kelių šimtų metų periodą, pagal durpėse „užsikonservavusias“ augalų žiedadulkes ir kitus pėdsakus.

Tuo tarpu ant jūros dugno aptinkamos ledynų suneštos morenos byloja ir apie geologinę regiono raidą.

Be to, povandeninė archeologija yra labai svarbi ir povandeniniam turizmui vystyti! Narai mėgėjai gali aplankyti vietas, aptiktas ir ištirtas archeologų – tarytum povandeninius paminklus. Nors Lietuvoje povandeninės ekskursijos dar nevykdomos, jos jau paplitusios kitose pasaulio šalyse, o lankytinų objektų gausu ir Baltijos jūroje.

„Taip pat, kaip tai daroma sausumoje, galėtume paruošti lankytinų povandeninių vietų sąrašą.“ – sako profesorius. „Prie įdomesnių laivų galėtų vykti net turai su gidais.“

Pasak mokslininko, ypač gaila istorinių laivų, kurie nuskendę netoli kranto, nedideliame gylyje. Tokių laivų, tūnančių 4 metrų gylyje, yra ir prie Klaipėdos. Audrų ir bangavimo metu šie laivai gali būti išmetami į krantą. O veikiami oro, bangų mūšos, bei tinkamai neužkonservuoti, šie istoriniai eksponatai gali greitai suirti.

Tačiau mokslininkai turi viziją pakrantėje, ko gero, netoli Palangos krantų, įkurti povandeninį muziejų, kur tokie laivai būtų atgabenti ir saugomi tinkamame gylyje, o kartu ir prieinami povandeniniams turistams. Toks projektas planuojamas jau ne vienerius metus. Tai būtų vienas iš nedaugelio tokių muziejų pasaulyje.

Tiesa, mokslininkas apgailestauja, kad narai mėgėjai dažnai neatsispiria pagundai ir istorines relikvijas ištraukia iš jūros dugno.

„Deja, žinome atvejų, kai narai atvykę iš Latvijos, Rusijos plėšikauja mūsų vandenyse.“ – sako prof. V. Žulkus. Pasak mokslininko, yra tekę aptikti net laivų, kurių šturvalas nupjautas profesionaliais įrankiais, o pėdsakai veda prie Latvijos krantų ir pan. Juodojoje rinkoje, tokios relikvijos dažnai parduodamos už didelę kainą.

„Yra tekę žvalgyti apšaudytą laivą netoli Palangos, kuriame buvo daugybė įvairių daiktų: kareiviškų batų, sagčių… Dabar ten nieko nebėra.“ – apgailestauja profesorius.

Tačiau tokias relikvijas traukti iš jūros dugno – ne tik nelegalu. Dažniausiai tokie radiniai, iškelti į sausumą labai greit suyra. Net mokslininkai stengiasi tokių objektų nejudinti, o jei nusprendžiama kitaip, jie turi būti išsamiai dokumentuojami, ir kaip galima greičiau perduodami muziejams, kur yra tinkamai konservuojami, ir nesunyksta.

„Anksčiau archeologų šūkis buvo „giliau kasi – daugiau rasi“, tačiau dabar vadovaujamasi kitokiu požiūriu.“ – sako profesorius. „Yra daugybė prietaisų ir technologijų objektų žvalgybai jų neiškasant ar neiškeliant į sausumą. Taigi jeigu gali – nekask!“

Beje, Lietuva vienintelė iš Baltijos jūros regiono šalių 2001-aisiais pasirašė UNESCO Povandeninio paveldo apsaugos konvenciją. Todėl šių taisyklių turėtume itin griežtai laikytis, ir esame įsipareigoję apsaugoti viską, kas randama mūsų teritoriniuose vandenyse. Deja, dažnai tenka iškelti ir jau sausumoje konservuoti bei saugoti artefaktus, dėl per didelės rizikos, jog juos gali sunaikinti neatsargūs narai mėgėjai.

Ar galėjote įsivaizduoti, kad prie Lietuvos krantų vyksta tokie nuostabūs povandeniniai tyrimai? Jei mėgstate panardyti, ir patys galite aplankyti archeologų aptiktus ir dokumentuotus nuskendusius laivus. Tačiau nepamirškite – kaip ir bet kokia archeologinė iškasena sausumoje, povandeniniai lobiai – kultūros vertybės, kurias privalome saugoti!

Šaltiniai:

• „Mokslo sriubos“ interviu su prof. hab. dr. Vladu Žulkumi, 2018-09-04.

Komentarai ()