5. Maurice’as ir Maralyn Bailey’iai – romantiška kelionė į naują gyvenimą virto išgyvenimo iššūkiu

1973-aisiais Maurice’as ir Maralyn Bailey’iai planavo įgyvendinti savo svajonę ir persikelti iš savo namų Anglijoje į Naująją Zelandiją.

Jie pardavė savo namą, nusipirko jachtą ir išplaukė su visu savo turtu. Jie manė, kad kelionė bus malonus nuotykis. Tačiau dėl malonumo jie klydo.

Nors pirmoji kelionės pusė praėjo gerai ir 1973-iųjų metų vasarį jie praplaukė Panamos kanalą, tačiau netrukus jie pateko į bėdą.

Jiems abiem būnant denio apačioje, pajuto stiprų smūgį. Nuskubėję ant denio viršaus pamatė plaukiojantį banginį ir didžiulę jo jachtoje padarytą skylę. Laivas ėmė skęsti, o Bailey’iai griebė tai, ką tik spėjo paimti, ir šoko į gelbėjimosi plaustą.

Pora buvo įstrigusi Ramiajame vandenyne ir teturėjo kelioms dienoms skirtų maisto atsargų, kompasą, kelias signalines raketas ir dar kelis daikus. Jie rinko lietaus vandenį, o kai baigėsi maisto atsargos – valgė sugautus paukščius, žuvis ir net vėžlius.

Būdami atvirame vandenyje jie pastebėjo 7 laivus, bandė jiems signalizuoti ir pranešti apie save, tačiau niekas jų nepastebėjo.

Savaitėms virstant mėnesiais, pora stipriai nudegė nuo Saulės ir prastai maitinosi. Taip pat juos nuolat sekė rykliai ir talžė audros.

Po atvirame vandenyne praleistų 117 dienų, neturėdami jokių atsargų ir būdami arti mirties, jie buvo išgelbėti.

Praplaukiantis Korėjo laivas juos pastebėjo ir ištraukė iš vandens. Maurice’as ir Maralyn Bailey’iai buvo tokie silpni, kad vos galėjo judėti ir valgyti kietą maistą.

Korėjo laivas porą išlaipino Havajuose, kur jie iškart pasižadėjo pastatyti naują jachtą ir grįžti į vandenis. Ir jie iš tikrųjų tą padarė.

Gavę pajamų iš knygos, kurioje aprašyta jų išgyvenimo istorija, pastatė jachtą ir metus praleido plaukiodami po pasaulį. Šįkart be tokių incidentų.

6. „Rose Noelle“ įgula – draugų žiemos atostogos virto nelaime, su fantastiškai laiminga pabaiga

Johnas Glennie, Rickas Hellriegelis, Jimas Nalepka ir Philas Hofmanas – keturi draugai, nusprendę žiemos atostogas praleisti Tongos saloje. Jie sulipo į savąjį „Rose Noelle“ laivą ir tikėjosi sklandaus pasiplaukiojimo.

1989 m. birželio 4 d., praėjus trims dienoms po jų išplaukimo, tarsi iš niekur atsirito didžiulė banga, atsitrenkė į laivą, jį apvertė aukštyn kojomis ir smarkiai apgadino. Tuo metu įgula liko įstrigusi laivo kajutėje, kuri greitai pradėjo pildytis vandeniu.

Norėdami gauti pagalbos, jie aktyvavo signalinį švyturį, tačiau niekas į tai nesureagavo. Vieni ir įstrigę tamsioje kajutėje, jie turėjo laivo korpuse išpjauti skylę ir taip išsilaisvinti. Laimei, nors „Rose Noelle“ ir buvo apverstas aukštyn kojomis, tačiau visiškai nenuskendo ir jo nuolaužos tapo savotišku gelbėjimosi plaustu, ant kurio vyrai galėjo plaukti.

Po savaitės, kai jau baigėsi atsargos ir signalinis švyturys nustojo veikęs, į kurį niekas nesureagavo, įgulai teko spręsti, kaip toliau elgtis.

Pasibaigus laive buvusioms vandens atsargos, vyrai surentė lietaus surinkimo sistemą ir ėmė gaudyti žuvis. Jie vis dar sugebėjo prasimanyti maisto, vandens ir turėjo tam tikrą pastogę, tad tiesioginis pavojus jiems negrėsė iki kol neužklups audra.

Tokiu būdu jie dreifavo savaites. Glennie’is pradėjo nardyti aplink apverstą laivą ir taip traukti į paviršių daiktus, kuriuos jie galėtų panaudoti. Jam pavyko ištraukti dujinę viryklę, kuri vis dar veikė ir leido vyrams retkarčiais maistą išsikepti.

Rugsėjo 30 d., praėjus 118 dienų nuo jų išplaukimo, jiems įsitaisius ant laivo nuolaužų pavyko pasiekti Naujosios Zelandijos krantus. Jiems nepaprastai pasisekė, nes po kelių mėnesių pasikeitusios vandens ir vėjo srovės juos būtų nukreipusios Pietų Amerikos kryptimi.

Net ir paplūdimio vieta, kurią nelaimėliai pasiekė, buvo išskirtinai dėkinga. Keletas dešimčių metrų kairiau arba dešiniau ir jų suknežinto laivo likučiai būtų atsitrenkę į uolas.

7. Salvadoras Alvarenga – pasaulio rekordininkas, vienui vienas atvirame vandenyne praleidęs 438 dienas!

José Salvadorui Alvarengai priklauso pasaulio rekordas. Jis vienui vienas atvirame vandenyne praleido 438 dienas ir nukeliavo 10 800 km.

Alvarenga yra žvejys ir 2012 m. lapkričio 17 d. išplaukė iš Meksikos Costa Azul žvejų kaimelio. Drauge su juo tąkart keliavo ir kitas žvejys Ezequielis Córdoba, su kuriuo iki tol Alvarenga dar niekada nebuvo dirbęs.

Visai netrukus po išplaukimo, vyrus užklupo audra. Ji nukreipė laivą nuo pasirinkto kurso, bendrai apgadino laivą ir jame esančią elektroniką. Dar prieš galutinai numirštant radijui, Alvarenga spėjo susisiekti su viršininku, bet jis niekuo negalėjo padėti.

Audra truko penkias dienas. Jai pasibaigus – vyrai neįsivaizdavo kur jie yra ir kaip grįžti namo. Audra sunaikino didžiąją dalį žvejybos įrankių ir beliko tik pagrindinės atsargos. Be burių, be variklių, be irklų. Vyrai buvo visiškai pasiklydę ir tiesiog dreifavo.

Jiedu dreifavo kelis mėnesius, išgyvendami dėka lietaus vandens ir sugautų žuvų, vėžlių ir paukščių.

Po keturių mėnesių Córdoba prarado viltį, nustojo maitintis ir mirė iš bado. Alvarenga pasakoja, kad ir jį buvo aplankiusios pasidavimo mintys, bet galiausiai jas nuvijo šalin.

Alvarenga net neįtarė, kad po keturių atvirame vandenyne praleistų mėnesių, jis dar net neįpusėjo savo išbandymo.

Jis bandė atkreipti dėmesį į save kiekvienam pamatytam laivui, tačiau nei vienas jų jo nepastebėjo. Alvarenga ir toliau išgyveno dėka lietaus vandens ir sugautų žuvų, vėžlių bei paukščių. Laikrodį jam atstojo besikeičiančios mėnulio fazės.

Praėjus daugiau nei metams nuo jo laivą iš rikiuotės išvedusios audros, Alvarenga pastebėjo žemę. Jis paliko laivą ir pradėjo plaukti link kranto. Taip vyras atsidūrė vienoje Maršalų salų, esančių kitoje Ramiojo vandenyno pusėje. Alvarenga buvo nugabentas į ligoninę, kurioje visiškai pasveiko.

8. Louisas Zamperinis – bombonešio sudužimas vandenyne buvo tik pradžia dvejus metus trūkusių baisių kankinimų

Louisas Zamperinis nacionalinėse antraštėse pirmą kartą pasirodė 1938 metais, kai keliavo į Berlyno olimpines žaidynes. Vyras bėgo 500 metrų rungtyje ir užėmė 8 vietą, kas jau yra daugiau nei pakankamai, kad užsitikrintumei vietą istorijos puslapiuose. Bet likimas Zamperiniui dar buvo numatęs iššūkių.

1941 m., likus keliems mėnesiams iki Perl Harboro įvykių, Zamperinis įstojo į JAV kariuomenę. Jis tapo antruoju Oro pajėgų leitenantu, o prasidėjus karui, jis buvo dislokuotas Ramiajame vandenyne.

1943 m., paieškos ir gelbėjimo misijos metu, jo valdomas bombonešis patyrė mechaninį gedimą ir nukrito į vandenyną. 8 iš 11 įgulos narių žuvo. Tarp trijų išgyvenusių buvo Zamperinis ir jo komandos draugai Russellas Allenas Phillipsas bei Francis McNamara.

Trys įgulos nariai dreifavo Ramiajame vandenyne, priešo teritoriniuose vandenyse, neturėdami maisto, vandens bei kitų atsargų. Vyrai sugebėjo iš lėktuvo nuolaužų išgelbėti du gelbėjimosi plaustus, surinkti pakankamai lietaus vandens. Jie maitinosi mažomis žuvimis ir paukščiais.

Taip slinko savaitės. Praėjus 33 dienoms, mirė McNamara. Dar po dviejų savaičių Phillipso ir Zamperinio plaustai pasiekė Maršalos salas ir abu vyrai buvo sučiupti japonų.

Abu vyrai buvo išsiųsti į įvairias karo belaisvių stovyklas, o galiausiai Zamperinis atsidūrė Naoetsu stovykloje, Šiaurės Japonijoje. Ten Zamperinė dvejus metus kankino liūdnai pagarsėjęs kalėjimo sargybinis, vienas žiauriausių Japonijos karo nusikaltėlių, Mutsuhiro Watanabe.

Kai pagaliau 1945 metais baigėsi karas, Zamperinis buvo paleistas ir galiausiai grįžo namo pas savo šeimą.

Ši istorija atrodo kažkur girdėta? Greičiausiai dėl to, kad ji labai puikiai parodyta Angelina Jolie prodiusuotame ir didžiulės sėkmės sulaukusiame „Unbroken“ filme:

9. Oguris Jukichis – prieš 200 metų pasiektos rekordo savininkas

Jukichis buvo jūrininkas dar vadinamuoju Japonijos Edo laikotarpiu – prieš maždaug 200 metų.

Jis buvo krovinio laivo „Tokujomatu“ ir 14 vyrų įgulos kapitonas. Laivu buvo gabenamos sojos į Edo miestą, dabartinį Tokiją, kai jį užklupo galinga audra. Ji sugadino laivo pagrindinį stiebą ir taip privertė laivą plūduriuoti.

Labai greitai įgula sunaudojo vandens bei maisto atsargas. Teko išgyventi iš surinkto lietaus vandens ir maitintis laivo triume buvusiomis sojų atsargomis. Nors sojų buvo daug, tačiau po kelių mėnesių, dėl maistinių medžiagų trūkumo, įgulos narius pradėjo kamuoti skorbutas.

Taip įgulos nariai vienas po kito ėmė mirti, o laivas dreifavo vis tolyn nuo namų. Po daugiau nei metų atvirame vandenyne, gyvi buvo likę tik trys įgulos nariai: kapitonas Jukichis ir Otokichis bei Hanbe.

Visi trys kentėjo nuo skorbuto ir buvo arti mirties, kai jų dreifuojantis laivas 1815 metais pasiekė Kalifornijos krantus. Trys japonų jūreiviai tapo pirmaisiais japonais, įkėlusiais koją į Amerikos krantus. Jie buvo nuo namų nutolę daugiau kaip 8 000 km ir atvirame vandenyne prabuvę 484 dienas.

Visi trys jūreiviai pasveiko ir susirengė kelionei atgal į Japoniją. Jos metu Hanbe numirė. Grįžęs namo Jukichi gavo daugybę apdovanojimų.

Net ir praėjus 200 metų Jukichiui priklauso Gineso rekordas už ilgiausią dreifavimą vandenyne.

Komentarai ()