Remigijus Šimašius. Kas neįvyko (o turėtų) aukštajame moksle? (2)
Kai prieš septynerius metus garbioje auditorijoje, kurioje netrūko žinomų ir daug akademinei bendruomenei nusipelniusių žmonių, teko pasakyti, kad švietimas yra paslauga, reakcija buvo kaip Baltijos jūros per kokį „Erviną“ ar „Anatolijų“. Būti paslaugos teikėju daugeliui pasirodė žema, neoru. Šiandien situacija kiek pasikeitusi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Teisiškai netgi Švietimo įstatyme jau įtvirtintos švietimo sutartys, kurias pasirašo moksleivių tėvai, studentai ir mokykla, universitetas. Nedidelis pokytis, bet bent teoriniai tarpusavio įsipareigojimai jau yra, o koks guvesnis savo studijomis nusivylęs studentas, žiūrėk dar ir prisimins, kad turi teisę į tam tikras paslaugas bei jų pareikalaus. Tiesa, maža bus nauda, nes veltui nepatogiame studento suole praleistų valandų nesugražinsi, o mokslas juk „nemokamas“, tad ir kompensacijos už netinkamą paslaugą greičiausiai negausi.
Nemaža dalis dėstytojų ir studentų pribrendo rimtiems tarpusavio įsipareigojimams. Studentų apklausa parodė, kad dauguma būtų pasirengę sumokėti už mokslą, jei tik gautų geresnę paslaugą. Vis didesnei daliai dėstytojų irgi nusibodo apsimesti, kad gauna normalų atlyginimą. Nemažai daliai nusibodo apsimetinėti ir kad nėra masiškai paplitusios mokslo imitacijos, plagijavimo, dėstymo antikultūros (nors pastarosios mažiau – blogi dėstytojai, skirtingai nuo plagiatorių ir imitatorių, nėra paskatinami).
Mokslo imitaciją puikiai iliustruoja tai, kiek aukštesnių pareigų užėmimas kai kurių universitetų struktūrose, koreliuoja su bendraautorystės mastais dešimtyse ar net šimtuose (?) mokslinių darbų per metus. Ne mažiau iškalbingos yra ir masinės „mokslinės-praktinės“ konferencijos, kuriose mokslo pasiekimai pranešimu pristatomi per penkias ar septynias minutes.
Kad plagijavimas tapo akademinės kultūros dalis, iliustruoja daug kur paplitusi nuostata, kad, tarkime, studentų darbai yra tinkami panaudoti dėstytojų mokslo darbuose, tačiau patys studentai „neverti“ nurodyti kaip tikrieji medžiagos autoriai.
Nematyti šių problemų – tikrai Pangloso stilius, nors, žinoma, keista, kad profesorius V. Daujotis šį stilių priskiria reformos propaguotojams, o ne dabartinės sistemos gynėjams. Pastarieji, kaip, tarkime, vieno tikrai garbaus universiteto rektorius, netgi nepasikuklino bandymo reformuoti aukštojo mokslo (kaip ir sveikatos) sistemą įvardinti vėžiu, trukdančiu ramiai dirbti.
Nesinori atsikirtinėti detaliai į visus argumentus, kuriuos konkurencijos aukštajame moksle priešininkai atrado tiesiog dėl nepakankamų ekonomikos ar socialinių mokslų žinių. Tačiau vienu kitu retoriniu klausimu ar pastebėjimu visgi pasidalinsiu. Teisingai pastebima, kad švietimo srityje rinka yra netobula ir neaptinkame tobulo žinojimo. Tačiau kyla klausimas – o kokioje srityje tai aptinkame? Gal pirkdami duoną, kurios nekepėme, ar palikdami remontuoti automobilį, apie kurį tik ribotai suprantame, arba eidami į kino filmą, kurio dar nematėme, o gal... rinkdami politikus? Banalu ir nekompetentinga yra prikaišioti, kad laisva rinka neišspręs riboto žinojimo problemos, nes ši problema iš principo neišsprendžiama, o rinkos santykiai kaip tik ir atsiranda dėl to, kad nežinome visko. Keista ir tai, kad nepastebima, jog būtent konkurencija kaip tik ir padeda bent iš dalies (beje, maksimaliai įmanomai) sprendžia šią problemą.
Neretos ir spekuliacijos apie tai, kad aukštąjį mokslą reikia finansuoti dėl to, kad tai viešoji gėrybė, arba dėl to, kad tai mažina socialinę atskirtį. Deja, jau senai aišku, kad aukštasis mokslas yra visų pirma privati gėrybė, nes atneša naudą pačiam studentui. O tai, kiek ši gėrybė gali tapti viešąja (nes kiekvienai visuomenei geriau, kai jos nariai išsilavinę) priklauso nuo to, kiek šalis suteikia galimybių gabiems ir jau išsimokslinusiems. Socialinę atskirtį aukštojo mokslo finansavimas taip pat ne mažina, o, kaip rodo tyrimai, didina, nes atskirtis atsiranda dar pradinėje mokykloje dėl kuo įvairiausių priežasčių. Vėlesnis studentų finansavimas (kurio, beje, net reformos iniciatoriai nesiūlo atisakyti) tik suteikia papildoma subsidiją tiems, kurie paprastai yra iš turtingesnių šeimų ir ateityje uždirbs daugiau.
Šiandien vis dar keistai populiaru netgi konstatavus aukštojo mokslo sistemos pūlinius nepripažinti, kad šalinti juos ligtolinėmis priemonėmis yra beviltiška. Tai nei kiek ne protingiau nei liaudiškas pagirių gydymo metodas gydytis tuo, nuo ko susirgai. Jei politikai, valstybės tarnautojai, ekspertai, aukštųjų mokyklų administratoriai vis labiau suvoktų, kad valstybė aukštosioms mokykloms turi tiesiog atlaisvinti varžtus ir išstatyti mokyklas rinkos gaivalų testui, būtų puiku. Deja, kaip tik tai kol kas ir nėra įvykę. Kaip tik todėl kol kas ir negalime tikėtis geresnių aukštųjų studijų už priimtinas sąnaudas. Kas yra geresnės studijos, kokios sąnaudos yra priimtinos, spręsti nesiimu, nes atsakyti į šį klausimą galiausiai turi studentai. Rinkos veikimas yra vienintelis mechanizmas, kuris užtikrintų, kad jų balsas būtų išgirstas, o už savo pasirinkimą mokėtų jie, o ne kiti, mažiau gabumais ar, neretai, vėjavaikiškumu apdovanoti visuomenės nariai.
Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas