Černobylio avarijos priežasčių beieškant - ar gali tokia nelaimė pasikartoti? (36)
Nuo didžiausios žmonijos istorijoje technogeninės nelaimės praėjo 21-eri metai. Bet tik devynioliktaisiais metais po Černobylio katastrofos Rusijos ir Ukrainos mokslininkai atvirai prabilo apie naują to, kas įvyko atominėje jėgainėje, versiją. Lygiai prieš dvejus metus, gegužės viduryje, jie prisipažino pateikę Tarptautinei atominės energijos agentūrai naują pranešimą, kuriuo siekia įrodyti, kad Černobylio avarijos priežastimi buvo...gamtos anomalija. Ir svarbiausia, ši anomalija gali pasikartoti, "padovanodama" žmonijai kitus "Černobylius"...
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Černobilio avarijos istorija arba branduolinis košmaras
Černobilio avarija – pati baisiausia atominės energetikos katastrofa pasaulyje. Sovietų vadovybė bandė nuslėpti šią katastrofą, o vėliau smarkiai sumažinti jos mastus.
Černobylio atominė jėgainė buvo pastatyta Pripetės mieste, 16 km į šiaurės vakarus nuo Černobylio miesto. Elektrinėje buvo keturi reaktoriai, kiekvienas gaminantis 1000 megavatų elektros energijos; jie buvo pastatyti 1977–1983 metais.
Černobylio avarija įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją. Tačiau pasaulis apie tai sužinojo tik po kelių dienų. Pirmieji požymiai, kad įvyko kažkas baisaus, paaiškėjo 1986 metų balandžio 28 dieną 9 valandą ryto, kai Forsmorko (Švedija) atominės elektrinės specialistai, atkreipė dėmesį į pavojų žalius pavojaus ignalus monitoriuose.
Prietaisai rodė neįtikėtinai didelį radiacinį užterštumą. Iš pradžių buvo manyta, kad įvyko avariją Forsmorko reaktoriuje. Tačiau tyrimai parodė, kad to negali būti. Bet prietaisai rodė, kad radiacinis fonas keturis kartus didesnis už leistiną.
Geigerio-Miulerio skaitikliai parodė, kad visi šeši šimtai Švedijos elektrinės darbininkų yra gavę žymiai didesnę už leistiną jonizuojančiosios spinduliuotės dozę.
Buvo skubiai paimti ir ištirti dirvos ir augmenijos aplink elektrinę pavyzdžiai. Juose rasta neįtikėtinai daug radioaktyvių medžiagų. Švedija, kaip ir daugelis kitų Europos šalių buvo užpulta klastingo, tylaus, nematomo, bespalvio, bekvapio žudiko.
Beveik prieš parą iki aprašytų įvykių, Leonidas Teletnikovas, Černobilio atominės elektrinės priešgaisrinės apsaugos viršininkas ilsėjosi namie. Jis turėjo kelias laisvas dienas ir iš anksto džiaugėsi būsimu poilsiu. Tačiau balandžio 26 dieną apie pusę dviejų nakties suskambėjęs telefonas, abejingu budinčio balsu jį informavo, kad atominėje elektrinėje įvyko “incidentas”.
Šviesią, žvaigždėtą naktį, Teletnikovas su 29 žmonių gaisrininkų komanda išvyko į elektrinę. Horizonte matėsi oranžinė liepsna. “Mes neturėjome jokios informacijos,- vėliau pasakos Teletnikovas.- Tik atvykus į elektrinę, aš pamačiau griuvėsius, apimtus blyksinčių, tarsi bengališkos ugnys, liepsnų. Vėliau pastebėjau melsvą švytėjimą prie ketvirtojo reaktoriaus. Tyla ir mirksinčios švieselės kėlė baugų, nemalonų jausmą.”
Apsaugoti tik paprastais batais ir gaisrininkų kaukėmis, Teletnikovas su komanda bandė užkirsti kelią pačiai baisiausiai katastrofai, įvykusiai nuo pat atominių elektrinių eksploatacijos pradžios. Vėliau, už vyriškumą ir pastangas jis gaus Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą.
Avarijos aukos
Sugriuvęs ketvirtasis reaktorius iki šiol neša mirtis, ir ligas. Tūkstančiai žmonių, kurių vardų mes nežinome, mirė nuo piktybinių auglių, ar kraujo čiulpų pažeidimų, kuriuos iššaukė atominis sprogimas. Žmones ir gyvulius jonizuojančioji spinduliuotė veikė mutogeniškai, pasaulį išvydo įvairūs mutantai. Viso pasaulio televizijos rodė gimusį penkiakojį kumeliuką… Žemė pasidengė ilgai gyjančiomis žaizdomis. Žmonija pirmą kartą susimąstė - ar tokios nelaimės nenubraukia visos atominės energijos, net naudojamos taikiems tikslams, teikiamos naudos.
Tuo metu kai Forsmarko mokslininkai aptiko padidėjusį radiacinį foną, stiprus vėjas išnešiojo radioaktyvias dulkes po visą Europą. Lengvas lietutis Bretanėje, pavertė ten besiganančių karvių pieną netinkamu naudoti, lietūs, praėję Velso apylinkėse, avieną pavertė nuodu. Radioaktyvūs lietūs neaplenkė ir Suomijos, Švedijos, Vakarų Vokietijos…
Švedų mokslininkai informavo savo vyriausybę, kad radioaktyvumo šaltinis yra SSRS teritorijoje. Tačiau komunistinė SSRS vadovybė tylėjo.
Ir tik kai jau tylėti tapo neįmanoma, Maskvos vakaro žiniose buvo perskaitytas pranešimas: “Černobilio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių pažeistas. Imtasi priemonių incidentui pašalinti. Nukentėjusiems suteikta medicininė pagalba. Sudaryta vyriausybinė komisija įvykiui ištirti.” Po to diktorius jau skaitė apie žinias apie Taikos fondą. Paaiškinti kokia nelaimė ištiko milžiniškus Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos rajonus niekas nesiėmė.
Vakarų valstybės pradėjo diplomatinį spaudimą reikalaudamos paaiškinimų. Tačiau tuo metu buvo per mažai žmonių, kurie suvokė tragedijos mastą. Ją puikiai suvokė katastrofos vietoje buvęs Teletkinas. “Vos įėjus pro vartus, aš supratau, kad tai nepaprasčiausias gaisras,-vėliau pasakos jis.- Buvo girdėti tik mašinų gausmas ir ugnies traškesys. Gaisrininkai žinojo, ką turi daryti ir puolė vykdyti savo pareigų. Radiacijos matavimo prietaisai rodė aukščiausią lygį. Sąmonėje dar šmėkštelėjo mintis apie šeimą, bet ji tuoj užgeso. Niekas iš mūsų net negalvojo apie apšvitinimą. Labiausia gąsdino tai, kad mes neatsilaikysime iki pastiprinimo atvykimo. Po valandos, nuo stogo, esančio šalia degančio reaktoriaus, teko pašalinti žmones, radiacinio apsinuodijimo simptomai pas juos buvo akivaizdūs. Kai aš paprašiau savo vyrų ištirti situaciją, penki iš jų puolė ant to stogo. Šiandien nė vieno iš jų nėra gyvųjų tarpe.” Pas patį Teletkiną radiacinio poveikio rezultatai pasireiškė jam begesinant gaisrą. Po to, kaip ir tūkstančiai kitų, jis vyriškai kovojo su sunkia, skausminga liga. Deja, ta kova baigėsi pralaimėjimu…
O tuo metu, iki baltumo įkaitusi reaktoriaus šerdis, į atmosferą išmesdavo vis naujus milijonus kubinių metrų radioaktyvių dujų.
Praėjus 48 valandoms po radioaktyvumo padidėjimo Forsmarke, ant JAV prezidento R.Reigano stalo jau gulėjo iš dirbtinio žemės palydovo gautos katastrofos nuotraukos. Jose matėsi tikras pragaras apie kurį nutylėjo sovietų funkcionieriai.
30 kilometrų spinduliu nuo sprogimo vietos buvo vykdoma pilna evakuacija. Gyvenimas ir lankymasis toje zonoje buvo uždraustas. Gyvuliai, augalai, vanduo esantys toje zonoje, paskelbti kenksmingais ir netinkamais vartojimui.
Nors sovietų oficialūs asmenys visaip menkino katastrofos mastą, vis tik Bonoje buvo kreiptasi į atominės energetikos ministeriją, prašydami suteikti informaciją apie atominio reaktoriaus šerdies gaisro likvidavimą. Su analogišku prašymu buvo kreiptasi ir į Švedijos vyriausybę. Įžymus Kalifornijos gydytojas ekspertas Robertas Geilis buvo pakviestas, suteikti medicininę pagalbą. O iki atvykstant specialistams Maskvos funkcionieriai bandė lokalizuoti gaisrą, pasitelkę armiją ir civilius. Daugelis iš jų jau kapuose, o gyvieji kankinasi nuo gautų milžiniškų radiacijos dozių pasekmių.
Gaisras per savaitę buvo užgesintas. Tačiau į atmosferą įsiveržė nesuskaičiuojamas radioaktyvių dujų kiekis, tarsi paklodė apklojęs Europą ir vakarinę SSRS dalį. Netoli elektrinės esančiuose rajonuose žmonės pradėjo mirti nuo kraujo išsiliejimų ir apopleksijos priepuolių. Juos netgi galima laikyti savotiškai laimingais - lėta, kankinanti mirtis, negyvi vaikai-mutantai, vaikai nuo gimimo sergantys vėžiu - visa tai bus dar ateityje.
1986 m. gruodį reaktoriaus likučiai buvo palaidoti užpilant jį šimtais tūkstančių tonų betono. Tai truko šešias savaites. Visgi šios struktūros saugumas dar kelia abejonių. Kartu reaktoriuje palaidoti ir dirbusių prie katastrofos likvidavimo darbininkų drabužiai…
Iš pat pradžių dėl Černobylio avarijos mirė 32 žmonės. Dešimtys gavo didžiules radioaktyvumo dozes ir mirė vėliau. Po ilgų biurokratinių vilkinimų buvo paskelbti ir statistiniai duomenys. Jie tikrai nedžiugino, pavyzdžiui vien Minske sergančių leukemija po katastrofos padaugėjo dvigubai.
Praradusi energetikų gyvenvietę Pripetę, Ukrainos valdžia pastatė energetikams naują miestelį Slavutač. Tai gražus miestelis, apsodintas augalais, žalias ir švarus. “Gyvenimas čia nuostabus,- sako jo gyventojai. - Deja, trumpas.” Šie liūdni žodžiai visiškai atitinka tiesą.
Antrasis skyrius buvo uždarytas po 1991 m. gaisro, pirmasis veikė iki 1996 m., o trečiasis dirbo iki 2000 m., kai jėgainė buvo oficialiai uždaryta.
Kodėl tai įvyko?
Valstybinė komisija, tyrusi 1986 metų balandžio 26-osios katastrofos priežastis, turėjo tris pagrindines versijas.
1 versija. Pagal vieną jų, avarijos priežastis buvo diversija. Esą kažkas, prasmukęs į 4-ojo bloko reaktoriaus centrinę salę, padėjo sprogmenis. Turbūt pati „politiškiausia“ priežastis.
2 versija. Pagal kitą versiją, kalti buvo tą pamainą budėję bloko operatoriai, leidę reaktoriui nekontroliuojamai įsibėgėti. Ši versija tapo kaip ir oficiali. Netgi žinynuose, apie Černobilio avariją galima aptikti tokį sprogimo paaiškinimą. Štai kaip rašoma lietuviškoje vikipedijoje:
Černobylio avarija įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją, kai buvo atliekamas netinkamai suplanuotas bandymas 4-ajame bloke. Darbininkai išjungė reaktoriaus savireguliacinę sistemą ir avarinės saugos sistemą; kontroliniai strypai, naudojami branduolinei reakcijai kontroliuoti reaktoriaus šerdyje, buvo ištraukti daugiau, nei leidžia saugumas. Reaktorius buvo paliktas veikti 7 procentų galingumu. Dėl konstrukcijos ydos energijos išeiga smarkiai šoktelėjo už nominalo ribų, karštis deformavo kontrolinius strypus ir jų nebebuvo galima įkišti atgal. Strypams įstrigus padidėjo garų slėgis, kuris sumavosi kartu su kitomis mažesnėmis klaidomis ir 01:23 vietos laiku grandininė reakcija tapo nebekontroliuojama – įvyko keletas sprogimų, pasirodė didžiulis ugnies kamuolys ir nupūtė sunkų 1000 tonų masės plieno ir betono masės reaktoriaus stogą, suplėšė aušinimo vamzdžius ir pramušė stoge skylę. Į vidų patekus deguoniui užsidegė grafitas, kas sąlygojo didžiulę radiacijos emisiją į atmosferą (buvo išmesta daug radiokatyvių branduolinės reakcijos produktų), kurią sparčiai išnešiojo oro masės. Maždaug 1800 sraigtasparnių gesindami gaisrą ant reaktoriaus išbėrė virš 5000 t smėlio ir švino.
Kituose šaltiniuose konkretūs „kaltininkai“ nenurodomi, tačiau priežastis įvardijama ta pati – nekontroliuojama reakcija. Po avarijos viso pasaulio atominės fizikos specialistai pradėjo teorines diskusijas, kas vis tik atsitiko Černobilyje. Trumpai tai nupasakoti galima taip. Reaktoriuje dega (branduolinė reakcija) urano plokštės, ir išskiria šilumą, kuri kaitina vandenį, paversdama jį garu. Garas suka turbogeneratorių ir šis teikia elektros energiją. Didelį vaidmenį čia atlieka, vanduo, šaldantis urano plokštes. Būtent jo pagalba termobranduolinė reakcija yra reguliuojama. Jeigu šaldančio vandens trūksta, arba jis nespėja atšaldyti urano plokščių, termobranduolinė reacija tampa nereguliuojama, atominis reaktorius virsta atomine bomba, kurios sprogimo sulaikyti jau neįmanoma.
Suprantama, jog jie irgi priėjo išvados, kad kažkas atsitiko su aušinimo sistema. Reaktoriuje temperatūra smarkiai pakilo. Urano plokštės pradėjo lydytis, išskirdami radioaktyvius garus. Šie reagavo su cirkonio apvalkalu, dalyvaujant vandeniui, išsiskyrė vandenilis, kuris ir sukėlė sprogimą.
3 versija. Pagal trečią versiją, visa esmė buvo nesėkmingoje Černobylio atominės jėgainės konstrukcijoje ir apsaugos priemonių stygiuje. Pagal šiuos kriterijus užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju.
4 versija. Pastaruoju metu imama vis drąsiau kalbėti apie ketvirtąją sprogimo versiją. Anuomet niekur, net oficialiame pranešime Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA), nebuvo nė žodžiu užsiminta apie tai, kad avariją lydėjo anomaliniai geofiziniai reiškiniai.
kad tokių reiškinių buvo, įsitikinęs Maskvos aviacijos instituto narys korespondentas Valerijus Vasiljevas. Mokslininkas, 1984-1988 metais dirbęs TATENA ir daugiau nei 30 metų - Sovietų Sąjungos branduolinės energetikos ministerijoje, laikosi nuomonės, kad 1986-aisiais stengtasi padaryti viską, kad informacijos apie tai būtų minimumas, ir ji nenutekėtų, kur nereikia.
Jei tikėtume tuo, ką prieš porą metų išsiaiškino grupė rusų ir ukrainiečių mokslininkų, slėpti buvo ką.
Būsimos nelaimės ženklai
Dvi savaitės iki sprogimo greta Černobylio jėgainės esančiose gyvenvietėse prasidėjo keisti elektros energijos tiekimo trukdžiai, gamyklose gedo įrengimai, keliuose padidėjo avaringumas. Tomis dienomis greitosios pagalbos ekipažai į iškvietimus važiavo kone dešimtkart dažniau.
Maža to: orai regione tarsi įsišėlo. Atmosferos slėgis staiga krisdavo, paskui taip pat staiga šokdavo. Po daugelio metų slaptuose archyvuose rastose iš kosmoso darytose nuotraukose aiškiai matyti trys anomaliniai debesų dariniai. Vienas jų katastrofos metu buvo tiesiai virš Černobylio.
Rusijos instrumentinių aplinkos stebėjimų ir geofizinių prognozių centro vadovas akademikas Igoris Janickis pasakoja, kaip atsitiktinai buvo aptikti trijų seisminių stočių, dirbusių Pripetės miškų zonoje pagal įslaptintą amerikiečių atominių sprogimų kontrolės programą, įrašai, daryti tą lemtingą balandžio 26-ąją. (Stotys buvo išdėstytos trikampiu Gluškovičų, Norinsko ir Podlubos gyvenvietėse maždaug 100 km nuo Černobylio.) Vienas iš seismogramų analizės specialistų asmeniniame pokalbyje išsakė prielaidą, jog įrašai gali būti laikomi Alma-Atos priemiestyje esančioje specsaugykloje. Maskvoje įsikūręs Žemės fizikos institutas nusiuntė į tą saugyklą užklausimą ir, praėjus aštuoneriems metams po avarijos, tarp šimtų tūkstančių ten saugomų juostų rado ir identifikavo seriją tų, kuriuose įrašyta "Černobylio paslaptis".
Seismogramos buvo labiau nei iškalbingos. Pasak I.Janickio, speciali instituto komisija, peržiūrėjusi juostas, padarė išvadą, kad Černobylio branduolinės jėgainės rajone, likus 20 sekundžių iki 4-ojo reaktoriaus sprogimo, įvyko… vietinės reikšmės žemės drebėjimas.
Lemtingi sutapimai
Paskutinįkart požeminių procesų suaktyvėjimo ženklai Černobylyje buvo pastebėti 1986 metų balandžio 10 dieną. Žmonių kalba kalbant, artėjo žemės drebėjimas - tas pats, kurį užfiksavo seisminės stotys.
Tai buvo pirmasis lemtingas aplinkybių sutapimas, prisidėjęs prie Černobylio avarijos. Netrukus jie ėmė jungtis į savitą grandinę.
Paskui pasirodė trys kvaziciklonai, tuo metu slinkę iš pietų į šiaurę. Iš kosmoso darytose nuotraukose aiškiai matyti, kad reaktoriaus sprogimo momentu vienas iš ciklonų buvo tiesiai virš Černobylio. (Praėjus penkioms valandoms po sprogimo, ciklonas pasislinko į šiaurę, ir debesys sprogimo produktus ėmė nešti Baltijos šalių link.)
Bet svarbiausia, kad balandžio 25 dieną 4-ojo bloko reaktorius turėjo būti sustabdytas planiniam signaliniam remontui. Tada ir buvo nuspręsta atlikti eksperimentą, ne kartą bandytą ir su Černobylio, ir su kitų jėgainių reaktoriais.
Eksperimento esmė buvo tokia: jeigu elektrinė staiga liktų be elektros energijos tiekimo, gali susidaryti kritinė situacija. Vienu iš rezervinių energijos šaltinių gali būti elektra, gaminama išjungto reaktoriaus generatoriaus - juk generatoriaus rotorius sustoja ne akimirksniu.
Kaip minėta, tokie eksperimentai buvo ne pirmiena, tačiau atliekami jie visada buvo veikiant reaktoriaus apsaugai. Černobylyje apsauginę sistemą nusprendė irgi išjungti.
Pasak akademiko I.Janickio, vargu ar tai buvo vieno ar kelių pamainos operatorių savavališkas sprendimas, nors kaltė ir buvo suversta jiems. Tą turėjo suplanuoti grupė specialistų, o atitinkamos instancijos duoti leidimą.
Eksperimentas, priartinęs galą
Balandžio 25 dieną pirmą valandą nakties elektrinės personalas pradėjo mažinti reaktoriaus galią. 13.05 val. išjungė iš tinklo turbogeneratorių. 14 val. - išjungė reaktoriaus avarinio aušinimo sistemą. Tuo metu Norinsko seisminė stotis jau fiksavo sustiprėjusią mikroseisminę ir elektromagnetinę veiklą.
23.10 val. reaktoriaus galingumas buvo staiga sumažintas, prasidėjo intensyvus jo užteršimas dalijimosi produktais - jodu ir ksenonu. Po kurio laiko Norinske buvo užregistruotas eilinis seisminis impulsas.
Atėjo balandžio 26-oji. Virš 4-ojo bloko ėmė švytėti oras. Kažkur iš apačios pasigirdo duslūs smūgiai su nuvilnijančiu gaudesiu. Be to, ir žmonės neva ėmė elgtis neadekvačiai: vieni kone puolė į isteriją, šaukė ant pavaldinių, lakstė aplink reaktoriaus valdymo pultą, kiti priešingai - tapo apatiški ir mieguisti.
Požeminis gaudesys stiprėjo, smūgiai dažnėjo, nervų priepuolių daugėjo. Švytintis stulpas virš 4-ojo bloko pasiekė 700 m aukštį ir įgavo žydrų, mėlynų, violetinių atspalvių.
Tada seisminį aktyvumą pradėjo fiksuoti jau ir Gluškovičų bei Podlubos stočių seismografai.
Atėjus pirmai valandai nakties, tapo aišku, kad reaktorių būtina skubiai stabdyti. Bet jėgainės personalas jau nebegalėjo objektyviai vertinti situacijos: eksperimentą buvo nuspręsta tęsti.
Likus minutei iki sprogimo, reaktoriaus salėje buvęs operatorius pajuto stiprią vibraciją, o du tūkstančiai biologinę reaktoriaus apsaugą užtikrinusių ketaus plokščių, kurių kiekviena svėrė 350 kg, ėmė šokinėti.
Po kelių sekundžių pasigirdo galingas gaudesys nuo aušinimo tvenkinio pusės. Agregatai ėmė dar labiau vibruoti, įvairiaspalvis švytėjimas dar paryškėjo. Ėmė siūbuoti sienos.
Likus 20 sekundžių iki sprogimo operatorius vis dėlto nuspaudė avarinės apsaugos mygtuką, tačiau reaktoriaus galią reguliuojantys neutronus sugeriantys strypai užstrigo. Tuo momentu seismografai užfiksavo pagrindinį seisminį smūgį.
Nesunku įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė 4-ojo bloko personalas. Jie buvo profesionalai ir gerai suprato, kas darosi reaktoriui ir kas netrukus įvyks. Tuo labiau stebina jų atsidavimas pareigai iki galo: vietoj to, kad bėgtų, kur akys veda, jie visus įvykius nuodugniai aprašinėjo specialiame žurnale, kaip reikalavo instrukcija. Štai neva vienas iš paskutiniųjų jų įrašų (savotiškas laiškas iš Anapilio, juk tie žmonės mirė vieni pirmųjų): "1 val. 23 min 59 sek. Stiprūs smūgiai. Siūbuoja sienos. Grindys "vaikšto" po kojomis. 1 val. 24 min 00 sek. Reaktoriaus sprogimas."
Kas buvo paskui, žinoma visam pasauliui. Apie 50 tonų branduolinio kuro išgaravo ir buvo išmesta į atmosferą radioaktyviųjų dalelių pavidalu. Dar apie 70 tonų buvo išbarstyta jėgainės teritorijoje. Išmesto kuro aktyvumas siekė 15-20 tūkstančių rentgenų per valandą (normalus fonas - 15-20 mikrorengenų per valandą). Į atmosferą išmestų radionukleidų būtų užtekę keliems tūkstančiams Hirosimos bombų.
Černobylio "požemiai" vis dar aktyvūs
Sovietinei erai grimztant į užmarštį, įsidrąsinę mokslininkai ima atvirauti, esą TATENA specialistai daug ko nežinojo apie Černobylį.
Prieš porą metų 5 didžiausių buvusios Sovietų Sąjungos seismologų ekspertų komisija pasirašė išvadą, kad Černobylio avarijos priežastimi tapo žemės drebėjimas. Jų nuomone, seisminis židinys buvo kilometro gilyje. Arčiau paviršiaus jis išprovokavo perteklinės giluminės Žemės energijos išmetimą, vadinamą solitoniniu.
Solitoninis išmetimas - tai įkaitusi plazma. Kažkas panašaus į šimtus kamuolinių žaibų, besiveržiančių į paviršių. Išsprūdusi iš po žemės toji superenergija gali pasiekti net kosmosą. Ne veltui kosminius erdvėlaivius kartais nei iš šio, nei iš to pradeda purtyti - ir taip smarkiai, kad kosmonautai susimuša gumbus. Mokslininkų teigimu, neduokdie tokioje zonoje atsidurti lėktuvui… Atitinkamai, jei išmetimas vyks jūroje, žus laivai.
Žmonių, tikinčių, kad Černobylyje viskas vyko kaip tik taip, daugėja.
Jei prisiminti, kad kamuolinius žaibus traukia visi energijos šaltiniai, tai įkaitusi požeminė energija turėjo plykstelėti tiesiai į reaktorių. Net praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams, toji zona Černobylyje, kalbama, vis dar aktyvi. Esą dėl to ir skilinėja sprogusį 4-ąjį reaktorių dengiančio sarkofago sienos, nuolat didėja drėgmė, temperatūra nekontroliuojama…
Gamta bandė įspėti
Černobylio jėgainės 4-asis blokas išėjo iš rikiuotės vos per 20 sekundžių, tačiau iki pat 2005-ųjų niekas nekreipė į šį faktą deramo dėmesio.
Anot Ukrainos geofizikos instituto direktoriaus, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos akademiko Vitalijaus Starostenkos, apskritai sunku įsivaizduoti, kad tokia milžiniška ir sudėtinga sistema kaip RBMK tipo branduolinis reaktorius per tokį trumpą laiką pereitų nuo normalios būsenos iki sprogimo.
V.Starostenka sako negalįs paaiškinti, kodėl valstybinė komisija neatkreipė dėmesio į tai, jog reaktoriaus viduje rimtų sugriovimų nebuvo - net aliejiniais dažais dažyti paviršiai neapdegė, neprarado spalvos ir nepasidengė pūslėmis. Visiškai kitoks vaizdas buvo patalpoje po reaktoriumi. Ten atraminėje kryžmoje žiojėjo kelios pradegintos skylės iki 1,7 m skersmens. Visos komunikacijos, įskaitant aušinimo vamzdžių mazgus, paprasčiausiai išnyko. Temperatūrai per kelias sekundes šoktelėjus iki 50 tūkstančių (!) laipsnių Celsijaus, išgaravo keramika ir net titanas.
Patalpoje, buvusioje dar žemiau, mokslininkai vėliau rado sustingusius lavos srautus. Tai, kas ten įvyko, panašėjo į ugnikalnio išsiveržimą - ir tiesiai per reaktorių.
V.Vasiljevas mano, kad tai buvo aukštos temperatūros plazma, prasiveržusi į paviršių per žemės plutos lūžius tiems staiga tapus aktyviais. O oro anomalijos, žemės drebėjimai esą buvę viso to pranašai. Mokslininkas kategoriškas: pagal minėtus požymius katastrofą buvo įmanoma išpranašauti mažiausiai prieš dvi savaites.
"Dreifuojančios" elektrinės
Akademikas I.Janickis tikina, kad įspėjimų apie tai, jog Černobylyje po žeme vyksta aktyvūs procesai, būta ir anksčiau. Esą 1982 metais dėl jų įvyko avarija pirmajame jėgainės bloke, per kurią išmestos radioaktyviosios medžiagos pasiekė net Pripetės miestą. Aišku, valdžia apie tai nutylėjo, o kaltę suvertė personalui.
Tačiau tikra kaltininkė buvo pati jėgainė, pastatyta unikalioje vietoje, kur persipina keli linijiniai ir du koncentriniai žemės plutos lūžiai.
Apie tai, kad lūžiai egzistuoja ir daro įtaką pastatų tvirtumui, tapo žinoma dar XX a. pradžioje. Būtent sovietų akademikas Nikolajus Šatskis pirmasis įrodė, kad žemės pluta turi suskaldyto ledo struktūrą, ir to "ledo" pakraščiai nuolat "dreifuoja". Tokios vietos yra pačios pavojingiausios sunkioms konstrukcijoms statyti.
Bet 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tarp svarbiausių kriterijų statant branduolines jėgaines Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo jų maksimalus artumas prie upių. Kaip žinoma, reaktorių aušinimui reikia labai daug vandens. Kadangi būtent greta upių yra giluminiai žemės plutos lūžiai, visos jėgainės atsidūrė sudėtingiausiose inžinerinėse-geologinėse sąlygose.
Žemės fizikos instituto duomenimis, pirmieji signalai apie elektrinių pamatų deformacijas buvo gauti iš Kalinino, Rovensko ir Zaporožės jėgainių dar tuomet, kai jos nebuvo baigtos statyti - t.y. 7-8 dešimtmečiuose.
I.Janickis prisimena, kad maždaug tuo metu Sąjunginį branduolinių jėgainių mokslinių tyrimų institutą pasiekė Jungtinių Valstijų atominės energijos komisijos dokumentas. Jis reglamentavo branduolinių objektų išdėstymą priklausomai nuo žemės plutos lūžių aktyvumo. Pavyzdžiui, jeigu lūžio ilgis - 2 km, tai atstumas, kuriuo Amerikoje buvo leidžiama statyti atominę elektrinę, buvo 50 km; esant 20 km lūžiui, minimalus atstumas padidėdavo iki 180 km. Akademikas tvirtina, kad dokumentas buvo perduotas Tarpžinybinės techninės tarybos branduolinių jėgainių klausimu pirmininkui akademikui Anatolijui Aleksandrovui. Perduotas kartu su rusų mokslininkų tyrimų rezultatais, kurie esą akivaizdžiai rodė, kad praktiškai visos Sovietų Sąjungos atominės elektrinės pastatytos vos 5-10 km atstumu nuo lūžių.
1985 metų gegužės pabaigoje, likus mažiau nei metams iki Černobylio tragedijos, A.Aleksandrovas šiuo klausimu sukvietė išplėstinį Mokslų akademijos prezidiumo pasitarimą. I.Janickis teigia su kolegomis susirinkusiesiems smulkiai išaiškinę, kuo gresia branduolinių elektrinių statymas tokiose vietovėse. Tačiau hidroprojektų instituto vyriausiasis inžinierius, tuo metu buvęs atsakingas už atominių elektrinių statymą, Vladimiras Konvizas patikino A.Aleksandrovą, kad renkantis plotus jėgainėms statyti kuo atidžiausiai atsižvelgiama į lūžių aktyvumą, ir kad šiam tikslui neva jau yra sukurtos išsamios metodikos.
Pagal I.Janickio versiją, nieko panašaus į tokias metodikas, žinoma, nebuvo. Tačiau A.Aleksandrovas tuo patikėjo. O praėjus dar penkiems mėnesiams Černobylio atominės jėgainės direkcija kreipėsi į SSRS Mokslų Akademijos Žemės fizikos instituto vadovą pranešdama, kad 4-ojo bloko pamatas ėmė siūbuoti. Jėgainės vadovybė prašė pačiu artimiausiu laiku išsiaiškinti deformacijos priežastis. Tyrimas buvo paskirtas 1986 metų vasarą. Tuo metu niekas net baisiausiame sapne nesapnavo, kad jau balandžiui baigiantis jokie tyrimai nebeturės prasmės.
Černobylis gali pasikartoti?
V.Vasiljevas su kolegomis teigia padaręs išvadą, kad Černobylio jėgainės 4-ojo reaktoriaus sprogimo priežastimi buvo išorinis energijos šaltinis. Jis atslinko iš apačios per regeneruojantį žemės plutos lūžį.
Mokslininkai sako, kad planeta nuolat semiasi energijos iš kosmoso, o jos perteklių išmeta įvairiausiais būdais - tarp jų ir pačiu paprasčiausiu - per lūžius. Tokie procesai tikrai nėra retenybė. Per paskutinius penkerius dešimtmečius jų esą būta ne mažiau 20-ies.
Įdomu ir tai, kad dar tuomet, kai Černobylio jėgainės darbuotojai buvo ką tik patekę į ligoninę, dabartinių ekspertų teigimu, buvo galima daryti išvadą, jog jie dėl avarijos nekalti. Jei operatoriai iš tiesų būtų leidę reaktoriui nevaldomai įsibėgėti (kuo ir buvo apkaltinti), jų kraujyje būtų rastas izotopas natris-24. O jo nebuvo.
Dabar prie Černobylio sarkofago dozimetras ištraškina 600 mikrorentgenų per valandą (normalus radiacinis fonas - 15-19 mikrorentgenų per valandą). Daugiau pusvalandžio čia geriau nebūti. "Užšaldytą" jėgainę tokios būklės štai jau du dešimtmečius palaiko apie 3000 žmonių.
Kad išvengtų dar vieno Černobylio, mokslininkai dabar ruošia naujus pranešimus TATENA, rašo laiškus į įvairias ministerijas ir žinybas reikalaudami patikrinti visas atomines elektrines, ar po jomis nėra lūžių ir seisminio aktyvumo. Atsakymų sulaukia tų pačių: "Tai, žinoma, labai svarbu, tirsime, žiūrėsime…" Bet kas tą darys? Kada? Kaip? Ir kur garantija, kad motulė Žemė neiškrės dar vieno nemalonaus siurprizo - Černobylio tipo siurprizo?
Parengta pagal: