„Daugiau reikš blogiau“, – apie planus plėsti universitetinį švietimą 1961 m. įpykęs rašė Kingsley Amis. Jo spėjimas buvo patikrintas išsamiau, nei jis galėjo įsivaizduoti, nes tuometinius naujuosius universitetus dešimtajame dešimtmetyje papildė buvusios politechninės mokyklos, o jaunimo tarpe stojančiųjų į universitetus dalis išaugo nuo mažiau nei 10 proc. iki beveik šiandieninių 40 proc.

430 tūkst. naujų absolventų, šį mėnesį pradėsiančių studijuoti pirmajame kurse, taps pačios skaitlingiausios D. Britanijos studentų kohortos dalimi.

Po K. Amis skundo panašūs murmesiai kyla nuolat. Vyriausybei skiriant mažiau pinigų vienam studentui (atsižvelgus į infliaciją) nei jo laikais, universitetai, norėdami subalansuoti biudžetą, stengiasi pritraukti ir išlaikyti kuo daugiau studentų. Bournemouth universiteto archeologijos profesorius Paul Buckland atsistatydino administracijai anuliavus jo parašytus neišlaikymą lėmusius pažymius dešimčiai studentų (praėjusį mėnesį jis laimėjo bylą dėl „netiesioginio atleidimo“). Birželį tūžminga Buckingham universiteto profesoriaus Geoffrey Alderman paskaita sulaukė daug dėmesio dėl teiginių apie bejėgius išorės egzaminuotojus, paplitusį nebaudžiamą plagijavimą ir „groteskiškas varžytines“, kuriuose universitetai dalija geriausius pažymius, kad prasimuštų į geriausių universitetų lentelės viršų.

G. Alderman nusiskundimai sukėlė nesustabdomą diskusijų proveržį; suerzinti akademikai išliejo savo nuoskaudas internetinių pokalbių forumuose ir Parlamento komitetui, prižiūrinčiam universitetų veiklą. Komitetas taip susirūpino, jog svarsto galimybę atlikti universitetų standartų tyrimą. Kai kuriems atrodo, jog į šį reikalą reikėjo pažiūrėti pro pirštus: „Mums buvo pasakyta, kad jau vien svarstydami šį klausimą mes kenkiame šios šalies universitetų reputacijai,“ – sako komiteto pirmininkas Phil Willis.

Iš dalies tai įprasti dalykai: JAV universitetai periodiškai patiria sukrėtimų dėl užkeltų pažymių; plagijavimas populiarėja visur, kur studentai turi galimybę naudotis internetu. Savo ruožtu Britanijos universitetams ypač atsiliepia bet kokie reputacijos svyravimai. Tik penkis kartus didesnės JAV turi daugiau užsieniečių studentų; kadangi vietinių studentų studijų įmokoms nustatyta riba, britų universitetai išsiverčia tik apmokestindami užsienio studentus rinkos kaina. Rugsėjo 16 d. paskelbta statistika rodo, jog daugeliui universitetų šis pajamų šaltinis dabar yra svarbesnis nei Vyriausybės asignavimai moksliniams tyrimams.

Bandydami išlaikyti standartus Anglijos universitetai susiduria su specifine problema (Škotijoje sistema kitokia). Jų standartinės trumpos, specializuotos studijų programos tinka tik gerai pasirengusiems: per trejus metus (Anglijoje tiek trunka bakalauro studijos) nėra galimybės po metų negailestingai atsikratyti nepažangių studentų, kaip įprasta kitur Europoje, ar lavintis įvairiose srityse prieš pasirenkant pagrindinį dalyką, kaip yra JAV. Tačiau viduriniojo mokslo baigiamieji egzaminai (angl. A-levels), anksčiau rodydavę tokį pasiruošimą, dabar tėra mokyklos baigimo atestatas (Anglijos universitetai skundžiasi, jog pernelyg daug moksleivių gauna aukščiausią įvertinimą „A“ ir todėl studijuoti pajėgius abiturientus sunku atsirinkti pagal egzaminų rezultatus), dėl to universitetai turėjo peržiūrėti savo mokymų programas.

Pasiekimais, o ne potencialu pagrįstą sistemą vis labiau kritikuoja vyriausybė, kuri nori, kad universitetai priimtų daugiau jaunuolių iš valstybinių mokyklų, nors daugelyje jų silpnas akademinis paruošimas. Kartais ta įtampa iškyla į viešumą. Rugsėjo 10 d. Cambridge universiteto prorektorė Alison Richard pareiškė, kad jos institucijos pagrindinė misija yra „suteikti puikų išsilavinimą mokslinių tyrimų aplinkoje“, o ne skatinti socialinį judumą. Matyt, neturėtų stebinti tai, kad valstybės sekretorius universitetų klausimais John Denham atsakė visiškai su tuo nesutinkąs.

Nesant geresnių valstybinių viduriniųjų mokyklų, universitetams gali tekti imtis radikalių priemonių: Cambridge universitetas svarsto sudaryti galimybę gabiems studentams, kurie nėra tinkamai pasirengę, lankyti metus trunkantį paruošiamąjį kursą. Galėtų padėti ir kitąmet numatomas Vyriausybės nustatytų studijų įmokos „lubų“ peržiūrėjimas. Dabartinė £3300 riba, prieš kurią nusistatę beveik visi universitetai, yra tokia žema, jog daugeliui dėstymas nuostolingas. Aukštesnės įmokos „lubos“ leistų didesnę diferenciaciją ir tokiu būdu padėtų pašalinti kitą trūkumą: situaciją, kai vieno universiteto diplomas tariamai prilygsta bet kokio kito universiteto diplomui su tuo pačiu įvertinimu.

Taigi, kalbant apie tai, iš ko galės rinktis būsimieji pirmakursiai, kovoje dėl mokslo kokybės dar ne viskas prarasta. Tačiau „daugiau“ vis tiek gali reikšti „blogiau“, jeigu darbo rinka bus užtvindyta universitetų absolventų. Britanijos pramonės konfederacija baiminasi, kad taip ir yra: rugsėjo 17 d. ji įsteigė laikinąją darbo grupę, svarstysiančią ne vien tai, ar darbo rinkoje „atsijojami“ netinkami absolventai, bet ir tai, ar pasiūla nerizikuoja viršyti paklausos.

Panašu, jog tai visų pirma rūpi patiems studentams. Rugsėjo 11 d. švietimo įstaigas aprūpinanti įmonė „Sodexo“ paskelbė vienos apklausos rezultatus, rodančius, jog daugiau nei pusei jų pirminis motyvas įgyti aukštojo mokslo laipsnį buvo noras ateityje gauti geresnį darbą ar didesnį atlyginimą arba tai, kad jiems jo reikėjo, siekiant pasirinktos profesijos. Vos 9 proc. apklaustųjų norėjo pagilinti juos dominančios srities žinias.

Iš pirmo žvilgsnio investicija į būsimas pajamas atrodo prasminga. Tam tikri skaičiavimai 2006 m. leidžia daryti prielaidą, jog grynai finansiniu požiūriu diplomas sukūrė tokį pat viso gyvenimo pajamų šaltinį, koks būtų sukurtas aštuoniolikmečiui, išlaikiusiam du baigiamuosius egzaminus, davus investuoti 160 tūkst. svarų Bet „absolvento premija“ nebėra tokia užtikrinta. Viena vertus, ji priklauso nuo studijų krypties: vyrai su aukštuoju meniniu išsilavinimu gali tikėtis uždirbti mažiau nei tuo atveju, jei būtų iš viso nestudijavę universitete. Kita vertus, „absolvento premijos“ vertė vis labiau priklauso nuo konkretybių.

Robin Naylor iš Warwick universiteto nustatė, kad vidutinės diplomo atnešamos pajamos pastaruosius 20 metų išliko aukštos, bet labiau diferencijavosi: dabar labai svarbu, ir kokį universitetą absolventas baigė, ir kokiais pažymiais. „Neturėti diplomo [finansiškai] nuostolinga, bet įgijus ne tokį, kokio reikia, diplomą nuostolis gali būti dar didesnis“, – sako R. Naylor. O Francis Green iš Kent universiteto išsiaiškino, kad 2006 m. net trečdalis absolventų dirbo darbą, kuriam nereikia diplomo (tai daugiau nei 2001 m., kuomet tokių buvo ketvirtadalis); jie uždirbo trečdaliu mažiau nei tie, kurie dirbo pagal išsilavinimą.

Šių metų pirmakursiams jau per vėlu permąstyti savo universitetines perspektyvas; bet ką turėtų daryti ateinančių metų studentai? Tie, kurie studijuos tikėdamiesi vėliau daugiau uždirbti, turėtų labai aiškiai žinoti, ką ir kur jie nori studijuoti, įstoję rimtai mokytis bei gauti gerus pažymius. Arba jie galėtų atmesti visus išskaičiavimus ir elgtis, kaip liepia širdis. „Pasiryžti studijuoti universitete dabar reiškia didelę riziką –didesnę nei anksčiau“, – sako R. Naylor. „Bet jei studijuoji tai, kas tau patinka, net ir neuždirbdamas daug, turėsi geresnes galimybes dirbti toje srityje, kurią mėgsti“.

Parengta pagal The Economist

Komentarai (3)