Nuomonių ringas: žmogaus evoliucija baigėsi ar vis dar tęsiasi? (22)
Dėl to, kad vis mažiau vyresniojo amžiaus vyrų tampa tėvais, žmogaus evoliucija sparčiai artėja prie pabaigos, tvirtina vienas žymiausių D. Britanijos genetikų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Londono universitetinio koledžo profesoriaus Steve'o Joneso teigimu, vyrai, kurie tampa tėvais būdami vyresni nei 35 metų, turi didesnę tikimybę perduoti savo palikuonims genomo pakitimus, rašo britų dienraštis „Times“. Antradienį profesorius Jonesas Londono universitetiniame koledže skaitė paskaitą „Žmogaus evoliucija baigėsi“.
Mokslininkas sakė, kad egzistuoja trys sudėtinės evoliucijos dalys: natūralioji atranka, mutacija ir atsitiktiniai genotipo pokyčiai. „Visiškai netikėtai paaiškėjo, kad dėl lytinio elgesio modelio pokyčių žmogaus mutacijų intensyvumas smarkiai sumažėjo“, – duodamas interviu „Times“ pabrėžė profesorius.
Pasak jo, socialinės permainos neretai lemia genetinę žmogaus ateitį. Kaip pavyzdį jis pateikė dabartinį santuokos modelį ir kontracepcijos fenomeną. Nors žmogaus genotipas gali keistis veikiant radioaktyviajai taršai ar cheminėms medžiagoms, viena pačių svarbiausių priežasčių, skatinančių mutacijas – solidus vyrų amžius.
Ją galima paaiškinti tuo, kad su amžiumi ląstelių dalijimasis vyrų organizme spartėja. „Kiekvieną kartą, kai dalijasi ląstelė, atsiranda klaidos, sutrikimo, mutacijos tikimybė, – sakė profesorius Jonesas. – Jei kaip pavyzdį paimtume tėvu tapusį 29 metų vyrą (o tai vidutinis tėvų amžius Vakarų šalyse), egzistuoja maždaug 300 dalijimosi ciklų skirtumas tarp jo paties lytinių ląstelių ir tos spermos, kuria jis pats buvo pradėtas. Kiekvienas toks ląstelių dalijimosi ciklas gali tapti genetinių klaidų priežastimi. Jei tėvu tampama būnant 50-ies, šis rodiklis gerokai viršija 1000. Todėl vyresniojo amžiaus tėvų skaičiaus mažėjimas iš esmės veikia mutacijų intensyvumą.“
Mokslininkas pastebėjo, kad ankstesniais laikais įtakingas vyras galėjo turėti šimtus vaikų. Jis priminė, kad XVII – XVIII a. Maroką valdęs sultonas Moulay'us Ismailas ibn Sharifas, manoma, turėjo 888 vaikus. Kad būtų galėjęs tiek jų susilaukti, jis turėjo 60 metų kasdien intymiai bendrauti vidutiniškai su 1,2 moterimi, rašo „Times“.
Kitas šio proceso veiksnys – susilpnėjusi natūralioji atranka. Mokslininko teigimu, senovėje pusė dabartinių Vakarų šalių vaikų būtų išmirę nesulaukę nė 20 metų. O mūsų dienomis 21 metų amžiaus sulaukia 98 proc. vaikų.
Atsitiktinių pokyčių mažėjimas taip pat skatina tokią tendenciją. „Žmonės vieni į kitus panašūs 10 tūkstančių kartų labiau, nei turėtų būti, jei remtumėmės gyvūnijos pasaulio dėsniais. Svarbiausia priežastis – žemdirbystė. Jei senovėje žmonės nebūtų išmokę auginti grūdinių kultūrų, jų populiacija iki mūsų dienų būtų veikiausiai pasiekusi pusę milijono. Bemaž tiek dabar gyvena Glazge. Nedidelės izoliuotos populiacijos gali evoliucionuoti „atsitiktine“ kryptimi, nes susiduriama su atsitiktinio genų praradimo galimybe. Tačiau tarptautiniu mastu visos populiacijos tampa susijusios tarpusavyje, ir atsitiktinių pokyčių tikimybė sumažėja. Istorija kuriama lovoje, bet mūsų dienomis tos lovos vis labiau artėja viena prie kitos. Mes maišomės į globaliąją masę, ir mūsų ateitis bus nudažyta ruda spalva“, – „Times“ sakė profesorius Steve'as Jonesas.
Štai tokią gana argumentuotą nuomonę turi profesorius Steve'as Jonesas. Tačiau nuolatiniai mūsų portalo skaitytojai prisimins, jog apie žmogaus evoliuciją mes jau esame ne kartą rašę. Ir tuometinės mokslininkų mintys visiškai nesutapo su dabartiniais profesoriais teiginiais. Štai pavyzdžiui Jutos (JAV) universiteto profesorius Henry Harpending sako, kad „genai stipriai evoliucionuoja Europoje, Azijoje ir Afrikoje, ir beveik visi jų pokyčiai yra unikalūs savo turiniu – mes tampame vis mažiau panašūs“. Jo manymu, toks procesas vyksta dėl to, kad nuo pat pirmųjų žmonių išėjimo iš Afrikos ir likusio pasaulio kolonizavimo nevyko jokia didesnė žmonių migracija ir maišymasis, o įrodymų, jog evoliucija sulėtėjo, taip pat nėra“. Plačiau apie mokslininko poziciją šiuose straipsniuose : pirmame ir antrame.
Abi nuomonės ganėtinai skirtingos, bet ir pakankamai argumentuotos. Kas teisus, kas ne? Turbūt klausimas retorinis, nes evoliucijos be labai ilgalaikių tyrimų nei įrodysi, nei paneigsi. O kuri iš šių nuomonių artimesnė mūsų skaitytojams?
