Atsinaujinanti energetika - dažna tema spaudoje ir tiesiog diskusijose, tačiau neapleidžia mintis, jog kalba sukasi apie kažką tolimo ir fantastiško: realybėje vis tiek viskas sugrįžta prie iškastinio kuro, naujos kartos atominių ar šiluminių elektrinių. Natūralus klausimas - kodėl gi taip yra?

Apie šiuolaikinės energetikos "Bermudų trikampius" portalo www.technologijos.lt redakcija pakalbino UAB "Saulės Energija" direktorių doc. dr. Edmundą Žilinską. Žodžio kišenėje neieškantis ir didžiulį patirties bagažą sukaupęs pašnekovas atsinaujinančios energetikos srityje dirba nuo 1978 m. Šia tema apsigynęs disertaciją, nuo 1991 m. perėjo į gryną verslą. Mokslinėje spaudoje jis yra paskelbęs 139 mokslinius darbus ir yra 10 išradimų autorius. Dr. E. Žilinsko vadovaujama įmonė Lietuvoje įrengė 150 vėjo jėgainių, o dabar vykdo projektus ir kaimyninėse valstybėse.

Kalbant trumpai – tai žmogus, energetikos srityje ne tik galintis, bet ir turintis ką pasakyti. O įvertinus tai, jog jis be visa ko yra ir labai geranoriškas pašnekovas, gavosi tikrai įdomus ir labai naudingas pokalbis, kurį pristatome savo skaitytojams.

Doc. dr. Edmundas Žilinskas
Asmeninio archyvo nuotrauka

Atsinaujinanti energija šiuo metu tiek spaudoje, tiek ir įvairiose interneto diskusijose įvardinama vos ne panacėja nuo visų problemų – klimato kaitos, užterštumo, energijos stygiaus, pagaliau energetinės priklausomybės nuo mineralinio kuro. Tačiau žiūrint į pasaulinį energetikos sektorių, pagrindinės finansinės investicijos vis dar nukreiptos į tradicinį energijos gavimą – šilumines elektrines bei atomines jėgaines. Kodėl atsinaujinanti energetika tarsi ignoruojama stambiu planu? Ar ji vis dar nepribrendo technologiškai, ar tam yra kitos priežastys?

Priežastys kompleksinės.

Subjektyvios – natūralus degiminės energetikos atstovu pasipriešinimas. Kas nori prarasti iki šiol gerą biznį, į kurį investuota tūkstančiai milijardų? Tai ir naftos, dujų, anglies ir atominė pramonės ir šalutinės nuo jų priklausomos – pvz. automobilių. Tai ir centralizuotos energijos skirstomųjų tinklų biznis. Geras pavyzdys „čiabuviški“ VST ir RST. Beskirstant juose nusėda ~ >1mlrd.Lt per metus. Pasipriešinus nereiks ir iš viršutinio aukšto lango šokti kad užsimuštum, užteks ir rūsio lango. Mokėdami už elektrą, dabar mes ~ 23 cnt/kWh mokam skirstytojams ir ~ 10cnt/kWh elektros gamintojams.

Objektyvios - visa energetikos struktūra pagrįsta centralizuotu tiekimu, varikliai pritaikyti benzinui ar dyzeliui, šiluminės katilinės pritaikytos deginti iškastinį kurą, baisus ir inertiškas tiek technine, tiek ir finansine apimtimi pasaulinis monstras.

Iš atsinaujinančios energetikos reikalaujama iš karto būti pigesniais, neskaičiuojant kiek trilijonų sukišta į tradicinės energetikos infrastruktūrą imant tik kuro kainą. Be to lyginama skirtingi dydžiai. Pvz. lyginama pagamintos energijos kaina dešimčių GW atominėse ar šiluminėse elektrinėse ir kelių MW saulės ar vėjo elektrinėse. Lietuvoje sugebama lyginti ir kelių gigavatų atominę elektrinę su kelių kilovatų saulės autonomine jėgaine, dar neįskaičiuojami atominės uždarymo kaštai. Čiabuviai specialistai tuo labai virtuoziškai naudojasi. Amerikiečiai naujam prezidentui Obamai paskaičiavo, kad 2GW atominės ir saulės elektrinių kWh kaina ta pati, be jokių subsidijų.

Visa tai tik techniniai kaštai, neįskaitant naftininku biznio neigiamo poveikio aplinkai ir energetinei bei politinei šalių priklausomybei nuo energijos importo. Kiekviena ši dedamoji UNESCO duomenimis globaliai per metus kainuoja mažiausiai po 1000 mlrd.USD. Absoliučios daugumos praeito šimtmečio antros pusės ir šio amžiaus pradžios karų priežastis yra netolygus iškastinio kuro išteklių pasiskirstymas. Naftos ir dujų karai. Taip pat paskaičiuota, kad dėl iškastinio kuro deginimo vidutinė gyvenimo trukmė globaliai sumažėja ~17-24 metais. Kol kas šie argumentai daugiau emociniai, bet vis daugiau politikų jais tenka remtis rinkiminėse programose, o kai kuriems net tenka tesėti pažadus. JAV, po visos informacijos paskleidimo, visuomenėje kilo natūralus klausimas, kodėl jie turi įvedinėti demokratiją Irane, Irake ir kt., jei už tuos pačius pinigus gali tapti energetiškai nepriklausomi ir problema savaime atpuls.

Prie laisko pridedu ES Komisijos Energijos ir Transporto direktorato ataskaitų santrauką apie šias problemas, ten viskas taip pat vertinama pinigine išraiška (šias santraukas skaitytojams pateiksime kelių sekančių straipsnių pavidalu - red.). Jos atviros, pagal viską net turėtų būti išverstos į lietuvių kalbą (sutrumpintas versijas išvertė pats dr. E. Žilinskas - red.). Bet Lietuvoje, kurioje beveik 100% energetinių išteklių importuojama, ši informacija tabu, manipuliuojama abstrakčiom frazėm apie klimato kaitą ir tiek.

Kokie yra pagrindiniai atsinaujinančios energetikos trūkumai – „pulsuojantis“ jos gavimas priklausomai nuo šaltinio intensyvumo, sudėtingas perteklinės energijos kaupimas, per maži jos koncentruoti resursai ar kitos priežastys?

Resursų per akis. Intensyvumo užtenka, ypač kai modeliuojami ne vietiniai, bet globalūs tinklai.

Visos jūsų suminėtos priežastys svarbios, jeigu bandoma atsinaujinančią energetiką sukišti i dabartinę infrastruktūrą ir nieko nekeisti. Ir tai, net dabartiniai elektros gamybos ir paskirstymo tinklai be problemų gali absorbuoti iki 20% atsinaujinančios energijos. Tai ne prasimanymas, o praktika, todėl ES iki 2020m ir nusistatė tikslą gaminti 20% elektros iš atsinaujinančių šaltinių.

Tolesnis didinimas susijęs su energetikos decentralizavimu iš vienos pusės ir globalių vėjo ir saulės energijos perdavimo tinklų kūrimu.

Decentralizavimas – daug mažų saulės ir vėjo elektrinių, padengiančių didžiąją dalį miestelių, gyvenviečių, individualių namų energijos poreikių. Atsiranda galimybė pasirinkti energijos tiekėją. Toks perorganizavimas - kaip su dalgiu per vieną vietą VST, RST ir pan. Manau, kad pagrindinė priežastis kodėl norima statyti naują atominę yra išlaikyti centralizuotą energijos tiekimą su visais prielipais.

Globalūs tinklai skirti didiesiems pramonės objektams, apimantys skirtingas geografines aukštumas ir platumas. Tinklo zonoje vienur naktis, kitur diena, vienur vėjas silpnas, kitur stiprus. Iki minimumo sumažėja rezervinių galingumų poreikis. Vienose vietose palankiausia pristatyti saulės mikroelektrinių, kitose, pvz. pakrantės zonose, - vėjo.

Darbai vyksta. Atliktos išsamios studijos, tame tarpe ir Baltijos jūrinių vėjo jėgainių tinklo. Viskas vyksta, tik informacijos plačiau nėra. Kodėl Švedija buvo suinteresuota elektros tiltu su Lietuva. Jiems labiau rūpi prieiti prie Kruonio HAE, tada ir pradiniame tinklo kūrimo etape rentabilus tampa ruošiamas statyti 2GW jūrinių vėjo elektrinių parkas prie Švedijos krantų. Kitas reikalas, kad tilto projektas pristabdytas, kol Lietuvoje atsiras liberali energetikos rinka.

Nežiūrint visų technologinių sunkumų, pasaulis skelbia apie grandiozinius planus – Europą energiją aprūpins Saulės jėgainės Sacharos dykumoje; JAV mokslininkai tyrinėja savus plotus ir rengia planus, kaip iki 2050 metų galima būtų garantuoti tiekimą 69 proc. elektros ir 35 proc. visos energijos (įskaitant transportavimą) naudojant saulės energiją. Kiek tokie planai realūs žiūrint iš dabartinės ekonominės, politinės ir pagaliau technologinės pusės?

Absoliučiai techniškai realūs. Apie technologijas galima savaitę kalbėti. Nemažai jų kol kas užkonservuotos. Pvz. viešose publikacijose ilgą laiką „apsiputojus“ buvo moksliškai vystomas pigaus metalurginio silicio ir saulės elementų iš jo gamybos mokslas. Viskas staiga baigėsi, nes Kyoceros korporacija paprasčiausiai į rinką išmetė iš tokio silicio masiškai gaminamus fotoelektrinius modulius. Normali verslo logika, jeigu dalykas tikrai rimtas ir geras, nėra ko iš anksto atskleidinėti informacijos, padarei ir pardavei.

Kitas reikalas, kaip greitai pavyks įveikti nueinančios energetikos spaudimą, arba kaip greitai nueinančios energetikos kompanijos pačios pradės keisti pirminius energijos išteklius. Didelė tikimybė kad pavyks, nes beveik visas atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas ir patentus valdo būtent dabartinės naftos, dujų, automobilių pramonės korporacijos. Tiesiog laukiama momento, kai dėl vienų ar kitų priežasčių bus priversti jas naudoti. Žiūrėkit kas darosi su automobilių pramone. Kai dėl išaugusių naftos kainų sumažėjo automobilių pirkimas, kaip grybai po lietaus pradėjo dygti hibridiniai automobiliai ir elektromobiliai. Pasirodo ir akumuliatorių technologijos yra, ir kuro elementai (fuel cells) reikiami yra, belieka gamyba ir degalinių tinklą pertvarkyti. O kas geriau tą padaryti gali, jei ne dabartiniai šeimininkai. Kai pradės „užsilenkinėti“ naftos ir dujų biznis, nesvarbu ar dėl kainos nekonkurencingumo ar dėl visuomenės spaudimo ar dėl dar vieno karo, tos pačios energetinės kompanijos persiorientuos į kitus šaltinius. Jeigu kompanija turtinga, reiškia joje ne kvailiai dirba.

Kitas pavyzdys. Viena pirmaujančių pagal apimtis Europoje saulės energetikos kompanijų „BP Solar“. Ji yra mažytis tarptautinės naftos ir dujų korporacijos „BP Amoco“ padalinys. BP Amoco leido sau 10 metų išlaikyti „BP Solar“, kurios pagrindinis tikslas buvo ne momentinis pelnas, bet technologijų, patentų ir būsimų rinkų ruošimas. Būsimos rinkos tiek Anglijoje, tiek kituose žemynuose buvo organizuojamos pasitelkiant visą naftos ir dujų korporacijos galią. Atėjus momentui, Anglijoje, Persų įlankoje ir Afrikoje saulės energetiką tvarkys BP Amoco per BP Solar. Nemanau, kad kitos kompanijos kvailesnės.

Jūsų įmonės puslapyje pateikiami skaičių pavidalu faktai, jog Saulės teorinis energetinis potencialas yra pats didžiausias iš visų kitų energijos šaltinių, tačiau tai nesukoncentruota ir sunkiai „paimama“ energija. Tad žiūrint iš praktinių pozicijų, kokia atsinaujinančios energetikos rūšis turi daugiausia perspektyvų dabar ir ateityje – Saulės, vėjo, jūros bangų ar kita?

Manau, kad nereikia daryti konkurencijos tarp vėjo, saulės, bangų, biomasės, biokuro ir kitų energijos šaltinių. Pereinamuoju laikotarpiu tik visų šių šaltinių bendras naudojimas gali būti konkurencingas. Pasaulyje apie tai seniai nesiginčijama. Čiabuviai valdininkai dar kartais pasinaudoja primityviais argumentais, kad Saulė netinka, nes naktį tamsu. Gyvenimas parodys koks santykis tarp jų bus. Vienareikšmiškai, ekologiškiausias ir didžiausias šaltinis yra saulės energija ir perspektyvoje jos dalis turėtų būti didžiausia. Kokio artumo ta perspektyva, klausimas.

Kalbant apie Saulės energiją paprastai minimi du technologiniai trūkumai – vis dar neefektyvūs ir didelius eksploatacinius kaštus turintys elektros energijos akumuliatoriai bei nedidelis fotoelementų efektyvumas. Jūsų įmonė dabar naudoja 13-15% efektyvumo elementus, tačiau vyko tiriamieji darbai, siekiant padidinti jų efektyvumą iki 20%. Kokia šių darbų stadija – tokio naudingumo koeficiento elementus jau galima užsisakyti ar tai vis dar eksperimentinė fazė?

Saulės elementų efektyvumas tik vienas iš parametru. Pagrindinis parametras praktikoje – instaliuoto Vato (W) kaina. Jau dabar sukurti laboratoriniai saulės elementai su >40% efektyvumu, tačiau jiems naudojami sudėtingi ir brangūs puslaidininkiai su heterosandūromis InGaP ir panašūs. Vato kaina labai didelė. Tiek Si, tiek kiti puslaidininkiniai saulės elementai turi apatinę kainos ribą, kurią apsprendžia medžiagos kaina. Perspektyvesni šiuo atžvilgiu yra plonasluoksniai Si ar CIS saulės elementai, kuriuose puslaidininkinės medžiagos mažai, jos sluoksnis tik keli mikronai. Tobulėjant technologijoms plonasluoksniai saulės elementai daromi vis geresni ir jau dabar jų dalis rinkoje didesnė už monokristalinio Si elementus.

Tolesnėje perspektyvoje ateitis ko gero priklauso organiniams saulės elementams. Jų efektyvumas nors ir nedidelis ~ 5%, tačiau ištobulėjus gamybos technologijai jie gali būti labai pigūs, nes pradinė medžiaga apie šimtą ir daugiau kartų pigesnė už Si. Aišku, perėjimas nuo Si saulės elementų prie organinių užtruks. Ir su Si elementais darbo dar ilgam užteks.

Mūsų darbai sėkmingai užbaigti, daromi nauji projektai. Kaip minėjau anksčiau, jeigu dalykas rimtas, pasigyrimai ir publikacijos baigiasi. Gauti ir reikiami parametrai. Dabar konsorciumo partneriai jau viską diegia į gamybą. Kitų metų pavasarį turi pradėti veikti eksperimentinė 2MW saulės elementų gamybos linija pagal naują technologiją. Į gamybą galima diegti ne rekordiško efektyvumo, bet konkurencingos kainos elementų gamybą. Užsisakyti galima bet kokio <24% efektyvumo elementus, tik optimali kaina kol kas kaip ir visur, ~15-18%. Tiesiog nauja technologija įgalina pagaminti pigiau.

Kokio didžiausio efektyvumo Saulės elementų galima tikėtis po 5, 10, 50 metų?

Vieno vato kaina modulyje turėtu kristi iki 1Euro/W; 0,5-0,1Euro/W; ir toliau atitinkamai. Ne efektyvume esmė.

Kokia Jūsų nuomonė apie minėtų elektros akumuliatorių vystymosi perspektyvas – tai yra kritinis veiksnys įsisavinant Saulės energiją ar visgi dabartinės galimybės yra tenkinančios?

Akumuliatoriai aktualūs autonominėse jėgainėse, automobiliuose ir mobiliose jėgainėse – pvz. kosmoso pramonė. Artimiausioje ateityje belieka laukti Li ar panašių akumuliatorių gamybos tobulėjimo ir pigimo. Kol kas tai tikrai brangi ir mažiausiai ilgaamžė autonominių jėgainių sudedamoji dalis. Nors ir dabar savo jėgainėse naudojame švino rūgštinius akumuliatorius, kurių tarnavimo laikas cikliniame ręžime viršija 17 ir 20 metų. Brangūs.

Tolimesnėje perspektyvoje nusimato perėjimas i kitų energijos rūšių akumuliavimą. Viena perspektyviausių ir daugiausiai pažengusių krypčių – vandenilis. Ciklas fotoelektra-elektrolizė-vandenilis-kuro elementai. Kalifornijoje, kurios gubernatorius yra Arnoldas Švarcenegeris (Arnold Schwarzenegger), jau kuriamos tokio ciklo autostrados. Degalinės su saulės baterijomis ir elektrolize, automobilių su kuro elementais parkas.

Akumuliavimo problema sumažės ir sukūrus globalius saulės ir vėjo tinklus. Tinklas - geriausias akumuliatorius.

Na ir grįžtant į Lietuvos realijas – šiuo metu netyla kalbos apie naujos atominės elektrinės statybas Lietuvoje. Ar tai vienintelis ekonomiškas ir priimtinas dabartinėmis sąlygomis sprendimas ar visgi Lietuvai būtų įmanoma patenkinti bent pusę elektros energijos poreikių visas planuojamas investicijas nukreipus į atsinaujinančią energetiką?

Šiek tiek žinant realijas, išvada peršasi viena – atominė elektrinė reikalinga centralizuoto tinklo ir prielipų prie jo išlaikymui. Nors kažin ar bus ta elektrinė - visos aferos ne tas galutinis tikslas. Yra daug kitų kelių, tame tarpe ir atsinaujinančios energijos dalies didinimas. Visas numatomas investicijas nukreipus i atsinaujinančią, ir energija apsirūpintumėm ir antrinės ekonominės naudos pasiektumėm, kad ir darbo vietos. Tik nereikia viską tiesmukai traktuoti. Kaip kiekvienos gremėzdiškos technologinės struktūros, taip ir energetikos pertvarką galima daryti greitai metant didžiules investicijas, arba pigiau palaipsniui. Užtektų elektros tiltų su ES, likusius pinigus skirti savo vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių įsisavinimui. Ir energijos importą palaipsniui sumažintumėm ir darbo vietų atsirastų. Ką jau kalbėti apie atominės bombos buvimą pašonėje.

Dėl lėšų. Atominei ruošiamasi rinkti iš vartotojų ~24mlrd. Lt. Už šią sumą galima įrengti ~3,5GW fotoelektrinę jėgainę, per metus gaminančią ~3500GWh elektros energijos. Arba įrengti ~ 7GW galingumo vėjo jėgainių parką per metus gaminantį ~8-9GWh elektros energijos. Tai tik vienas aspektas. Ne mažiau reikšmingas yra darbo vietų kūrimas, atsigautų mokslas, tiriamieji darbai.

Žiūrint kad ir į tolimos ateities perspektyvas – kokia strategija Lietuvai parankesnė: ar patiems bandyti gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, ar gaminti tokioms jėgainėms įrangą ir ją pardavinėjant gauti lėšas, kurios bus naudojamos energijos pirkimui iš pietinių valstybių, turinčių didesnį Saulės energijos potencialą?

Įrangos gaminimui geriausias laikas jau praėjo. Po sovietmečio Lietuvoje buvo pilna gamybinė technologinė bazė gaminti saulės elementus, po to modulius. Visa mikroelektronikos pramonė, kuri Lietuvoje buvo viena pirmaujančių Sovietų Sąjungoje, pritaikyta gaminti sudėtingesnius puslaidininkinius prietaisus. Perėjimas prie saulės elementų gamybos labai lengvas, tą patyrėme diegdami technologiją Šiaulių Nuklone. Bet, kaip sakoma, po muštynių kumščiais nemojuojama, lengviau buvo išvogti elektronines plokštes su paauksuotais kontaktais iš milijonus kainavusios įrangos ir bankrutuoti.

Organizuoti gamyba iš naujo galima, bet jau sunkiau. Rinka perpildyta, bet kokia gamyba rentabili, kai ji masine, reiškia reikia užsitikrinti rinkas. Viskas galima, reikia skaičiuoti.

Nuo valstybės pereinant prie paprastų vartotojų – kuomet verta galvoti apie Saulės arba vėjo jėgainę ir kokiais atvejais ši investicija atsipirktų?

Apie kokius vartotojus kalbėsim. Jeigu apie „buržujus“, tai jiems visada verta galvoti ir įsirengti. ES, JAV ir kitu šalių įstatyminė bazė taip sureguliuota, kad tokios jėgainės atsiperka per 3-5 metus. Belieka tik psichologinė inercija. Lietuvoje ir kitose panašiose žemėse, kur subsidijų nėra, tiksliau sakant subsidijuojama degiminė energetika, rinkos nišos siauros. Jeigu motyvas tik ekonominis, kuo greitesnis atsipirkimas, tuomet lemiantis veiksnys yra konkreti vieta, iki kurios elektros tinklo atvedimo kaina artima reikiamo našumo saulės-vėjo jėgainės kainai. Privačių namu atveju kalba eitų apie 70-150 tūkst.Lt, vasarviečių, sodybų atveju – apie 30-50 tūkst.Lt. Maximai įsisukus į energetiką tokių vietų sparčiai gausėja.

Daugėja ir kitokių užsakovų. Tai pasiturintys verslininkai. Neskaičiuodami trumpalaikės naudos, jie įsirengia autonominį energetinį ūkį kaip investiciją į ramią ateitį. Po to bent vienas galvos skausmas ilgam atpuola. Vienas dalykas gauti sąskaitas turint geras pajamas, kitas – sustojus verslui, susirgus ar patikėjus Blinkevičiūte ir sulaukus pensijos.

Ar galima Lietuvoje iškirti regionus, kuriuose būtų rekomenduotinos skirtingo tipo elektrinės, ar tai labiau priklauso nuo kiekvienos sodybos reljefinės padėties, miškų masyvų?

Daugiau priklauso nuo vietovės reljefo. Viskas keliama į nedidelį aukštį ir svarbiau kokia artimiausia aplinka, miškas, aukšti namai, pavydūs kaimynai ir t.t.

Ar apskritai Lietuvoje įmanoma perspektyva susikurti sodybą, kurios visi energetiniai poreikiai (ištisus metus) būtų tenkinami iš atsinaujinančios energetikos šaltinių – įskaitant elektrą, šildymą, kondicionavimą ir pan.?

Kaip ne keista, tą darom jau 18 metų. Ir sodybos ir gyvenamieji namai, ir kaime ir mieste, ir visoj Lietuvoj ir Žemaitijoje. Kai kas leidžiasi fotografuojamas.

Daugumos jau įsirengusių reakcija nenuspėjama. Vieni iš nusiųstų korespondentų ar būsimų mano užsakovų paprašo ir iki 5000Lt už apžiūrėjimą. Kiti paskambina ir mandagiau primena, kad jų namas nėra muziejus ir prašo daugiau nereklamuoti.

Apie techniką visko nepripasakosiu. Bendru atveju įrengiame saulės fotoeletrinius modulius ir vėjo jėgainę elektros gamybai bei saules kolektorius ir šiluminį siurblį šilto vandens ruošimui bei namo šildymui. Kartais dar pasiteisina elektrinis grindinis šildymas. Taip gaunasi uždaras kompleksas - elektra ir šildymas. Kainos pačios įvairiausios, priklausomai nuo suvartojamos energijos kiekio. Vidurkis 150m² namui su trim gyventojais apie 170-240 tūkst. Lt.

Ką Jūs patartumėt sodybos savininkui, norinčiam įsidiegti vieną arba kelis atsinaujinančios energijos šaltinius, bet nežinančiam nuo ko tai reiktų pradėti, kuo domėtis ir kaip nuspręsti ar ši investicija būtų naudinga?

Atvažiuoti pas mus ir negaišti laiko saviveiklai. Dar pavojingiau užkibti ant „chaltūrščikų“ kabliuko. Daugėja veikėjų, pasiskaičiusių reklaminių bukletų ir pasijutusių rimtais specialistais. Arba elementarių prekeivių, turinčių vieną tikslą, kuo greičiau iškišti neaiškios kilmės neaiškaus tarnavimo laiko ir neaiškių parametrų kinietišką ar panašią įrangą. Vien šiais metais teko perdaryti tris tokias jėgaines, t.y. viską išmesti ir įrengti normalią. Maždaug po 40-70 tūkst.Lt ir pusė metų kaip į balą.

Kaip pavyzdį pridedu paskutinį paaiškinimą klientui, besigundančiam pigiais pasiūlymais:

Keletas bendru pastebėjimų ir patarimų.

Vartotojas turėtų pirkti tam tikra energijos kiekį kWh/men ar kWh/m jo kieme gaminančią vėjo jėgainę. Net to pačio nominalaus galingumo vėjo jėgaines labai skirtingos, tiek pagal našumą prie Lietuvoje vyraujančių vėjų (4-6m/s), tiek pagal ilgaamžiškumą.

Su mažom vėjo jėgainėm dirbam jau 18 metų, išbandėm beveik visas, apsistojom prie tikrai geriausiai Lietuvos sąlygomis pasiteisinusiom Proven, nors esame ir kitų gamintojų atstovai. Keletas patarimų kaip reiktų rinktis.

Įvairūs gamintojai jėgaines nominalią galią matuoja prie skirtingų vėjo greičių. Nenoriu net kalbėti apie kinietiškus ir kitokius "stebuklus", geriau iš fanieros išsidrožti, nauda ta pati, tik daug pigiau.

Geriau lyginti su sąlyginai rimtom firmom.

Pvz. 5kW žinomos Olandijos firmos ir 6kW Proven6.

Galingumai prie 5m/s: Proven-1kW, Oland.-0,5kW;

Galingumai prie 7m/s: Proven-2,6kW; Oland.-1,3kW;

Galingumai prie 10m/s: Proven-5,27kW; Oland-2,7kW;

Belieka pradžioje atkreipti dėmesį, kad Olandiškos jėgainės nominalus galingumas kažkodėl išmatuotas prie 17m/s.

Prie vidutinio Lietuvos 5/s vėjo greičio Proven 6kW pagamina dvigubai daugiau energijos. Tai tik pavyzdys. Lyginant su pastaruoju metu vežamom naujienom, sulyginimo rezultatai dar baisesni. Tuoj turėtų užvežti 1,2kW angliškų jėgainių, kai išreikalavom visų duomenų pasirodė, kad tai elementariausi 240W malūniukai, prie 24m/s išsukantys iki 1kW. ir t.t

Ta pati situacija su akumuliatoriais, inverteriais.

Pokalbio pabaigoje dr. E. Žilinskas prisiminė istoriją, kaip prieš kokius 2-3 metus dalyvavo Ūkio ministerijos organizuotame pasitarime apie energetikos vystymo perspektyvas. Valdininkai atkakliai ieškojo atsinaujinačios energetikos trūkumų -galiausiai pažėrė sunkiai suvokiamus teiginius apie tai, jog saulės energija yra neperspektyvi vien jau todėl, jog Saulė iš lėto pateka ir po kelių milijardų metų taps Raudonąja milžine ir žymiai atšals... 

Belieka pasidžiaugti, jog mūsų valdininkai bent jau domisi astronomija.

Komentarai (15)