Senolių prisiminimai: lietuviška atjauta Antrojo pasaulinio karo griuvėsiuose

Gražu, kai prisimena, kad lietuviai ir gerą darydavo. Žydai mus kaltina, kad juos žudėm, bet ar kas kada nors skaičiavo kiek žydų lietuviai slėpė ir išgelbėjo ? Ne - niekada!

pritariu.

Jo, kitokie tada lietuviai buvo. Kažkur pakeliui jie išnyko O gal tik miega dabartinėje lietuvoje.

Kur tik komunizmas ten mirtis...

Nu ir tegul kaltina tie zydai, tai leme aplinkybes ir tegul vadina zydzsaudziais, bet kas norejo tuo metu is lietuviu buti sumustam iki mirties ar kam vamzdi istatytu i makaule, taigi ir teko laizyt padus vokieciam ar rusam. Na nebuvo taip jau is ko rinktis, gerai nors tiek, kad kazkas dar isreiskia pagarba lietuviam

Kai nieko neturi, tai nieko ir nereikia. Turbūt Lietuvai buvo prisikentėje ir savaime padėdavo kitiems. Na, bet jiems dalinai pasisekė, juk nevisi buvo geri žmonės.

Ir dabar gūdžiam kaime galima gerų lietuvių sutikti, tik jie chuliganų bijosi, neįleis betko į namus. gal porą metų atgal per kažkokį turistų ralį naktį užsukom kelio paklausti į vienkiemį. Iš pradžių įrodinėjom kad neprisigėrę ir neapsirūkę esam (visgi reta svečių tamsiu paros laiku ir dar per liūtį). Tačiau vėliau teko taip pat užsispyrusiai aiškinti, kad nakvoti ir valgyti nenorim, dėkoti už svetingumą ir kelią aiškintis (sakė niekur jus neisit, aplinkui pelkių daug, greit prie stalo, o paskui lovas paklosiu). ir tai tikrai nėra vienetinis nuotykis, normalūs kaimo žmonės normalius svečius labai svetingai sutinka.

tame sarase nevisi isvardinti, jei cia bus desimtadalis tai labai gerai

na tia statyk paminkla toje vietoje, manau surasi dar kur vaiksciojai $ siuom etu palaikai + su ta bendruomene gali susimesti tiek ir padekos lietuvia po 50 metu. galejai toje vokietijoje ir 80 tais ta pati pranesti. toks ispudis, kad zmones pries uzsilenkdami dar iskisa savo marmuze. tai darosi populiaru.

Taip... kare nėraa nugalėtoju ir tik nelaimėje tikrą žmogų pažinsi

Kaip tik gyvenu tam regione, kuriame daug prūsokėlių ubagavo po karo. Senesni žmonės daug istorijų apie tą laikmetį pripasakojo. Vieniem pasisekė, kiti mirdavo pakelėse iš bado. Ne vienas atvejis buvo kai mūsiškiai tuos vaikelius įvaikindavo. Močiutė visada apsiverkdavo pasakodama istoriją, kai netoli nuo jų namų, pakelėje rado numirusę iš bado moterį su negyvu vaiku ant rankų. Baisūs ir žiaurūs laikai buvo, bet jie nepajėgė ištrinti iš lietuvių samonės žmoniškumo. Neturėtume užmiršti šios patirties, o pasimokyti iš senelių doros niekada nevėlu.

Gera istorijos pamoka.

tik ne Pajevonių, o Pajevonio miestelio.

Pagaliau ir šis mūsų istorijos puslapis bus pajudintas. Malonu skaityt tokį straipsnį greta aplink besiliejančių stūgavimų apie "žydšaudžių" tautą..

Normalus tie lietuviai ipac kaip pasakai kad rusu nepernesi Su draugu kazkada cia ejom i zygi.. apie 50~60km.. vnz 5ryto kazkur ishejom iki 18h vakaro.. ejom per kaimus per bruzgynus... tai visko kaip pritrukom gerti (turejom pasieme i toki zygi tik 1 alaus buteli ant 2dvieju ) tai zmones tikrai negailedavo vandens ar naudotis ju suliniais ir seip pailset virandose.. kalbinasi lenvai kaip tik noriai shneka nes jiems idomu ka cia tep kvailiojam.. Lietuviai draugiski kaip randa bendra priesa.. o kaip prieshu nera vienas ant kito vaziuojame tokia jau paderme ish musu.. tik duok koki straipsni kad rusai kisa nagus i lietuva ishkart visi ant rusu varo na ir propoandos pradedi dar girdeti ish rusu gyvenanciu lietuvoje bet mylincius rusija.