Paprastasis ąžuolas – Lietuvai būdinga ir viena vertingiausių vietinių miško medžių rūšių. Praeityje ąžuolynų Lietuvoje buvo daug daugiau: pagal istorinius šaltinius XVI amžiuje mišrių su ąžuolais ir plačialapių miškų buvo 15–20 proc. visų miškų ploto, tačiau jau 1937 m. valstybiniuose miškuose ąžuolynai sudarė tik 1,3 proc. visų miškų.

Nepaisant didelių pokario miškininkų pastangų ir vajų (ypač daug ąžuolynų įveista pokariu – jie sudarė net 8,3 proc. viso medynų ploto), ąžuolynų plotai dėl žvėrių pažeidimų, minkštųjų lapuočių stelbimo, laiku neatliktų priežiūros ir ugdymo darbų didėjo labai nežymiai: 1977 m. jų plotas sudarė 1,5 proc., 1987 m. – 1,7 proc., 2005 m. – 1,9 proc., dabar – 2 proc. visų miškų ploto, nors Lietuvoje daugiau kaip 20 proc. šalies miškų augaviečių yra tinkamos augti ąžuolynams. Ąžuolynai ypač nepalankiai pasiskirstę ir pagal amžių: bręstantys ir brandūs medynai sudaro 18,8 proc. bendro jų ploto, pusamžiai – 65,1 proc., jaunuolynai – 16,1 proc.

Ar sugebėsim padidinti plotus?

Ąžuolynų ploto ir natūralaus ąžuolynų atkūrimo apimties mažėjimą lėmė kompleksas nepalankių veiksnių: žvėrių, ligų ir entokenkėjų pažeidimai, nepakankamos ąžuolynų apsaugos priemonės ir neišnaudotos ąžuolo savaiminio atžėlimo galimybės, kadangi biologinės ąžuolo savybės (derėjimo periodiškumas, didelis šviesos poreikis ir kt.) reikalauja atlikti specifines ūkines priemones, norint sulaukti savaiminio atžėlimo ir suformuoti medyną. Taip pat daug metų buvo labai mažai sodinama ąžuolynų ten, kur jie anksčiau neaugo: šios medžių rūšies želdinių veisimas, priežiūra, apsauga yra nepalyginamai sudėtingesnė, brangesnė nei kitų medžių.

Nepaisant nesėkmių, 2005 m. aplinkos ministras patvirtino ambicingą Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programą, kurioje numatyta per 15 metų (iki 2021 m.) valstybinėje žemėje pasodinti apie 50 000 ha naujų ąžuolynų (žinoma, atkuriant ir iškirstuosius) ir šitaip ąžuolynų plotą padidinti iki 2,4 proc. visų šalies miškų ploto.

Ar mums pavyks tai, kas nepavyko mūsų tėvams ir seneliams? Žinių ir patirties valstybinių miškų valdytojai turi, nesėkmių pamokas išmoko, tereikia didesnio nei įprastai užsispyrimo, pinigų ir kantrybės...

Iš gilių labai sunku įveisti

Pastaruoju metu taip pat pagausėjo ir privačių žemių savininkų, ne miško žemėje veisiančių ąžuolynus ir pretenduojančių į Europos Sąjungos paramą. Todėl vis dažniau sulaukiu sunerimusių miškų urėdijų darbuotojų, kuriems pavesta tvirtinti miško želdinimo ir žėlimo projektus, skambučių: ką daryti? Nerimauti yra dėl ko: ąžuolynai projektuojami bet kokiose augavietėse, numatoma apsėti gilėmis didžiulius plotus, o ąžuoliukus apsaugoti brangiai kainuojančiomis, tačiau mažai efektyviomis individualiomis priemonėmis, apsaugant kiekvieną ąžuoliuką, augantį vos ne 1 m atstumu nuo kito. Patyrę miškininkai žino, kad iš gilių labai sunku išauginti ąžuolyną (stirnos, pelės, šernai, dideli priežiūros ir apsaugos kaštai), todėl ąžuolynai valstybiniuose miškuose gilėmis neveisiami. Anksčiau buvo bandyta gilėmis apsėti nedidelius plotus, tačiau tai nepasiteisino. Padidėjus kanopinių žvėrių skaičiui labai abejotina, kad individualios apsaugos priemonės užtikrins ąžuoliukų apsaugą. Neramu ir dėl to, kad dauguma norinčių veisti ąžuolynus – miesto žmonės, kurie net neįsivaizduoja, kad, pasodinus ąžuolyną ir už 1 ha gavus per 15 tūkst. Lt, kuriuos tuoj po pasodinimo sumokės darbų rangovams, vėliau jiems patiems kartu su ąžuolais teks išgyventi sunkų ir ilgą ąžuolų kūdikystės periodą, kovoti su įvairiais kenkėjais ir ligomis, skirti nemažai laiko ir pinigų, kad aštuntaisiais ąžuolyno augimo metais RAAD rajono agentūros inspektorius patvirtintų, jog 1 ha yra ne mažiau kaip 1,8 tūkst. ąžuolų, tinkamų jaunuolynui. Priešingu atveju savininko laukia sankcijos ir nemalonumai.

Prieš nusprendžiant – gerai pasverti

Tai vyksta dėl žinomų priežasčių. Svarbiausia jų – masinanti ir gana didelė ąžuolyno įveisimo išmoka, numatyta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje, į kurią įskaičiuota ne gilių, bet stambių ąžuolo sodinukų kaina ir išlaidos įveisto ąžuolyno apsaugos priemonėms įrengti, kurios sudaro apie 50 proc. viso įveisimo išmokos. Ąžuolyno apsaugos priemonės – tai ne pigūs repelentai. Pinigai skiriami patikimoms tvoroms ar individualioms apsaugos priemonėms, kurios turės tarnauti ne mažiau kaip 10 metų ir užtikrinti pasodintų ąžuolų išlikimą iki to meto, kol susiformuos jaunuolynas. Antra priežastis – ąžuolas priklauso miško medžių ,,elitui“. Tai labai mitologizuotas, prabangus ir brangus medis, romantikams imponuojantis ilgaamžiškumu ir tvirtybe. Kas gi Lietuvoje nemėgsta ,,elito“ arba savo vaikus vadina Drebule ar Baltalksniu? Pastaruoju metu žmonės ypač pamėgo Ąžuolo ir Liepos vardą, nors vėliau vaikai nei išore, nei sveikata nebūna panašūs į tikrus ąžuolus ar liepas.

Todėl patarčiau prieš priimant sprendimą sodinti ąžuolyną pasidomėti ąžuolynų sodinimo ir auginimo patirtimi ir ypatumais, apsilankyti anksčiau įveistuose ąžuolynuose ir įvertinti būsimas problemas, įsiklausyti į patyrusių miškininkų praktikų patarimus. Nepamiršti, kad ir tvirtuoliai ąžuolai pastaruoju metu dažnai pažeidžiami nepalankių klimato sąlygų (pavasarinių vėlyvųjų ir ankstyvųjų šalnų, sausrų, oro taršos) ir kitų priežasčių, susijusių su klimato kaita. Be to, ąžuolas yra šviesamėgė rūšis, todėl nesugeba konkuruoti su kitomis, sparčiau augančiomis medžių rūšimis, jį pažeidžia miško kenkėjai ir ligos. Net ir ruošiantis sodinti ąžuolą į jam tinkamą dirvožemį, verta pasidomėti, ar artimiausiame miške auga jo broliai.

Geroje žemėje ir kokybiškus

Ąžuolynai geriausiai auga giliuose priemolio, priesmėlio, ganėtinai derlinguose normalaus ar laikinai perteklingo drėgnumo (Nc, Nd, Nf, Lc, Ld, Lf), nerūgščiuose dirvožemiuose. Ąžuolai nepakenčia pavėsinimo iš viršaus, tačiau mėgsta šoninę ūksmę. ,,Mėgsta augti su kailiniais, bet be kepurės“, – sako miškininkai. Gana atsparūs šalčiui, tačiau šiaurinėje ir vakarinėje šalies dalyse ąžuolo ankstyvajai formai pakenkia vėlyvosios pavasarinės ar ankstyvosios rudeninės šalnos. Ypač nuo šalnų nukenčia atviroje vietoje pasodinti ąžuoliukai, todėl apsaugai nuo šalnų LMI mokslininkai siūlo šalia sodinti kitų medžių rūšių apsaugines juostas arba krūmus.

Ąžuolo želdinių tankis veisiant sėjinukais turėtų būti ne mažesnis kaip 5–7 tūkst. vnt./ha, sodinukais – 3–4 tūkst. vnt./ha, vadinamaisiais heisteriais (kelis kartus persodintais sodinukais, kurių dabar medelynai jau nebeaugina) – 2–3 tūkst. vnt./ha, nors dabar teisės aktuose nustatyti daug mažesni reikalavimai: sėjinukais – daugiau kaip 4 tūkst. vnt./ha, sodinukais – daugiau kaip 3 tūkst. vnt./ha. Veisiant grynus ąžuolynus turi būti didelis pradinis želdinių tankis, kad ąžuolai patys atliktų apsauginę funkciją. Vakarų Europos šalyse grynų ąžuolo želdinių pradinis tankis siekia 8–10 tūkst. vnt./ha. Ąžuolynus būtina veisti kokybiškais sodmenimis, nes pasitaiko atvejų, kai paslaugų teikėjai, trūkstant sodmenų, nepatyrusius savininkus stengiasi įkalbėti ąžuolo želdinius veisti smulkiais sėjinukais, kartais ir nekokybiškais. Geriausiai ąžuolus veisti stambiais sodmenimis, patikimiausia apsauga – tvora.

Geriausia – mišrinti

Ąžuolai mišrinami su tomis medžių rūšimis, kurios auga lėčiau nei jie: liepa, klevu, egle, skroblu. Šios medžių rūšys vėliau medyne turi sudaryti antrąjį ardą arba pereiti į pirmąjį. Atstumai tarp eilių sodinant – 2,5–3 m. Su kitomis medžių rūšimis mišrinama eilėmis, juostomis ar grupėmis. Sodinant mišrius ąžuolynus, pagerinamos apsauginės būsimų medynų savybės. Ąžuolams ypač teigiamas liepų ir lazdynų biocheminis poveikis. Ąžuolai su eglėmis sodinami dvinariuose priesmėlio dirvožemiuose, kur priemolis ar molis yra 1 m ir didesniame gylyje. Ąžuolai sodinami stambiais sodmenimis, eglės – dvimečiais sėjinukais ir tankiau (apie 0,6 m atstumais eilėse) nei įprasta arba pasodinamos vėliau, kad nestelbtų ąžuolų.

Ąžuolai iki 5–10 metų auga labai lėtai, pirmaisiais metais išauga 20–30 cm, vėliau kerojasi. Retai pasodinti ąžuolai auga lėčiau nei tankiuose želdiniuose – ,,sėdi“. Tankiuose želdiniuose, augdamas su kitomis tankių lajų medžių rūšimis, kurios jo nestelbia (liepomis, guobomis, klevais), ąžuolas greičiau auga į viršų ir mažiau kerojasi, tačiau turi būti laiku pašalinamos jį stelbiančios medžių rūšys. Jei augimo sąlygos palankios, lėto augimo periodas tęsiasi apie 5 m. Pirmaisiais metais, lėtai augant antžeminei daliai, ąžuolas augina pagrindinę šaknį. Išgyvenęs šaknijimosi periodą, vėliau jis sparčiau augina antžeminę dalį, palankiomis sąlygomis gali priaugti iki 80 cm kasmet. Per savo gyvenimą ąžuolas išaugina labai galingą ir gilią šaknų sistemą, kuri kartais siekia net 12 m, todėl jis labai atsparus vėjams.

Sodinti ąžuolus verta

Vertinant anksčiau įveistus želdinius nustatyta, kad ąžuolai neturi būti sodinami drėgnuose ir šlapiuose dirvožemiuose – ten, kur turi augti uosynai ar juodalksnynai.

Nepaisant įvairių grėsmių, kurių nė vienam žmogui ar medžiui išvengti nepavyko, ąžuolus sodinti verta. Ir ne tik dėl lietuviškų sentimentų, medžio ilgaamžiškumo ar jo, kaip nepakartojamo ir būtino kraštovaizdžio elemento, išsaugojimo, bet ir dėl gražios tekstūros, tvirtos medienos. Tačiau pradedantiesiems miškininkauti nesiūlyčiau sodinti grynų ąžuolynų ar didelių jų plotų, susigundžius didelėmis išmokomis. Sodinkit želdiniuose nedidelę ąžuolo priemaišą, stebėkit, mokykitės iš savo klaidų ir medžio – kantrybės. Patikėkit, tokie ,,dideli“ pinigai skiriami ne už dyką – už didžiulį ateities triūsą dėl šio tvirto, bet gana įnoringo medžio išlikimo. Mūsų vaikai, pavadinti Ąžuolais, užauga per 18 metų, o tikrieji ąžuolai auga net dešimtį kartų ilgiau – 150–200 m.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Zita Bitvinskaitė

Komentarai (14)