Kai kurių vėžio savybių negalima paaiškinti vien genų vaidmeniu ląstelių virtimo piktybinėmis procesuose, bet pažvelgus iš toliau atsiveria platesnis ląstelės vaizdas, galintis padėti jas suprasti.

Peter Duesberg

Kai praeito amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje podoktorantūros studijų metu pradėjau tyrinėti vėžį, svarbiausiems srities mokslininkams atrodė, kad daugumą piktybinių ligų sukelia virusai. Ši nuostata susiformavo atradus kelis auglius bei leukemiją sukeliančius virusus, kurie užkrečia organizmo ląsteles įterpdami savo genetinę medžiagą į jų genomus ir taip sukelia vėžinę transformaciją bei ląstelių dalijimąsi. Buvau naivokas optimistas ir tikėjau, kad tyrėjams supratus tikslius molekulinius mechanizmus, kaip tokie virusai sukelia vėžį, galėsime sukurti vakcinas, kurios išnaikins vieną baisiausių žmonijos ligų.

Prie šio siekio aš prisidėjau 1970 m., kai mums su kolegomis Maiklu Lėjumi (Michael Lai) ir Pėteriu Fogtu (Peter Vogt) pavyko išskirti geną src, kurį tuo metu jau įtarė esant atsakingą už paukščių Rauso sarkomos viruso sukeliamą vėžį. Estafetę perėmė kūrybingesni protai ir per keletą metų atrado, kad labai panašus genas yra normalioje gyvūnų ir žmonių DNR. Tada gimė naujas vėžio modelis. Jo esmė tokia: koks nors įvykis, kaip kad mutacija žmogaus ląstelės nuosavoje src versijoje, galėtų išlaisvinti vėžį sukeliančias galias, panašias į tas, kurias turi šio geno virusinis atitikmuo. Tokios laiko bombos, esančios mūsų genomuose, potencialas sukelti vėžį buvo pavadintas protoonkogenu. Įvykus mutacijai jis tampa onkogenu.

Pastaruosius 30 metų moksle vyravo teorija, kad visų tipų vėžio ištakos yra tam tikrų žmogaus genų mutacijos. Nepaisant visų tyrinėtojų, taip pat ir mano, pastangų parodyti, kad saujelė tokių onkogenų gali patys vieni normalias ląsteles paversti piktybinėmis, to padaryti nė karto nepavyko. Onkogenų modelis nepaisto to, ką atsitiktinis stebėtojas pamatytų iš karto: kiekvienu žinomu vėžio atveju gali būti mutavę pavieniai genai. Ištisos chromosomos, turinčios tūkstančius genų, taip pat yra smarkiai pažeistos – susidvejinusios, sutrūkusios, struktūriškai persitvarkiusios, kai kurių gali iš viso nebūti. Šiuo metu vyraujantis modelis teigia, kad ši chromosomų lygmens suirutė yra tik šalutinis virtimo piktybinėmis efektas, bet gausėja įrodymų, leidžiančių manyti, kad tai − tiesioginė vėžio priežastis ir varomoji jėga.

Su keletu kolegų JAV ir Europoje tyrinėjau šią problemą daugiau kaip dešimtmetį. Naujausi daugelio kitų mokslininkų rezultatai leidžia daryti išvadą, kad vėžines transformacijas sukelia ir palaiko ne pavienių genų, o ištisų chromosomų skaičiaus ir struktūros pakitimai. Šis požiūris svarbus ir vėžio gydymui bei prevencijai, ir ikivėžinių pažeidimų diagnozei, kol dar yra galimybė sustabdyti procesą. Pagaliau jis paaiškina keletą vėžinių ląstelių ir viso auglio savybių, kurių nepaaiškina genų mutacijų teorija.

Daugiau skaitykite vasario numeryje

Komentarai (0)