Dėl informacinių technologijų, palydovinių nuotraukų ir nelaimių likvidavimo darbų analizės šiuolaikinė humanitarinė pagalba tampa vis veiksmingesnė ir mažiau chaotiška.

Sheri Fink

Per kelias 1999 m. pavasario dienas šimtai tūkstančių etninių albanų, vejami serbų pajėgų, buvo priversti palikti savo namus Kosove. Man, jaunai medicinos mokyklos absolventei, buvo patikėta teikti medicinos pagalbą sergantiems ir sužeistiems pabėgėliams, plūstantiems į čia pat, šaltoje ir purvinoje „niekieno žemėje“ tarp Kosovo ir Makedonijos, įrengtą medicininės pagalbos stotį.

Mačiau tūkstančius vyrų, moterų ir vaikų, persigavusių per sieną pėsčiomis, atvykusių sunkvežimiais, automobiliais, arklių traukiamais vežimais ar atneštų bendradalių ant rankų. Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių koordinatorių pajėgos jau nebeįstengė kontroliuoti šio milžiniško žmonių srauto. Daugybė tremties sumaištyje atsidūrusių žmonių pasimetė nuo savo šeimos narių, pasienio pabėgėlių stovyklose blaškėsi vilties netekę tėvai su dingusių vaikų vardais ir aprašymais.

Netrukus po to, kai pradėjau dirbti, atsirado naujas, gerokai pažangesnis būdas padėti šiems žmonėms. Paryžiuje įsikūręs bendrovės Microsoft Europos skyrius, sužinojęs apie nelaimę, pasiūlė JT savo paslaugas. Po kelių savaičių užėjusi į vieną palapinę išvydau joje Microsoft komandos žmones, fotografuojančius pabėgėlius ir dalijančius jiems skaitmenines tapatybės korteles. Jie vylėsi, kad registracija padės visus greičiau aprūpinti maistu ir pastoge, o paieškos sistema naujai sukurtoje kompiuterinėje duomenų bazėje – surasti pasimetusius šeimos narius.

Daugiau skaitykite sausio numeryje

Komentarai (0)