Garantuoti saugumą toli į ateitį nėra lengva, bet pavojus, kurį kelia net ir blogai suprojektuota saugykla, yra niekinis, palyginti su politika, kuri padaro atominių ginklų gamybai reikalingas medžiagas lengviau prieinamas. Šiuo atžvilgiu sunku suprasti, kodėl radioaktyvios taršos prevencija 100 tūkst. ar milijonui metų į ateitį JAV kelia daug daugiau politinių aistrų nei atominių ginklų platinimo keliamas pavojus.

Nors nuo paskutinio branduolinio reaktoriaus paleidimo JAV prabėgo daugiau kaip dešimtmetis, po truputį atsiranda branduolinio renesanso apraiškų. Akivaizdu, kad paskatų tam yra: smarkiai pakilo gamtinių dujų ir naftos kainos, visuomenė vis labiau priešinasi iškastinio kuro deginimo sukeliamam šiltnamio dujų išmetimui, o federalinė vyriausybė naujų reaktorių statybų subsidijoms bei draudimui nuo vėlavimų išduoti licencijas (kartu su naujais, procesui palankiais, įstatymais) skyrė 8 mlrd. JAV dolerių paramą, be to, 18,5 mlrd. JAV dolerių paskolų garantijoms. Ko gi daugiau galėtų norėti merdėjanti branduolinės energetikos pramonė?

Tik vieno dalyko – vietos, kur saugoti panaudotą branduolinį kurą. Išties, problema, kad nėra vietos, kur laikyti atliekas, – tarsi tamsus debesis, pakibęs virš visos pramonės. Numatomas federalinės atliekų saugyklos Jukos kalne Nevadoje atidarymas (dabar planuojamas ne anksčiau kaip 2017 m.) vėluoja jau du dešimtmečius, o aušinimo baseinuose, kuriuose laikomas atgamintasis šalies atominių elektrinių kuras, vietos mažėja.

Todėl dauguma atominių elektrinių pradeda panaudotą kurą laikyti ant žemės dideliuose konteineriuose, kuriuose paprastai telpa 10 t atliekų. Per metus 1 tūkst. megavatų galingumo reaktorius perdirba tiek kuro, kad jo pakanka užpildyti du tokius konteinerius, kainuojančius po 1 mln. JAV dolerių. Tačiau tai – dar ne viskas. Branduolinės pramonės įmonės imasi rimtesnių veiksmų: jos duoda į teismą federalinę vyriausybę, reikalaudamos kompensuoti nuostolius, kuriuos patyrė dėl to, kad Energetikos departamentas Jukos kalno saugyklos neatidarė 1998 m. pradžioje, kaip planuota. Todėl vyriausybė moka už konteinerius, infrastruktūrą ir reikiamus darbus, ir tai kainuoja apie 300 mln. JAV dolerių per metus.

Spaudžiamas pradėti gabenti kurą iš saugojimo aikštelių, Energetikos departamentas grįžo prie dar 8 dešimtmetyje pamirštos minties chemiškai perdirbti panaudotą kurą taip, kad išskirti elementai galėtų būti naudojami pakartotinai. Milžiniškos atgaminimo gamyklos jau daugiau kaip dešimt metų veikia Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o Japonija savo 20 mlrd. JAV dolerių vertės gamyklą atidarė 2006 m. Tačiau šiuo straipsniu noriu pabrėžti, kad tai yra brangu ir kelia pavojų.

Daugiau skaitykite rugpjūčio numeryje

Komentarai (0)