Per pastaruosius metus poledyninio vandens reikšmės supratimas smarkiai pasikeitė. Tačiau to, kas išsiaiškinta nepakanka: klimato kaitos modeliai iki šiol neatsižvelgė į poledyninio vandens įtaką ir į didžiulius ledo kiekius, patenkančius į vandenyną.

MILŽINIŠKAS PLŪDURIUOJANTIS ŠELFINIS LEDYNAS prie Antarktidos pusiasalio krantų yra didžiulio ledo srauto galas. Srautas prasideda centrinėje žemyno dalyje iškritusiu sniegu. Šis susislegia į ledą, iš lėto juda žemyno pakraščio link ir nusileidžia į vandenyną. Kadangi klimato kaita pagreitina šelfinių ledynų irimą, ji gali pagreitinti „aukštupio“ ledo judėjimą per sausumą į jūrą.

Robin E. Bell

Kai mūsų lėktuvas, kuriame buvo įrengta tyrimų laboratorija P-3, skrido beveik liesdamas ledu aptrauktą Vedelio jūros paviršių, buvau tiesiog prilipusi prie grindų. Gulėdama kniūbsčia įdėmiai žiūrėjau pro liuką lėktuvo dugne. Mačiau, kaip ruoniai, pingvinai ir ledkalniai išnyra ir vėl dingsta iš akiračio. Iš 150 m aukščio viskas atrodė taip maža, išskyrus milžiniškus šelfinius ledynus – regis, begalines ledo platybes, kurių storis prilygsta kelių futbolo aikščių ilgiui. Šie ledo masyvai plūduriuoja Pietų vandenyne, juosdami ledo skydus, dengiančius beveik visą Antarkties sausumos masyvą. 9 dešimtmečio viduryje visi mūsų skrydžiai būdavo apžvalginiai: palikę savo bazę Čilės pietuose, mes praleisdavome ore 12 valandų, todėl turėdavome daug laiko pašnekesiams su lakūnais apie priverstinį nusileidimą ant šelfinių ledynų. Tai buvo ne vien beprasmiški plepėjimai. Ne kartą buvome praradę vieną iš keturių savo variklių, o 1987 m. palei Larseno B šelfinį ledyną nuo Antarktidos pusiasalio atsivėrė milžiniškas plyšys – paaiškėjo, kad avarinis nusileidimas anaiptol nebūtų švelnus nutūpimas.

Tas plyšys taip pat privertė mus pasidomėti, ar atsiskyrimo priežastis gali būti vandenyno įšilimas po šiais masyviais ledo luitais? Juk ledas čia buvo stabilus daugiau nei 10 tūkst. metų.

Daugiau skaitykite gegužės mėnesio numeryje

Komentarai (0)