Nauji eksperimentai rodo, kad šie paukščiai logiškai sprendžia problemas ir kai kuriais gabumais prilygsta žmogbeždžionėms ar net pranoksta jas.

Bernd Heinrich, Thomas Bugnyar

Žvėrelių gaudytojas šiaurės giriose stebi kranklį (Corvus corax), besivoliojantį ant nugaros sniege greta į spąstus pakliuvusio bebro liekanų. Norinčiam jauniklius sužieduoti biologui bekopiant į stačią uolą prie kranklio lizdo paukščiukų tėvai išjudina akmenis virš jo galvos. Vienišas kranklys garsiai krankia greta atokios trobelės, įspėdamas žmogų apie jo tykančią, jau pasirengusią šuoliui pumą.

Visi trys žmonės manė supratę tokį kranklių elgesį. Žvėrelių gaudytojui atrodė, jog kranklys apsimetė esąs negyvas, lyg būtų apsinuodijęs, kad kiti krankliai nesiartintų ir bebro lavonas liktų jam. Biologas manė, kad kranklių pora sąmoningai bando apmėtyti jį akmenimis, norėdami nuvyti nuo lizdo. Žmogus prie nuošalios trobelės galvojo, kad kranklys perspėjo jį, norėdamas išgelbėti gyvybę.

Nors šios hipotezės negali būti atmestos, dauguma mūsų, geriau susipažinę su krankliais, pasiūlytų labiau tikėtiną paaiškinimą. Krankliai – bene patys žaismingiausi paukščiai. Panašu, kad jie mėgsta ritinėtis ant nugaros vien iš malonumo, o, kad ir kur tupėdami, piktai kapoja žemę po kojomis, jei prie lizdo artinasi priešas. Be to, manoma, kad krankliai parodo plėšrūnams potencialią auką, kurios negalėtų įveikti patys, tad paukštis greičiausiai vedė pumą prie žmogaus, o ne bandė perspėti auką.
Pasakojama gausybė istorijų apie kranklius, jie vaizduojami kaip protingi paukščiai, tačiau šie pasakojimai nepateikia įstabaus jų sumanumo įrodymų. Krankliai susmulkina taukų gabalą, kad įstengtų panešti kąsnelius, kruopščiai susidėlioja sausainius, kad pakeltų visą krūvelę, sumaniai paima du pyragėlius taip, kad paneštų abu iškart ir, norėdami suklaidinti plėšikus, daro netikras maisto slėptuves. Tačiau net tokia, atrodo, sudėtinga ir tikslinga kranklių elgsena neįrodo, kad šie paukščiai sąmoningai apgalvoja savo veiksmų alternatyvas ir pasirenka tinkamiausią variantą.

Vadovaudamiesi vien stebėjimais negalime atmesti kitų galimybių, tokių kaip instinktai arba išmokimas atlikti tam tikrus veiksmus atmintinai. Iš tiesų iki XX a. 8 dešimtmečio tikriausiai tik vienas kruopštus mokslo tyrimas numatė, kad kranklių elgseną gali sąlygoti logiškas priežastingumas. Buvusiame Karaliaučiaus zoologijos institute 1943 m. Otas Kėleris (Otto Koehler) atliko visą seriją eksperimentų. Jis pademonstravo, kad mokomas surasti maistą po vienu iš kelių indų, ant kurių dangtelių yra skirtingas kiekis taškų, 10 metų amžiaus prijaukintas kranklys Jakobas gali suskaičiuoti iki septynių. Pastaraisiais metais mūsų atlikti tyrimai galiausiai pateikė neabejotinų įrodymų, kad krankliai iš tiesų yra protingi, nes gali logiškai spręsti problemas. Buvome nustebinti, atradę dar ir tai, kad jie gali skirti individus. Taigi šiuo atžvilgiu krankliai yra visai kaip žmonės.

Daugiau skaitykite sausio numeryje

Komentarai (0)