Epidemiologams pagaliau pavyko rasti tinkamiausią vietovę, kur galima atlikti aplinkos molekulinės epidemiologijos tyrimus. Jiems pavyko nustatyti, kokius genetinius pakitimus vaikų organizmuose sukelia didelė oro tarša.

Kelios suverstos metalo laužo krūvos ir aprūdijęs akmens anglies sandėlis. Tai ir viskas, kas liko iš elektrinės, kuri dar visai neseniai tarsi didžiulis, dūmais besispjaudantis drakonas stūksojo pilkame šimtatūkstantinio Tongliango miesto centre, vidurio pietų Kinijoje. Mums beeinant sandėlio link, timpčiodamas geležinę grandinę ir šiepdamas aštrius dantis, ima pasiutėliškai loti belgų aviganis. Iš sandėlio tarpdurio vogčiomis dirsteli rudaakės mergaitės veidas. Ji dėvi suteptą palaidinukę, o ant rankų laiko rainą katę; šioji mums priartėjus strykteli iš vaiko glėbio ir pasislepia po betono plokšte. Mergaitė atrodo ne vyresnė kaip šešerių ar septynerių metų. Matyti, kad ji gyvena šiame sandėlyje kartu su tėvu, įtariai stebinčiu mus iš vidaus.

Išvykoje po buvusią elektrinės teritoriją mus lydintys vietiniai pareigūnai sutrinka. Jie paskubina mus į netoli esančią įstaigą, kurioje ketina parodyti detalų Tongliango standartais ekstravagantiško 900 gyvenamųjų namų kvartalo turtingiesiems maketą. Tačiau Frederika Perera (Frederica Perera) susidomėjusi patraukia prie mergaitės, draugiškai ištaria ni hao (kin. labas – vert. past.) ir nusišypso. Mergaitė dar spėja atsakyti tuo pačiu, prieš pasitraukdama su tėvu atgal į prieblandą.

Šiaip ar taip, būtent vaikai yra Pereros buvimo čia priežastis. Mokslininkė ieško sąsajų tarp oro užterštumo ir jų sveikatos sutrikimų. Ypač ją domina vaikai, kuriuos teršalai veikė dar būnant motinos įsčiose. Perera yra Kolumbijos universiteto Vaikų aplinkos sveikatos centro direktorė. Ji padėjo praskinti kelią naujam mokslui, kuris pasitelkia molekulinės analizės metodus nustatyti ligas skatinantiems genetiniams ir aplinkos veiksniams. Molekulinės epidemiologijos ekspertai, dirbantys fizinių sąlygų ryšių su ligomis srityje, vis dažniau savo tyrimams vykdyti pasirenka besivystančias šalis, kuriose užterštumas toks didelis, kad jo sudėtingas sąsajas su sveikata galima patikrinti net turint mažą tiriamųjų kontingentą. Tačiau šių tyrimų išvados turėtų tikti ir tokioms vietoms kaip JAV, Europa ir Japonija, kur aplinkos poveikis yra menkesnis, tad ir išmatuoti jį mažos apimties tyrimais yra daug sudėtingiau.

Molekulinės epidemiologijos skiriamasis bruožas – biologinių žymių, glaudžiai susijusių su kenksmingu teršalų poveikiu ir jų sukeliamomis ligomis, paieška. Dažnai šiais žymenimis tampa prie DNR prisijungusios cheminės medžiagos arba genų struktūros ar aktyvumo pokyčiai, kurie atitinka tam tikrų teršalų poveikį ir jų sukeliamas ligas. Šiandien DNR mikrogardelės bei kiti atrankos metodai labai palengvina daugelio biologinių žymenų vertinimą, todėl įprastinis tokių metodų naudojimas, bent jau teoriškai, galėtų išgelbėti tūkstančius gyvybių, nustatant vietoves, kurių gyventojų sveikatai pavojų kelia tam tikri teršalai.

Daugiau skaitykite rugsėjo numeryje

Komentarai (0)