Egzistuoja du būdai šiam klausimui patikrinti, tačiau nei vienas jų nėra praktiškas. Pirmasis pareikalautų keliasdešimties LHC energijos, o antrasis, ko gero, baigtųsi liepsnojančiu plutoniu.

Taip pat aišku, jog abu praktiškai pritaikyti metodai greičiausiai  sukurtų šiek tiek anglies monoksido, krūvelę rūdžių ir druskų. Tačiau jokio futuristinio cheminio "superelemento" sukurti nepavyktų.

"Jei jūs sumestumėte į vieną dėžę pavienius visų cheminių elementų atomus, jie nesuformuotų jokios visa apimančios supermolekulės", aiškina Niujorko universiteto teorinės chemijos specialistas Markas Takermanas (Mark Tuckerman). Atomai susideda iš branduolio, kurį savo ruožtu sudaro neutronai ir protonai, o aplink jį skrieja tam tikras skaičius elektronų. Molekulės susidaro tada, kai persidengia atomų elektronų orbitalės, tokiu būdu patikimai "sukabinančios" daleles vieną su kita. "Jei jūs sumaišysite visus turimus atomus, rezultatas priklausys nuo to, kas yra arčiau ko", aiškina Takermanas.

Pavyzdžiui, deguonis yra labai reaktyvus - jei jis paklius arti vandenilio, susidarys hidroksidas. Jei jis bus arčiau anglies, susidarys anglies monoksidas. "Tokia atsitiktinio reagavimo prigimtis būdinga daugmaž visiems elementams. Galėtumėte atlikti šį eksperimentą 100 kartų ir galėtumėte gauti 100 skirtingų rezultatų", aiškina mokslininkas. Kai kurie elementai, kaip kad inertinės dujos, nereaguoja su niekuo, tad galiausiai mišinyje liktų tik šios dujos ir keletas  gamtoje dažnai pasitaikančių dviatomių ar triatomių molekulių.

Jei pavyktų atomus paleisti priešpriešiais greičiu, prilygstančių 99,999% šviesos greičio, tada galbūt pavyktų sulieti keletą atomų branduolių vienu su kitus. Tokias sąlygas šiuo metu sėkmingai generuoja netoli Ženevos esantis CERN dalelių fizikos laboratorijos Didysis Hadronų Priešpriešinių Srautų Greitintuvas (LHC, Large Hadron Collider). Tačiau taip nepavyktų sukurti jokio naujo "frankenšteininio" elemento. Labiau tikėtina, jog branduoliai išsiskaidytų į kvarkų-gliuonų plazmą - medžiagą, kuri astrofizikos ir fizikos teoretikų nuomone egzistavo pirmosiomis Visatos gimimo akimirkomis. "Tačiau šios dalelės egzistuotų tik sekundės dalį. Be to, jums prireiktų 118 LHC greitintuvų - atskiro kiekvienam elementui, t.y. jo atomams įgreitinti", sako Takermanas.

Teksaso universiteto Teorinės chemijos instituto direktoriaus Džono Stentono (John Stanton) nuomone, kitas būdas šiam klausimui ištirti - į uždarą konteinerį įpurkšti kiekvienos medžiagos miltelių arba dujų ir žiūrėti, kas atsitiks. Kol kas tokio eksperimento irgi niekas nėra bandęs, tačiau Stentonas numano, kas galėtų atsitikti. "Deguonis reaguotų su ličiu arba natriu ir užsidegtų. Temperatūra konteinerio viduje greitai pakiltų iki "pragariško" karščio. Netrukus užsidegtų ir smulkinta grafitinė anglis. Mišinyje taip pat būtų apytiksliai 25 radioaktyvūs elementai, kurie šiam liepsnojančiam "troškiniui" suteiktų dar daugiau grėsmingumo. Degantis plutonis - išties prastas reikalas. Įkvėpus į orą patekusių radioaktyvių dulkių, gali ištikti greita mirtis", detalizuoja mokslininkas.

"Kai visa audra nurimtų, rezultatas būtų toks pats nuobodus, kaip ir pavienių atomų susidūrimo scenarijaus atveju. Anglis ir deguonis virstų anglies monoksidu ir anglies dioksidu. Azoto dujos labai stabilios, tad jos išliktų daugmaž tokio pat pavidalo. Inertinės dujos nereaguotų; nereaguotų ir keletas metalų - auksas, platina, kurie dažniausiai randami grynoje formoje. Sureagavusios medžiagos sudarytų rūdis ir druskas", sako Stentonas. "Termodinamika ir vėl laimėtų. Visi dalykai grįžta į pusiausvyros padėtį - šiuo atveju, elementų mišinys pavirstų įprastais ir stabiliais junginiais".

Komentarai (15)